Documente online.
Username / Parola inexistente
  Zona de administrare documente. Fisierele tale  
Am uitat parola x Creaza cont nou
  Home Exploreaza






GYVYBĖS IR MIRTIES DEIVĖS

Lituaniana











ALTE DOCUMENTE

ZMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJA IR KONSTITUCINĖ JUSTICIJA
VISTOS SLAUNELĖS ĮDARYTOS GRYBAIS
Mokslo metodo problema. Mokslas ir metafizika; diskusija dėl mokslo metodo.
KOMUNIKACINIS PROCESAS MARKETINGE
Vudis, Arvydas Martinenas
Paskirstytas ir centralizuotas tinklo arbitrazas
VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA
Antanas Vaičiulaitis
Egeria densa (Elodėja)
BALANDIS


GYVYBĖS IR MIRTIES DEIVĖS

LAIMA

Viena seniausių dievybių. Gimimo, likimo, visateikiančioji ir visaatimančioji deivė. Nuo jos priklauso gyvenimo trukmė, laimė ir nelaimė, turtas ir neturtas. Laima susijusi su vaikų ir gyvulių gimimu. Ji lėmė vaiko likimą ir sekė, kad jis pildytųsi. Gimus kūdikiui, buvo atliekamos tam tikros apeigos (dazniausiai pirtyje). Apeigoms vadovaud 22322x2316w avo močiutė. Gimusį kūdikį nuprausdavo saltu vandeniu (Laimos prakaitu). Laimai aukodavo vistą - juodą, baltą, raibą (negalima aukoti raudonos, o juoda spalva S. Europoje reiskė vaisingumą, o ide simbolių sistemoje - mirtį) ar avį. Auką uzmusdavo samčiu. Isvirtą vistą valgydavo visos apeigose dalyvavusios moterys (vyrai nedalyvaudavo), o kaulus uzkasdavo. Gimdyvė, vadinta meska (manyta, kad meska turi motiniskų galių, joje slypi gimimo deivė jėga), aukodavo deivei ranksluostį ar juostą, kurią įteikdavo pirties seimininkė ar padėdavo ant krosnies kampo. Apeigos sietos ir su kitomis dievybėmis. Pvz., gėrimą nupildavo ant zemės Zemynai, o virdami vistą sekdavo, kad neisbėgtų ir dalis maisto nepatektų Gabijai.

Laima - visazinanti deivė. Visko zinojimo dovana gali apdovanoti ir zmones.

Laima gali pasirodyti kaip viena ar trys būtybės. Ji - verpėja, audėja, siuvėja, gadintoja ir nukirpėja. Zmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas. Kūnas įsivaizduotas kaip verpstelis, ant kurio vyniojasi tas siūlas. Kai verpstelis pilnai prisuktas, zmogus mirsta., siūlas nutrūksta. Laimos skirto gyvenimo pakeisti neįmanoma.

Kaip likimo lėmėja, Laima gali pasirodyti gegutės pavidalu (gali būti 1 ar 3 gegutės, sėdinčios aukso soste). Savo kukavimu ji lemia gyvenimo ilgumą, ispranasauja laimę ar nelaimę. Jos buveinė - liepa (birzelio pabaiga - liepų zydėjimo metas - Laimos sventės), todėl tautosakoje naslaitė glaudziasi prie liepos ir todėl kriksčionybės laikais Sv. Marijos statulėlės, paveikslai kabinti liepose.

Tikėta, kad nuskynus lapelį ar nusipjovus zievės gabalėlį nuo medzio, kuriame kukavo gegutė, galima suzinoti gegutės pranasystes. Savo kukavimu gegutė pranasauja pavasarį, uzbaigia ziemos jėgų viespatavimo laikotarpį. Baigiantis vasarai Laima-gegutė pavirsta vanagu.

Laimai buvo paskirti ketvirtadienių ir trečiadienių (12 24 - 01 06) vakarai. Tais vakarais drausta verpti.

LAIMA-DALIA (LAIMĖ)

Jos zinioje buvo zmogaus gyvenimo sėkmė, ji dalina materialines vertybes. Pasirodo kaip gulbė, antis, avinukas. Zinomas tautosakos motyvas: pagauta paukstė virsta moterimi, ją vedęs varguolis tampa turtingu. Pasakos paukstė - deivė Dalia. Si deivė atstovauja ne visą, o tik dalį laimės. Jos prasydavo sveikatos, asmeninės laimės, sėkmingos kelionės.

Dalia, kaip ir graikų Atėnė, issirutuliojo is Deivės Paukstės, tik Atėnei vyriskoji ide religija uzdėjo salmą, įteikė skydą, o baltų Dalia vyriskų, kariskų bruozų neįgijo. Deivės Paukstės sventas gyvulys buvo avinas, tad neatsitiktinai Daliai aukoti avinai.

Mitai mini ir deivės valdytojas, artimas Laimai ir Daliai. Jų buvo septynios: Verpenčioji, Metančioji, Audėja, Gadintoja, Sergėtoja, Nukirpėja, Isskalbėja. Verpenčioji is auksčiausios dievybės duoto kuodelio verpdavo zmogaus gyvenimą. Metančioji apmesdavo zmogaus gyvenimo apmatus. Audėja audė drobę-gyvenimą. Gadintoja graziomis kalbomis kerėjo kitų protus, o sioms metus darbą, gadindavo audeklą. Tą, kurio gyvenimo audeklą gadindavo, uzgriūdavo įvairios nelaimės. Sergėtoja ramindavo Gadintoją, globodavo zmones. Nukirpėja nukirpdavo audeklą - zmogus mirdavo. Isskalbėja nukirptą audeklą isskalbdavo ir atiduodavo auksčiausiajai dievybei. Is to audeklo siūdavo marskinius, skirtus dėvėti po mirties.

GYVATĖ. ZALTYS

Gyvybės ir jos atsinaujinimo simboliai (pameta seną odą - tarsi mirstą, vėliau uzsiaugina kitą). Garbinti kaip laimės, sveikatos, gerovės, vaisingumo uztikrintojai. Kaip namų zidinio dievybės, giminiuojasi su Laima ir Giltine. Gyvatės, zalčiai laikyti namuose ar pirtyse ant sieno, maitinti pienu. Globojo namus, saugojo juos nuo gaisrų, perkūnijos, kitų nelaimių. Vėlesniuose tikėjimuose zalčiai laikyti auksčiausiojo Dievo pasiuntiniais (kriksčionims gyvatė, zaltys - blogio simboliai).

Sausio 25 d. - gyvačių kulto diena (kirmėlių diena, Kirmėlinė, Krikstai). Rudenį gyvatės, pauosčiusios tam tikros zolės, uzmiega iki Krikstų ("krikstinti" reiskia "pradėti pirmą kartą ką nors daryti", "paragauti", "paliesti"; "krikstas" - "pradzia"). Ta diena simboliskai isreiskė gamtos pabudimą, pradzią; ūkininkai purtydavo obelis, kad jos būtų vaisingesnės, stuksendavo į avilius, zadindami bites. Kriksto dieną zynys maldomis kviesdavo gyvatę (zaltį), si drobule uzsliuogdavo ant stalo ir pakrikstindavo (t.y. paragaudavo) kiekvieną patiekalą, po to vėl nusliuogdavo į savo kertelę. Maistą suvalgydavo zmonės. Toks ritualas uztikrindavo, kad bus geri metai. Jei gyvatė neissliauzdavo is savo guolio ar neragaudavo patiekalų, reiskė, kad istiks nelaimė.

Gyvatės, zalčio nevalia uzmusti. Jei uzmustų, mirtų ir seimos narys (dazniausiai vaikas). Jei zaltys paliks namus, mirs kas nors is namiskių. Jei zaltys pasirodys seklyčioje, kas nors is namiskių istekės. Daug tikėjimų susiję su gyvatės vaidmeniu gydant ligas, ypač akių. Gyvačių, zalčių kaukoles verdavo ant siūlo ir nesiojo ant kaklo, kad apgintų nuo ligų ir pagausintų turtus. Suvalgę gyvatę akli zmonės praregi, prie akių dedama virta gyvatė saugo nuo apakimo. Jei gyvatę deginsi ugnyje ir į ją ziūrėsi, apaksi.

Gyvačių (zalčių) valdovė baltos spalvos, stora kaip medzio kamienas, karūnuota (ar raguota). Deimantinė ar auksinė karūna - visazinystės saltinis, bet kas į ją kėsinasi, mirsta. Gyvatė kersija uz skriaudas, o uz pagalbą atsilygina gydančia, atgaivinančia zolele. Jei tokia zolelė padedama prie miegančio vaiko, jis visada bus laimingas. Spėjama, kad gyvatė buvo paleidziama netoli kūdikio kaip jo gyvenimo teisėja, turinti nuspręsti, lemta jam gyventi ar mirti.

Kas pamatys gyvatės kojas, zinos visas zmonių mintis ir visus zemėje paslėptus lobius, bet to negalima daryti tyčia. Jei gyvatę uzmesi ant skruzdėlyno, ji iskis kojeles, bet jas pamatęs zmogus apaks (įdomu tai, kad daugelis tautų aklumą sieja su ismintimi, pranasystėmis).

Kuo daugiau namuose laikyta zalčių, tuo laimingesni namai. Zaltys kartais įgauna zmogaus pavidalą.

Gyvatė siejama su Saule. Kazkada jos buvo artimos, bet tarpusavyje kovojusios dievybės. Abi buvo gyvybės simboliai, tik saulė - visos gamtos atgijimo ir suklestėjimo saltinis, o gyvatė dar nesė ir mirtį, buvo gyvybės per mirtį atsinaujinimo simbolis. Jei gyvatę kas uzmusa, ji lieka gyva, kol saulė nenusileidzia. Uzmusus gyvatę, saulė verkia ar 2-3 dienas tamsiai sviečia. Mėnesienoje palikta sukapota gyvatė gali atgyti.

AUSTĖJA. BAUBILAS (BUBILAS, BABILAS, BIČBIRBINIS)

AUSTĖJA globojo bites, augaliją, ziedus, istekančias ir nėsčias moteris. Vardas siejamas su zodziais "austi", "ausyti", t.y. greitai skraidyti, rinkti medų, austi korius. Bitės ir medziai, kuriuose jos gyveno, laikyti sventais. Bitės mirsta, o ne dvesia, gaista. Mirusią bitę uzkasdavo. Tikėta, kad bitės supranta zmonių kalbą, gali atspėti ateitį. Is pradzių Austėja turėjo bitės pavidalą, po to - zmogaus.

Austėjai skirta sventė svęsta rugpjūčio viduryje. Tada garbindavo zolynus, is kurių bitės nesė medų, kopdavo medų, aukodavo jį Austėjai, sventindavo zolynus, kuriems buvo priskiriama gydomoji, apsaugančioji nuo blogų dvasių galia. Bičkopio sventei sukviesdavo bičiulius, gimines, kaimynus, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas zmonių, tuo labiau seksis bitės. Iskoptą pirmąjį medaus korį padalydavo zyniams, elgetoms, kaimynams, vaikams - auka Austėjai.

Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) laikyta sventu dalyku, palaimintu Austėjos. Dazniausiai ji trukdavo iki vieno is bičiulių mirties. Bičiuliai lankydavo vienas kitą, atlikdavo apeigas, skirtas deivei. Austėjai buvo aukojama liejant į orą, į lubas. Midus buvo nuliejamas pries vestuvinį sokį, o per krikstynas kiekvienas svečias nulieja "pasisokėjęs" (imituojami bičių judesiai).

BAUBILAS ("bobilas" - storas zmogus) - medaus ir bičių dievas, kurį zmonės garbino, sėdėdami prie krosnies. Zynys laikydavo rankoje naują indą, pilną medaus. Baigęs maldą, garsiai susukdavo, indą trenkdavo į krosnį, kad subyrėtų į sukes, ir prasydavo, kad bitės spiestų. Baubilas - tranas, storas, gauruotas vaisingumo simbolis.

GABIJA (UGNIJA, RAMUTĖ, GABJAUJA)

Dar vadinta Peleno deive, Motina Gabija, Pelengabija, Ponike ir t.t. Is pradzių dievybe laikyta pati ugnis, po to ugnį imta vaizduoti kaip mėlyną paukstį ar katę, dar vėliau įgavo raudonais drabuziais vilkinčios, kartais sparnuotos moters pavidalą. Gabija - ugnies valdovė. Vardas siejamas su zodziu "gaubti". Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnelė, seimos globėja. Kiekviename name buvo sventas zidinys, kuriame neuzgesdavo ugnis. Ją priziūrėdavo seimos motina. Ugnei buvo nuolat aukojama. Kiekvieną dieną, verdant maistą, maitintas ir zidinys. Ant ugnies berta druska, kad ugnis būtų soti, nerūstautų. Ugniai "klodavo" patalą, guldydavo, uzklodavo, migdydavo. Kad ugnis galėtų nusiprausti, nakčiai prie zarijų pastatydavo puodelį svaraus vandens. Pakloti ugniai patalą - graziai sutvarkyti zarijas, apkloti - apgaubti zarijas pelenais, kad jos ilgai neisblėstų. Klodami ugniai patalą, maldoje prasydavo, kad sventa ugnis būtų rami.

Besikūrendamas zidinys prarasdavo svarumą. Jį uztersti galėjo ir nusizengę zmonės ir įvairūs veiksmai (drausta mesti į ugnį nesvarius daiktus, spjaudyti, mindzioti kojomis, spardyti). Jei ugnį uzpildavo nesvariu vandeniu, uzkrėsdavo ugnies akis. Uz tai ugnis kersijo (kas nors sudegdavo). Todėl uzterstą ugnį zmonės prausdavo, t.y. slakstydavo svariu vandeniu.

Zidinio uzgesimas reiskė mirtį, todėl stropiai saugojo, kad ugnis visada rusentų, ypač ziemą. Zidinį gesindavo tik vieną kartą per metus - per Rasos sventę. Trinant vieną medzio gabalą į kitą, gaudavo svarią, nesuterstą ugnį, ja uzdegdavo apeiginį lauzą. To lauzo zariją nesdavosi namo ir įkurdavo zidinį.

Ide laikais atsirasdavo ugnies dievai, vadinti Gabikis, Gabjaujis, Jagaubis, Gabjaukuras ir pan. Jiems skirtas apeigas (gaidzio aukojimą) atlikdavo vyrai. Kriksčionybės laikais Gabija sutapatinta su Sv. Agota.

GILTINĖ

Antroji Laimos pusė, jos sesuo. Ji stebi, kada ateina metas zmogui mirti ir jį numarina. Vardas kilęs is zodzių "gelti", "geluonis", "galas". Is pradzių turėjo pelėdos pavidalą (pelėda - tamsos paukstė, Mėnulio Deivė, pranesanti savo ūkavimu apie mirtį, gaisrą, nesantuokinio vaiko gimimą. Be to, isminties simbolis). Mirtį gali ispranasauti vistos giedojimas, pilka ząsis, varna, juodvarnis, suo.

Vėlesniais laikais Giltinė įsivaizduota kaip moteris, moteris - gyvatė - balta, auksta, liesa, su ilgu liezuviu, pilnu mirtinų nuodų. Nuodus renka nuo akmenų ir kapų. Zmogus mirstą, kai Giltinė lyzteli liezuviu. Jei liezuvį nukirptum, zmonės nemirtų, todėl į kapus dėtos didelės zirklės.

Giltinė (jų gali būti trys ar visas pulkas) pasirodo prie ligonio ar senelio lovos. Jei stovi prie galvos - zmogus mirs, jei prie kojų - pagis. Mirti galima atidėlioti sukiojant lovą arba uzdarius Giltinę riesuto kevale. Isvengti mirties negalima: is kevalo istrūks, o sukiojantį lovą papjaus.

Giltinė gali įsikūnyti į daiktus (stulpą, kartį) ar būti nematoma, pasireiksti įvairiais paslaptingais garsais (durų bildesiu, pjūklo skambėjimu, stiklo zvangėjimu ir pan.). Jei netikėtai siurpuliai perbėga per kūną - , mirtis pasiziūrėjo; kazkas tris kartus pabeldė į duris, bet uz jų nieko nebuvo - mirtis aplankė. Tikėta, kad tris dienas pries mirtį ligonis mato mazus baltus dvasių pavidalus - tai mirusieji atėję isvesti ligonio.

Senojoj Europoj mirties spalvomis laikytos balta, kaulo ir gintaro geltonumo. Mirties simboliu laikytas sernas.

LAUMĖ

Naktinės būtybės. Tik temstant prie vandens galima pamatyti, kaip laumės skalbia ar mėnesienoje be ziburio verpia. Laumės zemiskesnės uz kitas deives. Jos patrauklios, seksualios, motiniskos, nuostabios darbininkės (verpėjos, audėjos, skalbėjos), apdovanojančios zmones materialinėmis gėrybėmis. Tačiau jos ir kenkėjos, mirties nesėjos, galinčios mirtinai nuvarginti vyrus, uzkutenti, uzznaibyti, verpėjoms suverpti zarnas, nukirpti avis, suvelti arklio karčius. Jų gerumas sąlyginis, galįs virsti mirties grėsme. Tuo giminingos raganoms. Retai pasirodo po vieną, daznai - 2, 3 ar būrys. Viena būna vyresnė, sprendzianti ką daryti.

Laumės kasos ilgos, iki zemės, geltonos, krūtys tokios, kad per jas kojų nemato. Dazniausiai laumės nuogos. Jos daznai vilioja vyrus, kviečia pasėlioti ir tiek sėlioja, kol bernas galą gauna. Laumė visada nugalėtoja. Ji balansuoja perteklių ir baudzia uz ribų nepaisymą.

Laumė ne visada grazi. Gali būti susivėlusi, turėti ilgas rankas, astrius nagus, didelius dantis. Jos vaikas turi didelę galvą, apzėlęs, kreivomis kojomis.

Pirminis laumių pavidalas, matyt, buvo karvelis. Jos gali pasiversti įvairiais gyviais, daznai pasirodo kaip pusiau zmogus (moteris su ozkos galva ar vistos kojomis; pusiau kalė, pusiau kumelė ir pan.).

Laumės is sventų vandenų atnesdavo zmonėms vaikų, globodavo lauke paliktus kūdikius, bausdavo godzias moteris. Gimus vaikui, laumė teiraujasi kas gimė. Jei joms sumeluojama, kūdikį pagrobia. Pavogtus vaikus galėjo graziai auginti, mergaitėms duoti kraičius, bet kartais vaikus apleisdavo. Tokie vaikai likdavo neūzaugomis ir su labai didelėmis akimis. Kad laumės nepagrobtų kūdikio, 12 savaičių degindavo zvakę ar ziburį visą naktį (laumės bijo sviesos). Laumės sukeisdavo kūdikius, vietoj vaiko padėdavo sluotą, siaudų rysulį. Nukirtus tokiam "laumvaikiui" galvą, bėgdavo kraujas. Jei kuris vaikas ilgai nevaiksčiodavo, nekalbėdavo, turėdavo didelę galvą, jį laikydavo laumės pakeistu. Tokį vaiką moterys musdavo "laumės sluota" (ji auga ant berzų), tada laumė grązindavo pavogtą vaiką.

Laumės gyveno prie vandenų ir akmenų, miskų tankumynuose, apleistuose pirtelėse, supdavosi medziuose. Kad įgytų laumės palankumą, moterys pirtyse laumėms palikdavo muilo, vantų, pasildyto vandens; be to, liūne skandindavo visokių javų po maisiuką, sviesto, sūrio, lasinių, pieno ir t.t. Laumės atsidėkodavo kaspinais, juostomis, pirstinėmis, audeklais.

Nuo laumių piktų darbų saugojo sermuksnių sakomis ispinti vartai ir ant durų israizytas laumės kryzius - penkiakampė zvaigzdė, nupiesta nepakeliant rankos nuo daikto.

Tam tikra prasme laumės - teisingumo vykdytojos. Tą, kuris dirba, apdovanoja, o tinginį baudzia. Naslaitėms, varguolėms moterims padėdavo dirbti, dovanodavo drobių, ispuosdavo jų vaikus, o tinginių vaikus sugrauzdavo.

Sviečiant mėnulio pilnačiai ar jaunačiai, laumės sokdavo ratelius. Jų sokis sukeldavo lietų ir audrą. Laumių rysys su lietumi ypač ryskus tikėjimuose, susijusiuose su Laumės ar Vaivos juosta. Laumės juosta sutraukia vandenį is ezerų, marių, balų. Tada lyja. Ji geria vandenį kaip karvė, is čia mįslė: "Marga karvė dangų laizo".

Vėlesniais laikais laumes ėmė painioti su raganomis ir Laima.

RAGANA

Lunarinė nakties, ziemos, mirties ir atgimimo deivė. Yra mitologų, tvirtinančių, kad Ragana - ne deivė, o tik ziniuonė, sugebanti atlikti magiskus veiksmus, tarpininkė tarp dangaus ir zemės, dievų ir zmonių, aiskiaregė.

Vardas siejamas su zodziais "regėti" (numatyti, zinoti), "ragas" (gyvulio ar mėnulio). Giminiuojasi su Deive Paukste (skraido kaip paukstis oru, kai pasitepa ypatinga zolele pazastis, ar joja ant pagalio, kelmo - mirusios augalijos simbolio) ir su Deive-Gyvate (deginamos Raganos plaukai raitosi lyg gyvatės, is burnos islenda zalčiukai, mirusią Raganą laizo gyvatės).

Ragana kontroliuoja visos gamtos gyvenimą. Ji balansuoja perteklių, priziūri, kad viskas būtų saikinga. Jei raganos netramdytų augalijos, gyvūnijos, negyvosios gamtos, dangaus kūnų, jie visi perzengtų savo ribas, pasidarytų netvarka. Jos reguliuoja dangaus vandenį, atsiųsdamos sausrą ar liūtį, naikina augaliją, skrenda pakirsti pilnėjančio mėnulio, pagauna ir uzdaro Ausrinę, savo sluota uztemdo saulę. Reguliuodamos zmonių perteklių, paverčia juos akmenimis, medziais, gyvūnais. Ragana be pasigailėjimo braunasi į zmonių gyvenimą, atimdama laimę, sveikatą, sumaisydama protą, atsiųsdama ankstyvą senatvę, nesantaiką. Gali atimti ar pakeisti Laimos skirtą dalią. Ragana gali kenkti vestuvėse, "pagadinti" jaunąją, kad neturėtų vaikų, numarinti vos gimusius kūdikius, paversti jaunikius vilkais ir sunimis, vyrus gali paversti arkliais ir juos nujodyti. Savo veiksmais Ragana sukelia skausmą, primindama, kad amzinos laimės pasaulyje nėra, kad niekas neisvengs nei gėrio, nei blogio (turi būti pusiausvyra). Ragana primena, kad zmogus, gamta, visata yra mirtingi, o mirtis reikalinga tam, kad gimtum is naujo. Gyvybėje glūdi mirties grėsmė. Raganos karpo javų varpas, nukerpa avių vilnas, atima karvių pieną, medziotojams nubaido zvėris, zvejams - zuvis ir t.t.

Ragana gali keisti pavidalą: pasiversti ozka, kale, kiaule, kumele, gyvate, vabalu, sarka, kurapka, kregzde, pele ir t.t. Zuvis, ezys, rupūzė ar varlė - seniausi pavidalai. Pagrindinis įsikūnijimo pavidalas - rupūzė (dėl to rupūzė tebėra vienas is pagrindinių lietuvių keiksmazodzių - keikiamės dievų vardais). Rupūzė - gyvybės, mirties ir atgimimo simbolis. Atlygindama uz gerą, rupūzė atnesa pinigų, maisto, o uz piktą gali bausti mirtimi. Pvz., jei rupūze pasibjaurėsi, pagaus zmogaus seilę ir jis mirs. Gali uznuodyti, paversti slakuotų; uzsokusi ant miegančiojo krūtinės, gali isgerti kvapą is burnos ir zmogus mirsta. Ten, kur rupūzė apsigyvena po grindimis, zmonės mirsta. Rupūzė turi ir gydomosios galios - jei ją pridėsi prie skaudulio, istrauks. Rupūzėje įsikūnijusi ir piktoji, naikinanti dvasia. Rupūzė gali įgyti sparnus ir skraidyti. Naktimis ji gali isgerti visą karvių pieną, klaidinti zmones kelyje, griauti sventyklas. Kartais jos blogį galima numaldyti tik zmogaus krauju.

Tikėta, kad rupūzės nemirtingos. Jei rupūzę uzmustum, isdziovintum, pakabintum pries saulę, jos vėlė liktų gyva, o numesta ant zemės vėl atgytų (susilietimas su zeme sugrązina gyvybę).

Didzioji rupūzė valdo ne tik rupūzes, bet ir zvėris. Zmogisku pavidalu Ragana gali būti ir nepaprasto grozio, ir labai baisi, bet abiem pavidalais labai pavojinga. Jei priklauso laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo; gimda, placenta, vos gimę kūdikiai - jos nuosavybė. Kad atsinaujintų ir atsijaunintų, ji geria kūdikių kraują. Tai auka jai. Ragana pavojingiausia Rasų rytą.

Dangaus deivė buvusi Ragė. Ji turėjusi kreivus dantis kaip serno, baisias, isverstas akis, suveltus plaukus, ilgus nagus, vienoje rankoje laikiusi nuodų taurę, kitoje - platų kalaviją, prie kurio rankenos buvo prikibusios trys baidyklės - piktosios dvasios.

AITVARAS

Vardas kilęs is zodzio "aitas" (perėjūnas, nenuorama, padauza), "aitauti" (maldyti, raminti), "varas" (dinamiska jėga, nepaprastai greitas judėjimas). Pasirodo kaip gaidys, garnys, varnas, juodvarnis, orinis zaltys, ugninė gyvatė, ugninis ar juodas pagalys, sakas lauzantis viesulas. Susijęs su Deive Paukste ir Gyvate. Tikėta, kai aitvaras nesa pinigus, būna raudonas; kai nesa auksinius pinigus, būna auksinis; kai nesa sidabrinius pinigus - baltai zydras; kai nesa grūdus - pilkas ir t.t.

Aitvaras issirita is 7 metų juodo gaidzio padėto kiausinio arba surandamas kaip slapias, sulipęs visčiukas po laukine kriause. Aitvaras maitinamas kiausiniene - apeiginiu patiekalu, pienu, medumi, kose. Aitvarą galima įsigyti pakėlus anglies gabaliuką. Daznai jis globoja gerus, teisingus, kitų skriaudziamus zmones, bet jo prinesti lobiai nieko gero nelemia. Aitvaras - savarankiska, pavydi, kerstinga būtybė. Kuo nors neįtikus jai, gali istikti baisios nelaimės. Aitvaru atsikratyti beveik neįmanoma. Vienintelis būdas - nunesti ten, kur jį rado.

Ypač daug neigiamų bruozų aitvarui priskyrė kriksčionys. Aitvarai gali vagiliauti: turtą vagia is vienų zmonių ir nesa kitiems (jei pernesa vieną grūdelį, pereis visi). Is aitvaro galima atimti jo nesama turtą: pamačius jį lekiantį, atgalia ranka neatsigręziant prismeigti prie zemės svarko skverną arba durti sau peiliu, arba istraukti drabuzių sagą, praplėsti kelnes ar marskinius, įsidėti į sterblę lasinių, įsmeigti į zemę sakes...

Aitvarai nemirtingi. Jie gali sukelti sausrą (ugninis aitvaras ryja vandenį), uz tai juos musa Perkūnas.

MEDEINA (ZVĖRŪNA, ZVORŪNĖ)

Medziotoja, zvėrių valdytoja, laukinės gamtos deivė. Vienas is jos pavidalų - meska. Dar XIX a. į naują namą pirmiausia įleisdavo meską. Jei ji eidavo nesipriesindama - namie nėra piktų dvasių. Tada atnesdavo juodą vistą, meskininkas nukirsdavo galvą, laikydamas ją virs vandens. Vistos krauju paslakstydavo trobą.

Kitas deivės pavidalas - kalė. Vėliau įsivaizduota kaip moteris. Per Adventą zmonės nesilankydavo miske, nekirsdavo medzių, nes pradėjus kirsti pasirodydavo zila moteris - misko deivė - ir aimanuodavo, verkdavo. Per Adventą kirstos malkos labai smarkiai dega, gali padegti trobas, o is tuo metu kirstų medzių pastatytame name lankosi blogosios dvasios. Jei is tų medzių padarydavo karstą, po kurio laiko rasdavo ismėtytas lentas, o numirėlį gulintį ant kapo.

Kronikos mini deivę Medziotoją - turbūt ta pati deivė, milzinė mergina vyro veidu, apsirengusi meskos kailiu, su lanku ant pečių.


Document Info


Accesari: 7194
Apreciat:

Comenteaza documentul:

Nu esti inregistrat
Trebuie sa fii utilizator inregistrat pentru a putea comenta


Creaza cont nou

A fost util?

Daca documentul a fost util si crezi ca merita
sa adaugi un link catre el la tine in site

Copiaza codul
in pagina web a site-ului tau.

 


Copyright Contact (SCRIGROUP Int. 2014 )