Documente online.
Username / Parola inexistente
  Zona de administrare documente. Fisierele tale  
Am uitat parola x Creaza cont nou
  Home Exploreaza






Gelmių lydekos

Lituaniana











ALTE DOCUMENTE

Word 2000
Paskaita: Socializacija
Video diskų standartai
KOMUNIKACINIS PROCESAS MARKETINGE
Isankstinis moralinių dalykų supratimas
Jei as sokčiau pro langą
Isspręsti tiesinių lygčių sistemą Kramerio ir atvirkstines matricos metodais
RŪKYMAS
KOKTEILIS 'TAU LIETUVAITE''
VISTA SU RIESUTAIS


Gelmių lydekos

Jei paklaustų, kokių zuvų zūklė spiningu įdomiausia, antrąją vietą skirčiau lydekų gaudymui. Pirmoje, be abejo, upėtakių zvejybai. Labiausiai mėgstu gaudyti didesnius egzempliorius, nebent keletą valandų atmojavęs spiningu nieko nepesu ir, kad nelikčiau "sausas", pasuku į pakrantes pagaudyti mazesnių. Puskilograminė lydeka, manyčiau, nėra labai rimtas laimikis. Tikrai nematyčiau nieko blogo, jei leidziamų imti lydekų ilgio limitas būtų "pailgintas" 10 cm. Niekada nevelku namo krūvos lydekų: jei gerai pagaunu, pasiimu tik vieną, na, nebent lydeka kibdama tiek susizalojo, kad paleista nebeisgyventų.

Didelė lydeka - dideliame gylyje

Rudenį dazniausiai gaudau Zarasų rajono ezeruose, kuriuos dar nevisiskai "issėmė" brakonieriai su verslininkais. Atsalus vandeniui lydekos nėra tokios judrios, ir per dieną meskeriotojas sulaukia maziau kibimų nei vasarą, antra vetus, tie kibimai būna kur kas rimtesnių lydekų. Lydekas gaudau visą rudenį, iki pat ledo, ir galiu neabejodamas pasakyti, kad jos maitinasi ir visą lapkritį.

Anksčiau gaudydavau lydekas negiliuose sėkliuose netoli kranto, bet jau keletą metų dazniau zvejoju gelmėse. Ne kartą teko įsitikinti, kad sugadinti stambesnį "zvėrį" didesniame gylyje labiau tikėtina nei pakrantės sėkliuje. Paprastai uztenka 5-6 metrų gylio, nors kartais ilgai lauktą stuktelėjimą pajuntu tik svystelėjęs blizgę į 8 metrų gelmę.

Pagal zūklės sąlygas pritaikiau ir masalus. Anksčiau mėgstamiausias prievilas buvo antro numerio sukrė, o dabar drąsiai naudoju penkto numerio "Komet", "Aglia" tipo ar trečio, ketvirto numerio "Long" tipo besisukančias blizges. Prie pasenusių stereotipų norėčiau priskirti ir nuomonę, esą rudenį lydekos laikosi netoli kranto, kad galėtų pasmaguriauti vandenin traukiančiomis varlėmis. Isties per tą laiką, kai meskerioju, yra buvę tokių zvejybų, kada stambios lydekos kibo tik pusmetrio gylyje. Manyčiau, toks periodas, kai lydekos suplaukia į seklumas, trunka labai trumpai ir pataikyti jo metu spiningaujant tik savaitgaliais - labai nedidelė tikimybė. Zūklės gelmėje verta atsisakyti tik tada, jei matai, kad pakrantėje "verda" gyvybė ir vartosi lydekos. Paprastai, kiek teko pastebėti, stambios lydekos rudenį mieliau laikosi netoli ziemojimo duobių ir retai kada jas palieka.

Sukrė tinka geriausiai

Ja minėjau, kad gaudydamas lydekas dazniausiai naudoju 3-5 numerio sukriukes. Gal tai įpratimo reikalas, bet jomis pasitikiu labiausiai. Sukriukė - patrauklus masalas tuo, kad visada gali jausti jos judesius, neklysdamas pasirinkti tinkamiausią traukimo greitį. Vartykles, voblerius ir guminukus naudoju keik rečiau. Kartą bandziau suskaičiuoti, kiek laiko zvejoju su vienos rūsies masalais. 70 procentų zūklės laiko teko sukriukėms, 15 procentų- vartiklėms, 10 procentų - vobleriams ir tik 5 procentai - guminiams masalams. Nors keletas voblerių daznai padovanojo man po lydeką. Tiesa, vobleriai gelmių lydekų zūklėje nepatogūs tuo, kad net geriausieji modeliai nepasiekia reikiamo gylio, o zvejojant didesniais skęstančiais vobleriais sunku kontroliuoti jų vedimą palei dugną. Vartyklės siuo poziūriu geriau, tačiau naudoju ne įprastas "jūras" ar "jūrates", o originalaus dizaino blizges. Jos kartais būna vienintelė iseitis, kai ant nieko kito nekimba. Prie guminukų nesu įpratęs, todėl juos naudoju rečiausiai.

Masalų spalvos

Vanduo rudenį paprastai būna gerokai nuskaidrėjęs, todėl vengiu ryskių spalvų masalų. Dazniausiai risu matinio atspalvio klasikinių spalvų sukres arba su vadinamosios natūralios serijos lipdukais. Efektyviausi rudenį, bent jau man, yra zalios spalvos lapeliai su kokiu nors nedideliu raudonu akcentu. Gal todėl, kad man pamėgtuose ezeruose pagrindinis lydekų maistas eseriukai. Is tikrųjų kiekvieno ezero lydekos turi savo mėgstamas spalvas, o kokios jos - reikia tiesiog zinoti. Tinka ir kitų atspalvių sukriukės, tik svarbu, kad jų spalvos derėtų tarpusavyje. Daugiau pagaudęs ilgainiui supranti, kokios spalvos tarpusavyje dera, o kokios - ne. pagrįsti tai teoriskai nesiimsiu, tiesiog kiekvienas daugiau patirties turintis spiningautojas atranda savas tiesas. Galiu tik pasakyti, kad nuotraukoje esančios sukriukės, vobleriai ir guminiai masalai tikrai sėkmingi, bet negaliu pasakyti kodėl. Prie universalių blizgių norėčiau priskirti "Mepps Long" tipo sukriukę su raudonu lipduku, kuri man yra atnesusi sėkmę daugelyje įvairiausių ezerų.

PAVEIKSLIUKAI

Paskutinis "mados klyksmas" kalbant apie masalų spalvas - paspalvinti, uztepti nedidelį akcentą ant sukriukės ar vartyklės lapelio vandeniui atspariais markeriais. Paskutinė spiningautojų varzybose (III SA varzybų etape - red. past.) pastebėjau, kad taip masalus margina vis daugiau spiningautojų.

Kur ieskoti lydekų?

Norėdamas rasti didziąsias lydekas, pirmiausia turi ieskoti staigaus dugno nuolydzio. Dugno slaitas gali būti ir nedidelis, bet turi akivaizdziai issiskirti. Pavyzdiui, tyrinėdamas dugną matai seklumą su zolėmis, besidriekiančią bemaz tolygiai 3-4 m gylyje. Ir staiga uz jos 5-6 metrų duobė. Va, čia jau "stovi" plėsrūnės, gali bandyti laimę ant tokio skardzio krasto. Dugną tiriu paprastai: pirmą sykį uzmetęs leidziu blizgei nuskęsti ant dugno ir is lėto ją traukiu. Jei dugną dengia zolės, tai iskart pajusi. Tada stenkis surasti, kur jos baigiasi ir prasideda gylis. Jei jauti, kad jau lapelis kabinasi, sukelk ritę smarkėliau, kad blizgė praplauktų siek tiek auksčiau zolių. Visas spiningavimo menas ir yra "atmusti ranką" pagal kiekvieną aukliukę ir traukti ją tokiu greičiu ,kad ji nei skęstu, nei kiltų virsun.

Jeigu pasirinktos vietos dugnas be jokių kliuvinių, Ir lygus kaip stalas, tai, mano manymu, neverta nė laiko gaisti. Paprastai tokiose vietose net nebandau, iskart plaukiu kitur. Zuvų ieskiklis, manyčiau, praverčia tik gaudant nezinomame ezere. O zinomoje vietoje visą informaciją apie dugno pobūdį gali suteikti gerai islavinta spiningautojo ranka. Joks echologas tau nepasakys, kokiu greičiu traukti blizgę, o ir dugno zolių aukstį jis nupiesia tik apytiksliai, taigi viskas priklauso nuo zvejo įgūdzių. Apie įrankius nenorėčiau daug kalbėti, nes kiekvienas zvejys juos renkasi pagal savo norus ir galimybes. Mano nuomone, gelmių lydekų zūklei geriausiai tinka greitesnės akcijos spiningo kotas, palyginti nedidelio perdavimo ritė (~5:1), nestoras valas ir pavadėlis. Idealus lydekinio pavadėlio iki siol nepavyko rasti, o is visų bandytų bene geriausias, nors irgi turi trūkumų, yra volframinis.

Ruduo - tai metas, kai pati didziausia tikimybė susikauti su stambia lydeka, todėl, manau, verta nepaisyti zvarbaus oro ir savaitgalį praleisti besisupant valtelėje. Gal ten, gelmėje, ims ir truktels tokia zuvis, kokios net nesapnavai? Argi, apie tai pagalvojus, įmanoma issėdėti namie?

Viačeslavas Osinovskis "Meskeriotojas" Nr.9 (60) 2000 m. Rugsėjis

Lydekos zvejybos ypatumai

Pirmiausia lydekų kibimas priklauso nuo oro sąlygų, metų laiko ir deguonio kiekio vandenyje. Klasikinė lydekų zvejyba vyksta pagal tokį scenarijų. Lydeka griebia gyvą masalą. Po kelių staigių ritės apsisukimų seka pauzė, kurios trukmė priklauso nuo lydekos dydzio ir gyvos zuvelės. Siuo momentu lydeka lyg sustoja vietoje, suspausdama zuvelę nasruose, lyg lėtai judėdama toliau. Visais atvejais ji prarija ją, perversdama jį nasruose. Pagal valo issiviniojimą is ritės galima sekti visą lydekos valgymo procesą. Prarijusi gyvą zuvelę, plėsrūna 15115u2016p s tęsia savo kelionę, galbūti, stengdamasis pavyti laiką, kurį isnaudojo zuvies puolimui ir kitiems manevrams. Valas issilygina ir tai geriausias momentas pakirtimui.

Jeigu plėsrūna 15115u2016p s yra įspūdingo dydzio, o zuvelė maza, tai griebia ir rija labai greitai. Lydeka tokiu atveju pries ir po kibimo įprastai juda ramiai ir be sustojimų. Taip pat sukasi ir ritė. Nedidelė lydeka pati tampa medzioklės objektu. Ji čiumpa masalą, skuba į priedangą ir tik ten jį prarija. Todėl intensyvus valo issiviniojimas, pirmuoju kibimo etapu, visiskai neapibūdina zuvies didumo ir kibimo kokybės. Jei plėsrūna 15115u2016p s griebė masalą savo stovėjimo vietoje, tai intensyvaus valo issiviniojimo galime ir nesulaukti. Pakirtimas vyksta tik po to, kai plėsrūna 15115u2016p s, visiskai praris masalą. Sį momentą lengva nustatyti pagal valo trūkčiojimą - lydeka praryja masalą. Po to ritė gali padaryti keletą apsisukimų, o gali ir pradėti intensyviai issivinioti.

Blogomis oro sąlygomis kibimas tęsiasi neapibrėztą laiką. Lydeka gali laikyti masalą nasruose ir pakankamai ilgai jo neryti. Pakirtimas tokioje situacijoje zvejui neatnesa sekmės. Tokiu atveju verta imituoti laimikio issprukimą is nasrų.

Tam reikalinga silpnu, "mikroskopiniu" valo trukčiojimu isprovokuoti plėsrūną masalo ryjimo metu. Jo negalima judinti pastoviai. Po kiekvienos manipuliacijos būtina sulaukti is plėsrūno pusės atsakomųjų veiksmų . Jei visi bandymai pakelti lydekos apetitą bevaisiai, tai būtina vėl atsargiai timptelti, stipriai nejudinant gyvos zuvelės, ir pasitraukti per tam tikrą atstumą. Sekantis truktelėjimas rodo zymiai rimtesnius lydekos ketinimus.

"Rybackaja Akademija"

Lydekų zūklė profesionalo akimis. Juozas Paulėkas

Lydekų gaudymo subtilybės

Siomis dienomis, kai daugelyje Lietuvos vietų temperatūra nukrenta zemiau -15 ir ne visi zvejai isdrįsta per tokį saltį ant ledo lipti, yra tam tikrų ezerų, kuriuose per tokius salčius lydekos tiesiog pasiunta. Pasiunta visa to zodzio prasme, tokiomis dienomis didziųjų lydekų kibimas būna zvėriskas. Manau, uzteks paminėti pora tokių ezerų - Dusia ir Metelys. Jei zinai vietas, kur statyti vėliavėle, tai pagauni tuos vadinamus "krokodilus". Tai didziosios seliavinės lydekos.

Kartais lydekos apdrasko masalą ir paleidzia arba pribaigia, bet vis tiek neryja. Vadinasi tuo metu jos nealkanos, o tik plėsrūnisko instinkto vedamos griebia zuvelę. Didelėms lydekoms geriausias masalas yra kuojos, ir geriausiai tinka nemazos. Jei nori geros zuvies, turi dėti gerą meksrą (kuoją, aut. past.). Taip pat tinka karsiukai ir plakiukai. Sios zuvys yra judrios, gerai dirba. Na, o Nemuno kuojos, karsiukai ir plakiai dirba apie 50% geriau. Jei lydekų gaudyti vaziuoji į ezerą, masalui apsimoka pasiimti Nemuno (ar kitos upės) zuvies, jos zymiai judresnės.

Lydekos turi mėgstamas vietas, jos medzioja pasislėpę, turi būti koks kelmas, akmuo ar dar kas nors. Būtent tik tam tikrose vietose lydekos laikosi. Papasakosiu vieną atsitikimą, kuris buvo pries daugelį metų: mano draugo tėvas ant Dulgo ezero pastatė vėliavėles prie upelio. Is vienos eketės istraukė 19 lydekų. Aplink tą vėliavėlę kas 5 metrai dar kokia 20 stovėjo, bet tik ant tos vienintelės kibo. Būtent toje vietoje buvo kelmas ir krūva pagalių.

Prikabinti zuvelę reiktų stengtis taip, kad prarasti lydeką būtų kuo mazesnė tikimybė. Kai įkabini trisakį į kuprą, tai lydeka nueina labai daznai. Patikimesnis variantas - verti dvisakį kablį per burną ir per ziauną, tačiau trūkumas tas, kad volframiniai pavadėliai ilgai nelaiko, o jei dar nors kiek kraujo pasirodo - zuvytė ilgai neisgyvena. Kitas neblogas variantas - nedidelį kabliuką įsegti į kuprą, prie jo pritvirtinti pavadėlį, o ant kito pavadėlio galo uzdėti didesnį kablį ir prisegti po uodega. Tai gana patikima, be to nepastebėjau, kad kibimas susilpnėtų.

Dar galima lydekas jaukinti. bet apie tai kitą kartą."

Na, kitą kartą, tai kitą. Dėkui, Juozai. Be to, kitą kartą skaitykite ir apie avizėles. Sekite naujienas.

Traktatas apie lydeką

Isvirksčioji videolegendų pusė

Kanados zurnalistas Edas Stodardas, viesėjęs Vilniaus muselininkų klube "Merkys", labiausiai norėjo pamatyti, kaip meskeriojamos lietuviskos lydekos. Jo galva, tėvynainiams bus įdomu suzinoti, kuo ypatingas mūsuose jo kraste isties popuIiarus lydekų gaudymas. Suprantama, jog ir pats Edas siai zūklei buvo pasirengęs is anksto... Man si idėja nelabai patiko, nes kiekviena parodomoji zūklė - o tuo labiau su nauju zmogumi pasonėje - tai prarasta zūklė. Tačiau atsisakyti buvo sunku. Todėl jau kitą dieną issiyrėme dviese į Vilkoksnį. Is pradzių tik irklavau ir stebėjau kanadietį. Jo taktika man pasirodė gerai pazistama is vaizdo įrasų. Tolimi metimai, tradicinės blizgės ir greitas valo vyniojimas zolingose vietose. O juk geguzį kaip tik povandeninėse lankose, minkstų vandenzolių atvasynuose kursuoja dantytos margasonės. Tad ir mano pavasarinė taktika visai priesinga. Gylyje iki trijų metrų kuo puikiausiai tinka 7 cm vobleris arba 3 numerio "Aglia" tipo sukriukė, arba 7 gramų dzigas (kabliukas su svino galva) ir 6-8 mm tvisteris. Beje, visai nebūtina toli uzmesti - 10 metrų visai pakanka. Tąkart meskeriojau paprasčiausiu tvisteriu. Per pusantros valandos mūsų graibste atsidūrė penkios Iydekos. Ir visus penkis kartus graibstą laikyti teko svečiui... Man vėl atiteko irkluotojo vaidmuo. Deja, nepaisant visų patarimų, Edas taip ir nepagavo nė vienos lydekos. Iriantis atgalios nendrynų pakrasčiu saulės nusviestose propersose tarp zolynų blykčiojo simtai kuojų. Edas buvo pritrenktas zuvų gausumo, ir as jo paklausiau, kas jį taip stebina. Pasirodė, kad "Iydekiniuose" Kanados vandenyse beveik nėra kitų zuvų. Tada man pasidarė aisku, jog kanadiečiams ir nereikia pernelyg stengtis - visai pakanka tradicinių blizgių, kad puikiai pazvejotum. Ką gi, daug legendų yra visai atsitiktinai nuvainikuojamos... Būtent tai mane paskatino susirasti statistikos Ientelę, kurią sudarė grupė Amerikos ir Europos ekspertų. Manau, jog daugeliui bus įdomu paskaityti bent pirmąsias desimt sios lentelės, bylojančios apie didziausias Iydekas, pozicijų.

Svoris (svarais/453,59 g)Vandens telkinys Salis Data Pagavimo būdas

96 Brodvudo ezeras Airija nezinoma nezinomas

92 Senono upė Airija 1822 ismesta į krantą

92 Senono upė Airija 1939 nezinomas

90,5 Dergo ezeras Airija 1862 blizgė

90 Senono upė Airija 1926 rasta negyva

78 Kler grafystės ezeras Airija 1830 meskerė

75 Ilmenio ezeras Rusija 1930 gyva zuvelė

72 Keno ezeras Skotija 1774 gyva zuvelė

70 Endriko upė Airija 1774 rasta negyva

69,5 Reino upė Vokietija 1880 nezinonomas

Taigi dar viena legenda, jog Amerikos ir Kanados lydekos yra didziausios, yra viso labo tik legenda. Nors ją anksčiau labai ispopuliarino lenkų keliautojas Arkadijus Fidleris, ji kilo is pasakojimų apie "maskius", kurie yra lydekų giminaičiai, paplitę ribotoje Amerikos dalyje. Taigi Lietuvos meskeriotojai turi visus sansus siekti rekordų. Juoba kad apie tai byloja ir statistika, surinkta zurnalisto Leonardo Grudzinsko. Remiantis jo duomenimis, 1924 metais Tauragno ezere Mamertas Sinkūnas zeberklu nudūrė 32 kg lydeką, 1930 metais salakietis Juozapas seduikis upelyje, įtekančiame į Luodį, sugavo 30 kg sveriančią margasonę, 34 kg lydeką Tauragne suzvejojo Antanas Pakalnis nuo Minčios, 1974 metais Vistyčio ezere A.Juknevičius istraukė 22 kg ir 1,24 m Iydeką... Esox lucius rekordinis egzempliorius visada buvo ir bus kiekvieno rimto meskeriotojo svajonių trofėjumi. Ir nors tarp simtų mano sugautų lydekų kol kas yra tik viena 11 kg, kurios galva kabo virs darbastalio, bet kiekvieną sezoną susiduriu su keliomis galiūnėmis, pergudraujančiomis pačius naujausius valus.

Mitas apie sėkmės formulę

Virs Nemuno senvagės dar tvyrojo prietema. Vandens pavirsius be jokios raukslelės priminė tamsiai mėlyno silko sleifą. Neskubėdamas uzsivilkau zvejybinę liemenę, sumontavau savo nepamainomą spiningą (firmos "Zebco" "Hypercast" 2,40 m kotas ir tos pačios firmos "Match 5 Quantum 20" 5 guolių ritė su "Silver fish" valu). Nuo ilgaaulių rasotoje lankoje liko brydė, kurios niekada nesupainiosi su kuo nors kitu - ankstyvo meskeriotojo pėdsakas. Ir kiekvienam stipriau suplaka sirdis, jei randa toki pėdsaką, besidriekianti pirma savęs. Bet sikart as buvau pirmas. Vos nusileidau prie vandens, uz keleto metrų nuo manęs be jokio garso į orą pakilo pora pilkųjų garnių. Ir tuo pat metu virs tolimų Prūsijos lygumų aname krante kystelėjo saulės disko krastelis ir pirmieji spinduliai purpuru apliejo sklendziančius pauksčius... Trečias metimas. "Mepps"-ą grybstelėjo zuvis, vėl prisivijo - smūgis. Jaučiu būdingą eserio "pulsavimą". Netrukus keturiasdesimtgraminis ant kranto. Dar keletas metimų, ir dar du tokie pat broliukai atsigula į krepsį salia pirmojo. Eserių pozicijos aiskios, bet sį geguzės rytą keičiu vietas vieną po kitos, nes isėjau lydekauti. Stabtelėjau ties sietuvėle po palinkusiomis zilvičių sakomis. Pakilo lengvas vėjelis, ir as, tuo pasinaudojęs, paleidau pavirsiumi septynių centimetrų "Nilsmaster". Vobleris is tyko nuplaukė po sakomis. Panardinau jį pusmetrį ir beveik is karto pajutau stiprų grybsnį. Po pakirtimo zuvis metėsi į salį, persivertė gelmėje ir energingai pasipurtė. Nėra bejonės - pirma lauktoji lydeka. Į pavirsių ji kilo sunkiai - ritės stabdis įkyriai zirzė atiduodamas vis naujus valo metrus priesininkei. Pagaliau ji pailso, ir ėmiau neskubėdamas traukti ją prie kranto. Stai jau pamačiau ilgą siluetą, bet lydeka vėl nunėrė gelmėn, parodydama plačią uodegą ir sukėlusi verpetą. Dar keletas tokių suolių, bet visai nepavojingų nei valui, nei spiningui. Netrukus jau galėjau pasiekti zuvį ranka... Kiseninių svarstyklių skalė parodė visai solidų pirmojo laimikio svorį - 3 kg 600 g. Zvilgtelėjau į Iaikrodį - septinta ryto... Laiką as uzfiksuoju visada. Dėl protokolo, kaip sakoma. Kai turi ne vienerių metų kibimo laiko statistiką, jau gali mąstyti ir apie tam tikras isvadas... Tą rytą lydekos kibo su nedidelėmis pertraukėlėmis be perstojo. Suprantama, jog tos pertraukėlės susidarė pirmiausia todėl, kad ne kiekviena apgaudyta vieta buvo perspektyvi. Siaip ar taip iki pirmos valandos uzkibo 21 lydeka... Po pietų vaizdas buvo toks pat - lydekos kibo tikrai intensyviai.

Tokias "zvaigzdėtas" dienas kiekvienas meskeriotojas prisimena visą gyvenimą. Ir, kai saulė "tokia", vėjas -"toks", laikas - "toks", zvejys tikisi, jog "tokia" zūklė pasikartos. Dar ne kartą su bendraminčiais prie Iauzo tas laimingasis narsto ir vėl sudeda "tos" zūklės mozaiką, bet sėkmės formulė kazkodėl vis neapčiuopiama ir neissikristalizuoja iki tokio elementarumo kaip proziska H2O, kurioje viskas aisku net moksleiviui. Ir nemanykit, kad tam meskeriotojui nesiseka. Anaiptol. Tačiau dazniausiai "tokia" zūklė uzklumpa netikėtai ir vis kitokiomis aplinkybėmis. Stai ir dabar, analizuodamas aną dieną prie Nemuno senvagės, esu įsitikinęs, jog tikslios sėkmingos zūklės formulės neįmanoma sudaryti. Yra dėsningumai, bet egzistuoja ir priezastingumai - jų grandinė ir nulemia zūklės sėkmę. Juk pirmiausia būtina, kad lydeka būtų alkana arba kad ji medziotų (taip būna, kai prabunda jos nepaaiskinami instinktai). Ne pro salį pietvakarių arba vakarų vėjas (ir siltas, jei tai - pavasaris)... Gera aplinkybė - nepastovus debesuotumas arba silta ūkana, kai kazkokiu ''sestuoju" jausmu junti, kaip pakrantėse auga, vesi zolynai. Labai puikus faktorius - netikėtas arba tuose vandenyse dėsningas lydekų įprasto grobio pagausėjimas... Ir visa tai dar susiję kaip laikrodiniame mechanizme su slaptais, akiai nepastebrmais ezero ar upės procesais, kurie nulemia lydekų elgseną ir jų gyvenimo ciklus. Todėl beveik neįmanoma, kad sutaptų tie patys elementai, nes vieną kartą zūklei palankus nepastovus debesuotumas sutampa su pastoviu oro slėgiu, o kartu ir su lydekų intensyvaus maitinimosi periodu. O kitą sykį sėkmingą zūklę nulemia keletas visai kitų faktorių. Todėl is anksto nuspėti visus zūklės niuansus beveik neįmanoma. Ir vieną kartą "tokia" zūklė pasikartoja pavasarį, kitą kartą - rudenį, o trečią - vidurvasarį... Todėl visai pagrįstai galiu pasakyti, jog geriausias meskeriotojo kompasas - jo "sestasis" jausmas, kuris nenumaldomai zyzia į ausį, jog būtent siandien reikia issiruosti į zūklę. Ir tada meskeriotojas parodo tokį atkaklumą, kad ir valdingos zmonos argumentai pasirodo bejėgiai. Na, sakykit, kam taip nebuvo atsitikę?

O kol esi dar nesugadintas pečius slegiančios patirties, kol "sestasis" jausmas dar galutinai nesutvirtėjęs, teisingiausia vadovautis akivaizdziais ir apčiuopiamais faktoriais: pirma, oro slėgis jau kurį laiką pastovus; antra, Mėnulio fazė - pilnatis arba jaunas (blogiausias zūklės laikas - pusiaukelė tarp pilnačių); trečia, vėjo kryptis is vakarų, pietvakarių arba pietų, nes didziausias meskeriotojo priesas - rytys. Kai jis pučia, meskerę galima padziauti. Ypač tai rysku Kursmarėse...

Laiko faktorius

Ne kartą stebejau lydekų nerstą, ne kartą pavyko prisėlinti prie jų taip arti, kad galėjau valandų valandas stebėti jų elgesį (ypač kai po ranka turi akinius poliarizuotais stiklais), stebėjau lydekas akvariumuose, bet visada liko mįslė, kodėl vieną zuvytę lydeka ignoruoja, o kitą, regis, tokią pat, griebia. Sykį Strėvoje tarp lelijų lapų pamačiau į mazą submariną kovos pozicijoje panasų lydekėlį. Atsiguliau ant kranto ir ziūrėjau, ką jis veikia. Po kurio laiko man tapo aisku, kad jis medzioja dygles. Įdomiausia buvo tai, jog lydekėlis griebdavo tik tas, kurios atplaukdavo pasroviui... Kita lydeka vos ne minutės tikslumu isnerdavo is mano pamėgtos Minijos sietuvos ir su begaliniu tarnybiniu entuziazmu nutraukdavo pavadėlį su vingiliu (nėgės lerva), kai traukdavau į krantą patikrinti sapalinę dugninę. Plėsrūnė visai nereaguodavo į kuoją ar sapaliuką, kuriais bandydavau ją suvilioti... Lydeka buvo stambi, ir todėl dar labiau stebino jos veiksmų metodiskumas. Minijoje pasitaikė isvysti retą regini, kai milziniska lydeka atkakliai medziojo kilograminę giminaitę. Metrinėje sekIumoje visą valandą zaliais zaibais svysčiojo jų kūnai, ryskiai issiskiriantys smėlio fone. Aplink kursavo kuojos, eseriokai, praplaukdavo karsių būreliai, bet visos tos zuvys visai nedomino galiūnės. Net ir tada, kai jai galiausiai nepavyko sugriebti mazesnės giminaitės, ir ji liko tįsoti seklumoje lyg rąstas... Alauso ezere toli nuo kranto ir nemazame gylyje pasitaikė sugauti liesą aklą lydekaitę, kuri susigundė "Aglia" Nr.2 ("Red Dots"). Įdomiausia, kad sios zuvies skrandyje radau... laumzirgį. O stai Vokėje visą geguzę ateidavau prie vienos sietuvos lygiai dvyliktą valandą. Ir Iygiai per valandą sugavau dvi lydekas (tik vieną dieną būta isimties - uzkibo trys lydekos), kurios susiviliodavo vien gruzliu. O po pietų ir iki kito pusiaudienio lydekos čia nebekibdavo.

Ilgainiui susimąsčiau apie laiko faktorių lydekų zūklėje. O tiksliau apie tai, kada "teisingiausias" laikas pradėti lydekų medzioklę. Kasmet palyginu daugelio metų uzrasus, ir bendras vardiklis lieka tas pats: devintą - pusę desimt fiksuojami pirmieji rimti kibimai... Anaiptol nenorėčiau teigti, jog reikia pramiegoti saulėtekius ir saulėlydzius. Juk daugelis rnūsų leidziasi į zūklę pirmiausia dėl tų kerinčių saulėtekių ir saulėlydzių, o tik paskui dėl lydekų. Tačiau dėsningumas akivaizdus - rytą lydekos nepabunda labai anksti. Sis dėsningumas ryskesnis ezeruose ir tvenkiniuose. Upėje variacijų daugiau, bet ir jos - ne saulėtekiais nurausvintos. Sis faktas meskeriotojui yra patogus tuo, kad, atvykus į vietą, galima tinkamai pasirengti zūklei: sutvarkyti įrankius, nueiti ar nusiirti į geriausias vietas, o ir papusryčiauti ne pro salį. Lydekų stebėjimai akvariumuose sį dėsningumą patvirtina. Stebėtojai sako, jog jos pabunda gana lėtai ir ziovauja visai kaip zmonės, rązosi, pajuda, pasimankstina ir suaktyvėja tik tarp devintos - desimtos valandos. Tuo laiku sunerimsta ir kiti akvariumo įnamiai, iki tol kuo ramiausiai smirksčioję lydekų panosėje. Atėjo lydekų metas. Tas pats vaizdas ir povandeninėse lygumose, kur nuo vandenzolių pakyla į torpedas panasios zuvys ir ima akylai zvalgytis savo medzioklės plotuose... Sis rytinis ir pats įdomiausias lydekų aktyvumas ilgiausias būna pavasarį ir rudenį. Vandeniui sylant, jis tolydzio trumpėja. Dieną ir vakare (zinoma, ziūrint, koks vandens telkinys) būna dar keli lydekų "kibos" pliūpsniai. Ilgesni ar trumpesni. Jie irgi priklauso nuo priezastingumų grandinės. Daugelį metų zvejoju Lavyso ezere, kuris turbūt yra vienas unikaliausių Lietuvos ezerų. Pirmiausia todėl, kad Dzūkijoje, kur ezerų ir taip nedaug, jis garsėja savo lydekomis. Stambiomis. Ir visada pasitvirtina ta pati lydekų kibimo seka: rytinis - iki 11 valandos, paskui - dvi valandas po pirmos. Paskui poilsio valandos iki sestos - septintos valandos vakaro. Įdomiausia, kad tokie grafikai daugelyje vandens telkinių yra nusistovėję vos ne tokiu tikslumu kaip traukinių judėjimo tvarkarastis. Kas tuos dalykus ismano, gali visai neblogai susiplanuoti zūklę net keliuose vandens telkiniuose. Kai susipazįstu su nauju ezeru ar upe, visada prisimenu savo mokytoją ir bendraminti dėdę Joną bei jo simtmečiais sukauptą zvejiską patirtį. Jis visada zūklės grafiką reguliuodavo pagal regimus pozymius, bet tokius, apie kuriuos nė nesusimąstome. Stai jis visada stebėdavo vandens augalų augimą. Kuo vandenzolės labiau suvesi, kuo labiau subręsta pakrančių augalai, tuo anksčiau jis pradėdavo lydekų zūklę ir greičiau ją baigdavo. "Pradeda dienoti, - sakydavo jis, - lydys traukia pogulio, o po pietų kaip tikras seimininkas eina apzvelgti savo darzo...". Man kartais graudu ir liūdna, kad tiek daug isminties atgula į amzinosios nakvynės namus kartu su senaisiais zvejais. Isminties, sukauptos po krislelį net kelių kartų. Ir man atrodo, kad, nepagrįstai susizavėję reklaminiais videoklipais, mes tarsi nubraukiame tą isminti ir melancholiskai dūsaujame, kad nebėra Lietuvoje geros zūkIės, kad kituose krastuose - tai bent... O kas "bent"? Isaakas Voltonas, vienas pirmųjų zūklės teoretikų ir praktikų, jau pries keletą simtmečių labai taikIiai pastebėjo, kad ir viso gyvenimo gali būti per maza, norint tiksliai ir nuodugniai pazinti vieną vienintelę upę. Uztat su gilia pagarba prisimenu senuosius zvejus, kurie nujausdavo, kada geriausiai kimba lydekos, bet kurie niekada nesirinkdavo laiko zvejoti pries Iydekų nerstą. Laiko faktorių kiekvienas meskeriotojas sau atskleidzia pats, nes tai vienas svarbiausių zūklės momentų. Manau, kad po poros zūklės sezonų kiekvienas jau bent mazdaug gali pasakyti, kurią dieną jam zvejoti, o tada ima slifuoti ir kitą problemą: kokiu dienos metu zvejoti? Rasykite dienorasti ir po zūklės sezono pabandykite nusibraizyti grafiką. Stai tada ir isryskės dėsningumai. Tada Jums iskils zymiai sudėtingesni klausimai, is kurių vienas svarbiausių: kur kokiu metų laiku zvejoti?

"Meskeriotojas", Nr.5 (8) geguzė Viktoras Armalis

Pasirodzius pirmajai "Traktato apie lydeką" daliai į rasinio mintis atsiliepė keli meskeriotojai, todėl trumpai pakomentuosiu jų keliamus klausimus.

"Kokią įtaką lydekų kibimui turi vandens temperatūra?" - klausia Vidmantas Pakalniskis is Vilniaus.

Turi ir labai didelę. Apie tai dar kalbėsime. Bet trumpai galima pasakyti, kad pavasarį ji turi pasiekti tam tikrą ribą ir kiek galima ilgiau laikytis vienoda. Tai skatina lydekų aktyvumą.

"Girdėjau apie naują firmos "Rapala" voblerį "Husky Jerk". Kaip ir kur jis naudojamas?" - teiraujasi Romas Kantautas is Klaipėdos.

"Husky Jerk" nėra ypatinga naujovė. Tai "Suspender" tipo vobleris, kuriuos jau senokai gamina įvairios firmos. Jo savybes trumpai galima nusakyti taip: tai vobleris nesvarumo būklėje. Jis labiausiai tinka gana pasyviai spiningaujant tarp augmenijos, duobutėse, kai masalas uzmetamas ir po truputį judinamas. Traukiant sis vobleris kyla aukstyn ir nėra toks efektyvus kaip tradiciniai plaukiantys - nezymiai vibruoja. Beje, vobleriams irgi bus skirta nemazai vietos siuose puslapiuose.

Keisti skoniai ir permainingi apetitai

...Blizgė nukrito uz kokių desimties metrų nuo valties. Pora kartų blykstelėjo lyg auksinis pinigas, skęsdama į tamsią gelmę tarp panasių į palmes vandenzolių. Zaibu is kazkur svystelėjo ilgas kūnas, ir spiningas tuojau sulinko vos ne perpus. Zuvis buvo didelė, tad buvo nelengva ją suvaldyti. Bet po keliolikos dvikovos minučių, po beatodairiskų suolių į orą ir purslų kaskadų vis tik pavyko ją prisitraukti prie valties borto. Didelėje pintinėje jau gulėjo apie desimt solidzių zuvų, ir dėdė Vytautas atsargiai pakėlė ją pailsusią, atkabino trisakį ir paleido atgal. Zuvis kurį laiką pagulėjo vandens pavirsiuje, o paskui isdidziai nunėrė į savo valdas. Tai buvo pirmoji mano gyvenime pamoka, jog zvejoti galima ne vien dėl laimikio. Ir man, dar berniokui, ji liko tam tikro elgesio etalonu visam gyvenimui. Turbūt todėl is slėpiningiausių atminties gelmių vis isplaukiantys tos zūklės vaizdai yra tokie jaudinantys kaip pirmas pabučiavimas... Tai yra absoliučiai tikra. Nemanau, jog kas nors galėtų ginčyti faktą, kad zūklė yra praktiskas būdas filosofiskai gilintis į gyvenimo tiesas. Tą dieną, daugiau kaip pries dvidesimt metų, lydekos kibo tarsi pagal uzsakymą - kaip kine. Griebė bet kokią blizgę ir kovodavo iki paskutinės akimirkos. Ne maziau nustebusios ilgai negalėdavo patikėti, jog yra paleistos. Galiausiai mes netekome visų blizgių (ne tokią jau didelę jų atsargą ir turėjome). Tada sukarpėme juostomis konservų skardinę, prie skardos juostelių pritaisėme kabliukus. Ir tas improvizuotas blizges lydekos vis tiek griebė kaip pasėlusios...

Zvejo laimė - loterijos bilietas. Pakankamai daug losi - pasitaiko ir gerų laimėjimų, todėl tą zūklę as visada prisimenu, kai nekimba, nes tada yra pats laikas gilintis į amziną klausimą, kodėl lydeka kimba. Tuomet, kai mes su dėde zvejojome Stervo ezere, buvo besivartančių blizgių epocha. Ir viena kita improvizuota sukriukė, kurią dirbtuvėlėse susikurdavome is gana grubių medziagų, būdavo skirta eseriams. Is dėdės, pamenu, ismokau kalti vartikles dideliu sratu (stampus sugalvojome daug vėliau), uztat jų pavirsius būdavo refleksuojantis lyg zvynai. Tai, matyt, turėjo didelės įtakos zūklės sėkmei, nes ir dabar, kai istraukiu is slaptos skrynelės blizgę, kuriai dvidesimt ir daugiau metų, ji staiga parodo tokį efektyvumą tuose vandens telkiniuose, kur lydekos jau apsiprato su "mepsais" ir tvisteriais, kad net ir labiausiai patyrę kolegos niekuo negali paaiskinti sio fakto. Teoriskai yra daugybė pranasesnių masalų, o kimba būtent ant "senoviskų"... Taigi galioja taisyklė, jog gera tiesa yra seniai pamirsta tiesa. Tad retkarčiais vertėtų prisiminti senuosius masalus... Taigi kodėl lydeka kimba? Ir kodėl net tuo pačiu masalu greta meskeriojantys zvejai su panasia patirtimi susilaukia skirtingų rezultatų? Ne metus ir ne dvejus gilinuosi į sią problemą (pavadinkime sį dalyką taip), todėl noriu kolegas perspėti - ne visi masalai kiekvienam meskeriotojui tinka. Tai anaiptol nereiskia, jog neverta bandyti naujovių. Bet kiekvienas zvejys - tai individualybė, temperamentas, fiziniai duomenys... Ir vienam zvejui pagal temperamentą nepriimtinas masalas - tvisteris, o kitam, sakysim, "Mepps" tipo blizgė... Zūklėje, kaip ir mene, reikia ieskoti savęs. Atradimai būna tokie jaudinantys, kad daznas nesusitvardo ir ima savo receptus pirsti kitiems. Absoliučiai tikrų, "mediciniskų", receptų nėra. Yra dėsningumai. Vienas jų - alkis. Lengviausia suvilioti lydeką, kai ji alkana. Bet skaitytojui tikriausiai ne kartą yra tekę susidurti su situacija, kai isbandyti visi patikimi masalai, bet rezultatas prastas. O pakalbėjęs su kokiu vietiniu senuku suzinai, kad lydekos čia griebia tik geltoną "Jūrą". Is tiesų - pabandai, ir pora - trejetas griebimų akivaizdūs. Susimąstai, kaip čia lydekos su ta geltona "Jūra" neapsipranta jau ne vieną desimtmetį... Taigi akivaizdūs zvejybos paradoksai.

Tokiais atvejais pradedu mąstyti apie situaciją vandens telkinyje nuo elementarios aksiomos. Sakysim, skaidriame vandenyje patartina naudoti masalus su matiniu pavirsiumi, kad nenatūralus blizgesys nenubaidytų, o gal ir neakintų plėsrūnų. Todėl visai pravartu pazvelgti į vietinio zvejo blizgę, kuri per daugelį metų prarado geltoną spalvą ir įgavo kazkokią savitą. O tiksliau - apmūsojo... Juk vietiniai zvejai savo blizgėms gaudo tol, kol gyvi, o paskui perduoda jas sūnums. Taigi, jei lydeka griebia tik geltoną "Jūrą", reikia pagalvoti apie vandens skaidrumą, spalvą, temperatūrą, gylius, kur jos kimba, ir tada atrasti savo masalą, kuris "suveiks"... Dabar kalbame apie alkaną lydeką. Issirengėte zvejoti per kuojų nerstą. Didziausia tikimybė, jog ir lydekos susirinko medzioti kuojų. O netgi alkana lydeka pirmiausia griebs tokį masalą, kuris jai labiausiai primena paskutinį grobį. Tai irgi aksioma. Greta jos galioja kita: lydeka griebs ir tokį masalą, kuris ją nustebins, bet apie tai vėliau. O siuo atveju idealiai tiks "Salmo" (Lenkija) vobleris, imituojantis kuoją - "Roach" arba "Whitefish" raudonas tvisteris su balta uodega ir juoda "Woble" tipo galvute arba sidabrinis riperis su rausvu segmentu... Tereikia tiktai teisingai pasirinkti zūklės vietą ir teisingai "vesti" masalą. Neuztenka vien traukti masalą taip, kad jis nesikabinėtų uz dugno. Masalas vandenyje turi elgtis taip, kad zadintų plėsrūnės instinktus, keltų jai slaptas mintis, jog sis akiratyje pasirodęs grobis yra naivus, silpnas, uzsisvajojęs, kad jis tikrai neissprūs dėl savo lengvabūdisko elgesio, kad jis skirtas būtent jai, kad jį būtinai reikia nubausti vien uz tai, jog beatodairiskai pasitiki savimi... Ir tai galioja medziojant netgi alkanas lydekas... Pamenu, kartą bičiuliai pakvietė lydekauti į Vilkoksnį. Automobilin buvo pakrautas visas kibiras karosų. Dar austant visi pasiskirstė į valtis. Susitarėme, kad visi parplauksime pietauti. Kadangi gyvu masalu tuo metu meskeriodavau jau retokai, man buvo dar per anksti plaukti. Susitvarkiau masalus, pasiruosiau valtį ir isplaukiau vienas, pasitikęs saulėtekį ir juo pasigėrėjęs. Tradiciskai nutariau pavelkiauti, kol pasieksiu vieną viliojantį sėklių, ir tam visuomet naudoju metalinį banano formos voblerį "Heddon", kuris labai gerai "dirba" gelmėje. Toks mano pasirinkimas neatsitiktinis, nes firmos "Rapala" vobleriai yra per daug serijiniai, jie priartinti prie to, kas patinka, sakysim, Amerikos zvejams ir to kontinento zuvims, o mūsų vandenims jie dazniausiai netinka dėl pernelyg maskaradisko spalvinimo ir yra nelabai pritaikyti gaudyti didesnėje gelmėje. Yra tik keletas firmos ''Rapala'' asortimento variantų, kurių kazkodėl gaminama mazai; jie tinka gaudyti seklesnėse vietose, bet dėl brangumo seniai jų atsisakiau, nes kerplėsuotuose plotuose juos puikiai pakeičia paprasti "Chilo" su keičiamu lapeliu arba pigūs "leningradietiski" vobleriai "Akva". Antra, "Rapala" modelius, isskyrus skęstančius, reikia gramzdinti su trisakiu suktuku ir svareliu, o tada mėtyti tokį masalą beveik neįmanoma.

Tąkart apiplaukiau keletą gerų lankstų tusčiai, bet pagaliau rytas visai isvijo nakties likučius, ir netrukus pirmoji lydeka grybstelėjo mano "Hedoną". Tai buvo netgi ne lydeka, o lydekutė. Bet ji pranesė gerą naujieną: lydekos jau issiziovavo ir ėmė griebti. Kai pasiekiau sėklių, jau buvau istraukęs dar dvi nestambias lydekas. Ismečiau inkarėIį, voblerį pakeičiau besivartančia firmos "Rextar" "Aiga". Sios blizgės geros ne vien dėl to, kad yra gana pigios, bet ir todėl, kad jos labai efektyviai vartosi. Deja, sįkart mano geltonosios "Aiga" lydekos liesti nepanoro. Todėl pakeičiau ją tokia pat, tik balta. Po kelių metimų pajutau stiprų smūgį. Sįkart pasitaikė dvikilograminė. Sėklius vieną po kitos man padovanojo dar tris panasias lydekas. Laimikis jau buvo, tad nutariau paeksperimentuoti. Pakeičiau vieną po kitos "Blue Fox Vibrax Hot Peper" Nr.3, "D.A.M Libelle" Nr.3, "Shakespeare" Nr.3 ("Comet" tipo), "Mike Perlox" Nr.4, bet lydekos nesidomėjo nė vienu jų spalvinių variantų. Ir tada pirmą kartą pabandziau firmos "Balzer" "Colonel Duo" - sukriukę su dviem lapeliais. Dabar si blizgė jau tvirtai įėjo į mano arsenalą. Efektas buvo akivaizdus - bent desimt kibimų. Tiesa, griebė smulkesnės lydekos, nei tos, kurios susiviliojo "Aiga", bet uztat joms "talkino" eseriai. Ir zvejoti sekėsi vis tame pačiame ir gana nedideliame sėkliuje. Tačiau įdomiausia laukė parplaukus. Kolegos, trijose valtyse meskerioję gyva zuvele, matė tik vieną kibimą. Ir jie labai nustebo, kad blizgė pasirodė efektyvesnė. Mano nuomone, nieko nuostabaus čia nėra - spiningavimas daug dinamiskesnis ir lankstesnis gaudymo būdas. Galima patikrinti daug didesnį plotą, keisti masalus. Bet tada pirmiausia patariau jiems pasigauti vietinio "rajaus", kaip sako tauragiskiai, nes karosas ne itin būdinga Vilkoksnio zuvis. Popiet isplaukėm vėl. Nutariau bandyti tik tvisterius ir pavakare jau buvau radęs vieną kombinaciją is dviejų lapelių bei vieno tvisterio (geltono su zaliu kūneliu), kuris viliojo tiek lydekas, tiek eserius ne blogiau kaip "Colonel Duo" ir "Aiga". Tačiau ir mano kompanionų laimikiai buvo daug geresni - sesios gana solidzios lydekos, kurios susiviliojo beveik vieneseriukais... Akylūs stebėjimai ir is jų padarytos isvados apie tai, kuo lydekos ypač noriai maitinasi konkrečiame vandens telkinyje, gali būti sėkmingos zūklės laidas. Sakysim, lydekaujant Minijoje geriausias masalas sraunesnėse vietose būdavo sapaliukas, zvirgzdėtose vietose - gruzlys, o zemupyje - plakiokas. Pagal tokius praktinius stebėjimus reikia derinti ir dirbtinį masalą. Visada įsivaizduoju, kaip blizgė elgiasi ten, kur medzioja lydekos, kaip vartiklė lėtai kūliavirsčiuoja, kaip svysčioja nuo sono ant sono, kaip ji padaro nerūpestingą suoliuką, lyg zuvytė, gaudanti vabaliuką, kaip ji uzsimirsusi lėtai leidziasi ant dugno... Ir suprantu, kad mano ranka, valdoma minties, priverčia ją elgtis būtent taip ir kad tai magiskai traukia bet kurią lydeką. Pavasarį vartiklės - vienas svarbiausių masalų, o antrojoje vietoje tvisteriai ir kiti guminukai. Mokant valdyti siuos masalus neprireikia nei greitai skęstančio masalo, nei stipriai vibruojančios sukriukės. Palikime tuos masalus vėlesniam laikui, kai visur ims keltis vandenzolės... Labai svarbu spalviniai deriniai. Tarkime, lydekomis garsėjančiame Luksto ezere pati geriausia tiek blizgės, tiek voblerio spalvinė gama būdavo įvairūs dryzuoti pavirsiai: juodas su baltomis juostomis, geltonas su raudonomis, baltas su zaliomis... O netoli Vilniaus esančiame Zalesos ezere ir Ignalinos mieste esančiame Paplaviniame - tik geltonos arba baltos su zaliomis juostomis. Pamenu, teko uz sį atradimą gana brangiai sumokėti. Svečiavausi Ignalinoje pas gimines, bet nutaikęs momentą patyliukais pakilau nuo stalo ir issprūdau - juk ezeras prie pat namo. Kokio zvejo sirdis geguzį atsispirs tokiai pagundai? Ezere palei meldyną plūduriavo valtis su dviem lydekautojais, kurie gaudė gyva zuvele ir tik pasijuokė is mano bandymo spiningauti. Esą, ant metalo čia nekimba, nekibdavo ir nekibs. Apėjau pusę ezero ir jau pradėjau manyti, kad smaikstuoliai tikri pranasai. Kaip nekibo, taip nekibo. Galiausiai nutariau pabandyti vokiską firmos "Germina" sukriukę su zaliomis juostomis. Ir netrukus - pirmasis smūgis. Puskilograminė margasonė atsidūrė krepsyje. Kai jau turėjau keturias lydekas, blizgę svystelėjau gana toli, apie penkiasdesimt metrų nuo kranto, kur plūduriavo keli lelijų lapai. Ir tuojau smūgis. Bet koks! Įrankis subraskėjo. Man pavyko tik pakelti lydeką į pavirsių, bet tada ji suprato, kad laikas rimčiau pasipriesinti. Po keleto galingų jos suolių mano brangintasis "Cormoran" kotas lūzo pusiau, lydeka nusinesė blizgę, o as nuo to karto nebegaudau firmos "Cormoran" kotais... Valtyje zūklavę zvejai suerzeliavo, priplaukė prie kranto ir puolė į diskusiją: niekas sitame ezere tokių lydekų nėra regėjęs, didziausia čia pagauta - trikilograminė, parodyk, kokiu masalu gaudai, kas čia per stebuklai ir pan. O as atsinesiau is masinos lengvesnį "Germina" spiningą ir zvejojau toliau. Po to dar ne sykį bandziau ten kitas blizges, bet kibdavo tik ant tų - zaliai dryzuotų...

Svarbiausia taisyklė gaudant lydekas yra tokia: meskeriokite jas tokiais masalais, kurie malonūs jos akiai, kelia prisiminimus. Akivaizdu, kad skaidriame vandenyje blizgės rūsis beveik neturi reiksmės - tik spalvinė gama, ryskumas. Netgi "senoviska" raudonai balta puikiausiai tiks. Kaip ir geltona, kaip ir varinė. Tik priklausomai nuo oro sąlygų. Jei vanduo drumstesnis, imkitės ryskesnių, refleksuojančių blizgių. Svarbiausia, kad alkanai lydekai masaIas primintų grobį. Pirmąją sių metų lydeką pagavau beveik taip, kaip ir kiekvienais metais. Geguzės pirmąją visada vaziuoju į nedidelę upelę pavilioti upėtakių. Ten yra vienas duburėlis, kur visada "budi" lydeka. Sykį didesnė, kitą - mazesnė. Bet duburėlis mane visada pradziugina. Ir ypač tada, kai upėtakiai nekimba. Bet tame duburėlyje lydeką galima suvilioti tik sukriuke, kurios lipdukas - upėtakio imitacija, arba upėtakį imituojančiu vobleriu. Kaip ir pernai, sįsyk panaudojau 7cm lenkiską "Salmo" vobleriuką - upėtakį. Lydeka kelis sykius vijosi jį, kol ketvirtuoju traukimu pagaliau sugriebė. Ir taip yra neatsitiktinai: tame upelyje daug upėtakėlių... Lydeką isskrodziau ir radau jos skrandyje gruzliuką bei pora dyglių. Tad ir apysotę plėsrūnę galima suvilioti skanėstu, bet kai ji soti - daug blogiau. Stai tada tenka griebtis įmantrybių. Ir dazniausiai tokiais atvejais lydeka spjauna į tradicinę vartiklę.

"Meskeriotojas", Nr. 6 (9), 1996 m. birzelis Viktoras Armalis Vos isausus mudu su kompanionu issiyrėme į Uparto įlanką. Nuosalus, mazai kam zinomas ezeras, prie kurio galima privaziuoti vos vienu keliuku. Tad nenuostabu, kad nei Zarasų, nei Utenos rajono gamtos apsaugos inspektoriai čia neapsilanko, o gal ir nenori, nes yra vietų, kur "protokolinius" planus gali vykdyti greičiau. Bet tai jau atskira tema. Visą ziemą planavome sią kelionę, tačiau iki birzelio pradzios sumanymo įgyvendinti nepavyko: is pradzių dėl nepravaziuojamų kelių, o paskui dėl laiko stygiaus. Tačiau sis rytas atrodė daug zadantis: oro slėgis jau pora dienų buvo daugmaz vienodas, nepastovus debesuotumas, siluma su uzuomina, kad galbūt nukrapnos lengvas lietutis. Upartas nėra is giliųjų ezerų - sietuvos tęsiasi isilgai Sventosios tėkmės įtakos zonos. Ir nors jis siaurokas, istįsęs, bet zolėtų atabradų ir povandedinių 2-3 m gylio pievų ribos nuo rytinio kranto siekia ligi pusės ezero. Uztat ne veltui vietiniai zvejai jį vadina lydekiniu, o ziemą čia avizėlę griebia simtagraminiai lydekiukai ne rečiau uz eserius. Jau po pirmųjų kelių metimų susigadinome nuotaiką: tvisterio kabliukas tvirtai įsitikino tinkle. Tačiau po to dar zemėlapyje isstudijuota įlanka neapvylė: palei meldų guotą pravinguriuojantį geltoną "Mean Dude" 8 cm tvisterį griebė pirmoji lydeka. Teisingiau - lydekaitė. Puskilograminė. Tolesnė zūklės raida parodė, jog didesnių margasonių sioje įlankoje nėra ko tikėtis. Daugiausia grybstelėdavo visai mazytės. Tad leidomės dreifuoti pamazu tirdami į priesingą krantą įlankon, kur įteka Sventoji. Čia gylis padidėja iki 5-6 metrų. Ir toje gelmėje "segė" pirmoji solidi lydeka. Ji susigundė perlamutriniu 10 cm "Mean Dude" tvisteriu. Zuvis įnirtingai plaukė į soną, suko gelmėje ratus ir galiausiai nutrūko. Apmaudu, bet kartėlį tuojau nuplovė naujas smūgis. Sįkart kilograminė atsidūrė graibste. Ir visą zūklę lydekos kibo tik sietuvose - nei pakrantėse, nei povandeninėse lankose be "mazylių" nieko nebuvo.

Tą vakarą savo dienorastyje palikau tokį įrasą: "Lydekų kibimo zonos (nuo 5 m) akivaizdziai rodo, kad po palyginti trumpo pavasario jau prasidėjo vasara. lydekos paliko sylančio vandens plotus ir uzima pozicijas gelmėje." Kadangi si "Traktato apie lydeką" dalis pasirodo liepos mėnesį, kai spiningo salininkams bus aktualiausia ledykų paieska, sią dalį sukeičiau su kita, kad būtų galima sudaryti vaizdą, kur "ganosi" "lydekos", kai ateina siltas periodas. Sąlygiskai metinį lydekos gyvenimo ciklą galima suskirstyti į tam tikrus laikotarpius. Tai metas pries nerstą, nerstas, laikotarpis po nersto, "apyvasaris", vasara, vasaros pabaiga, vandens atsinaujinimo metas, saltojo vandens laikotarpis, ledmetis. Lydekos ziemoja pasklidusios po visą vandens telkinį. Jas sutiksi ir gelmėje, ir pakrantėse. Tačiau pavasarėjant ima ryskėti akivaizdi migracija - jos pamazu ima traukti į tam tikrą rajoną, kuris yra sąlygiskai netoli nersto vietų, bet jame gausu maisto. Tai palyginti seklios vietos. Tiesa, ichtiologai mano, jog kai kurios itin stambios lydekos, jau tapusios nevisliomis, taip sezoniskai nemigruoja ir beveik niekada neatplaukia į sėklius. Turbūt vienintelė isimtis yra tokie ezerai, kur pasitaiko labai stačiaslaičių sėklių. Tie sėkliai turi būti apie ezero vidurį, greta didelių sietuvų. Vienas is tokių ezerų yra Luodis. Čia viduryje ezero galima rasti tokį gylį, kad islipęs is valties ir kelių nesuslaptum. Palei tokius sėklius tykiais pavasario ir vasaros vakarais "patruliuoja" isneria ne mazesnės kaip penkiakilograminės galiūnės ir daznai gana intensyviai kimba. Lydekų nerstas trumpas. Pasėlusios aistros kupinos kelios dienos, kai jas uzvaldo tik giminės pratęsimo inkstinktas. Tuo metu lydekos, suprantama, nekimba. Natūralu, kad streso būsenoje valgyti nesinori. Nekimba jos ir laikotarpiu po nersto. Tuo metu vandens temperatūra sąlygiskai yra pasiekusi 10 laipsnių. Būtent per sias kelias dienas ar savaitę jos vėl pasklinda po ezerą, upę. Sios migracijos metu margasonės atsigauna, atsikrato streso, o, seksologų zodziais tariant, jų kraujyje nurimsta "hormonų audros". Nors ir sakoma, jog lydekų kiba prasideda pavasarį (antroje geguzės pusėje, o kartais - ir anksčiau), bet teisingiau sį laiką vadinti "apyvasariu", nes vienas svarbiausių lydekos gyvenimo faktorių - vandens gyvenimo faktorių - vandens temperatūra pasiekia 13-15 laipsnių, ir lydekos ima reguliariai maitintis. Tai reikskia, kad jos intensyviai kimba. Bet tuo laiku lydekos vis dar intensyviai migruoja. Ypač jas sutraukia kuojų nerstas, kai galima be atodairos ir vargo ryti uzsimirsusias raudonpelekes. Tuo metu veikia kitas dėsningumas: lydeka paprastai maitinasi dieną, bet "apyvasariu" intensyviau rytą ir popietės valandomis. Vakarais daugiausia kimba tik stambūs egzemplioriai. Tuo metu zūklei geriausios niūktelėjusios dienos, ir ypač, kai vandenys banguoja.

Tačiau svarbiausia, kad tuo laikotarpiu lydekos ima persigrupuoti. Kylant vandens temperatūrai, pakarantėse ir sekliose vietose Iieka tik mazosios, o didziosios traukiasi į gelmę. Tokia situacija ir buvo Uparte. As tai vadinu vėsesnio vandens efektu. O vasaros Iaikas prasideda tada, kai vandens temperatūra pradeda siekti apie 20 Iaipsnių ir ima nusistovėti. Tuomet veikia Iabai svarbus faktorius, kurį mokslininkai pavadino Iydekos gyvenimo metabolizmu. Lydekos ima "grumtis" su greitu energetinių atsargų eikvojimu, kuris auga kylant vandens temperatūrai, o tai joms sukelia stresą. Tuomet Iydekos, ypač stambiosios, ima ieskoti salto vandens zonų. Siltomis vasaromis Iydekos Ieidziasi į tokias gelmes, kur dar randa deguonies. Stai tuo ir paaiskinamas dėsningumas, kad vasaros Iaikotarpiu Iydekų (ir ypač stambiųjų egzempliorių) reikia ieskoti salto vandens zonose. Kaip pavyzdį paminėsiu, jog tai ypač būdinga Dusios ezere. Pasak vietinių meskeriotojų, ateina didziųjų voblerių metas. Tada velkiaujama isilgai sietuvų, isleidziant net 200 metrų valo, kad dideli 18-35 cm vobleriai panertųį į 10-15 metrų gylį. Tuomet juos ten aktyviai graibsto penkių ar desimties kilogramų Iydekos. Pastaruoju metu sio ezero zvejų tarpe populiariausi firmos "Salmo" didieji vobleriai "Perch" bei "Pike" imituojantys eserį ir Iydekaitę (mazdaug 100-150 gramų zuveles). Ypač intensyviai maitintis Iydekos yra priverstos sekliuose ezeruose - juose vandens temperatūra auksta, ir jos nuolat jaučia energetinį badą. Beje, tokiuose ezeruose Iabai retai pasitaiko stambių Iydekų, nes jos gyvena daug trumpiau ir nuolat jaučia maisto stygių. Gerai pazįstantiems ezerą meskeriotojams surasti Iydekas vasaros Iaiku daug Iengviau nei naujokams. Pirmiausia todėl, kad jie gerai zino, kur yra giliosios sietuvos, o antra, per daugelį zūklės sezonų jie jau is patirties zino, kur tuo metu jos Iaikosi. Patarimas ieskantiems "nezinomų zemių" Iabai paprastas: būtų didelė Iaimė rasti ezere tokias vietas, kur musa saltiniai. Tai salto vandens zonos. Ten, net ir palyginti nedideliame gylyje, galima aptikti trofėjinių Iydekų. Zūklei būtų ne pro salį rinktis tokius ezerus, kurie yra palyginti gilūs, o atabradai trumpi. Maziau įsilusio vandens sluoksniuose palei povandeninius slaitus visada "ganosi" pakankamai Iydekų. Situacija upėse, ypač saltavandenėse, zinoma, yra kiek kitokia. Saltavandenėse upėse Iydekos beveik visada Iaikosi tokiose vietose, kur yra geros slėptuvės ir patogu tykoti grobio. Na, ir, zinoma, kur to grobio yra. Stai, sakysim, Sventojoje vasarą Iydekos beveik visada Iaikosi arba zolėtose vietose, kur tarp vandens augalų yra giIesnės sietuvėIės, arba kelmuotose, kerplėsuotose duobėse, kurių dugnas dazniausiai smėlėtas. Būtent Sventojoje man teko gaudyti Iydekas viduryje putojančio slenksčio, kur srovė nesdavo net sunkiausią dugninės svarelį, neleisdama jam niekur uzsikabinti. Gyvą zuvelę uzmesdavau į tą srovę būtent dugnine ir po kurio Iaiko pajusdavau, kad srovės nesamą masalą griebdavo zuvis... Kai pavyko istraukti pirmąją, Iabai nustebau pamatęs, jog tai - Iydeka... Juk tikėjausi soIidaus sapalo...

O kokie gi masalai tinka siuo Iaikotarpiu? Sį spiningavimo metą galima apibūdinti kaip smulkių masalų Iaiką. Isskyrus Dusios fenomeną, kur Iydekos ypač susidomi stambiaisiais vobleriais, beveik visur margasonės ima domėtis visai menkais antro numerio "mepsais", nedideliais 6-9 cm vobleriukais, o ypač - tvisterio tipo masalais. Metančioms dantis Iydekoms, matyt, imponuoja jų minkstas kūnelis. Tuo metu daug dėmesio reikia skirti tvisterių modeliui ir spalvai. Sakysim, "apyvasariu", skaidrėjant vandeniui dominuoja baltos, geltonos, raudonai baltos spalvos masaIai. Siltuoju sezono metu reikia nevengti ne tik rusvų, zalsvų, bet ir juodų tvisterių. Stai garsiajame Lavyso ezere Iiepos mėnesį iydekos mielai griebia skaidrią ryskiai zalią zuvytę, tačiau būna dienų, kai jos itin vertina juodą dėlę. Tai - ''Means'' tipo masalas, Iabai efektingai plazdantis vandenyje. Pakrantės zonoje Iabai daznai sėkmingos būna ''Aglia'' tipo blizgutės. Pries porą metų Alauso ezere gaudydamas eserius netikėtai aptikau, jog Iydekos su dideliu apetitu vaikosi "Aglia Red Dots" Nr.2, o trečio numerio jau nebe taip zvalgosi. Taip tęsėsi visą sezoną, kol atsalo vanduo. "Long" tipo sukriukės tuo metu yra efektyvios Nemune, tačiau zymiai didesnės - 4,5 numerio. Taip yra, matyt, dėl palyginti drumsto sios upės vandens. Įdomiausia yra tai, kad senvagėse vanduo nuskaidrėja, ir čia iydekos kartu su eseriais čiumpa visai nedideles blizgutes. Ypač tinka emaliuotos, dazytais pavirsiais blizgės (kaip ''Black Furry''). Rasti tinkamą masalą - vienas svarbiausių sėkmingos zūklės faktorių. Kartą Minijoje teko beveik visą dieną tusčiai bandyti įvairius masalus, kol is tolimiausio dėzutės skyrelio isėmiau man atrodziusį maziausiai tinkamą tvisteri zaliu kūneiiu ir raudona uodegėie. Jau po kelių metimų sietuvoje uzkibo eserys ir paeiliui dvi Iydekos. Laiko zvejoti buvo Iikę nedaug, bet ir per pusantros valandos sugebėjau suvilioti dar tris Iydekas. Kitą dieną zūklės scenarijus pasikartojo. Padariau isvadą, kad sis masalas ypač tiko neskaidriame "zydinčiame" vandenyje...

...Bangos is Iėto sūpavo valtelę paIei vieną Platelių salų. Jau kokią vaIandą keičiau masalus, bet kol kas jie tik graziai refleksavo gelmėje. Įziūrėti juos galėjau penkių-sesių metrų gylyje, bet niekas jais nesidomėjo. Vėjas nuginė valtelę prie salos rago, kur arčiausiai kranto prieina į gelmę nyrantis slaitas. Ziūrėjau į masaių dėzutę ir niekaip negalėjau issirinkti. Akis uzkliuvo uz senos savo darbo vartiklės, kurios zalvarinis pavirsius nuo iaiko buvo beveik juodas. Uzmečiau blizgę isilgai kranto, Ieidau jai nuskęsti ir ėmiau sukti ritę. Staiga smūgis. Tikras, stiprus ir ilgai Iauktas smūgis. Pakirtau, ir gelmėje auksiniais sonais susvysčiojo Iydeka. Kai dvikilograminė atsidūrė valtyje, vėi nuplaukiau į tą vietą, is kur mečiau masalą. Po antro metimo viskas pasikartojo: vėl smūgis gelmėje. Si Iydeka buvo puskilogramiu svaresnė. Netrukus uzkibo ir trečia, bet sios istraukti nepavyko.

Ta zūklė man nuolat primena, jog net vidurvasarį nedera pamirsti vartiklių.

... Kartais jos būna labai efektyvios. Dar vienas pastebėjimas: reikia atidziai susipazinti su kibimo periodų paros metu kalendoriais, paremtais atoslūgių bei potvynių įtaka zuvų aktyvumui, ir būtent juose nurodytais laikotarpiais intensyviausiai meskerioti. Man jie Iabai padeda. Laiku isplauki, Iaiku parplauki. laikas neina tusčiai. O galiausiai - zinai, kad būtent dabar reikia bandyti masaius, nes net ir "juodziausios nekibos'' metu zuvis būna aktyvesnė. Vasara - Iabai įdomus metas. Tai Iaikas ismėginti meistriskumą. Kaip sakydavo mano mokytojas dėdė Jonas, po nersto Iydeką kiekvienas slapianosis gali sugauti, bet kur kas įdomiau istraukti gerą zuvį, kai kiti blizgėm vandenį piaka ir vaiksto tusčiais krepsiais nezinodami, kad Iydeka kimba kitoje vietoje ir kitu Iaiku. Is sių jo zodzių norėčiau padaryti vieną isvadą: vasarą geriausia meskerioti ir eksperimentuoti tuose vandens telkiniuose, kurie geriausiai meskeriotojui zinomi. Naujų vietų paieskoms protingiau palikti "apyvasarį'' ir rudenį, kai lydekas Iengviau aptikti ir sugundyti...

"Meskeriotojas", Nr. 7 (10), 1996 m. liepa Viktoras Armalis Kartą kilo ginčas: kas efektyviau - vobleris ar "mepsas"? Kaip įprasta tokiais atvejais, ginčijamasi ir argumentuojama buvo prie lauzo po sočios zuvienės ir islenkus keletą taurelių karčiosios. Regis, iki rytdienos zūklės aistros turėjo aprimti, tačiau kaip tik rytą abu pagrindiniai ginčininkai nutarė praktiskai įrodyti savo teiginius. Vienas demonstratyviai į valtį pasiėmė tik voblerius, o kitas - tik sukriukes. Permatoma lyg silko suknia migla is tyko sūkuriavo virs ezero, kurio pavirsių jau ėmė ribinti bundančių zuvų ratilai. Trys valtys nusiyrė į skirtingas puses. Palaukiau, kol anos dvi pasislėpė uz meldynų ir uzmečiau savo tradicinę "sistemą", kurią labai daznai naudoju liepos mėnesį. Tai geltonas arba baltas 3-7 cm (labai retai 10 cm) tvisteris su 5-7 g galvakabliu, kuris tvirtinamas prie V raide islenktos sistemėlės su sukriukės lapeliu. Vandenyje sis įnagėlis plaukia taip, kad virs tvisterio visą laiką sukasi miniatiūrinis lapelis. Po pusvalandzio tusčių metimų nutariau pradėti eksperimentuoti, nes lydekų kibos laikos jau buvo atėjęs, bet Ūkojo margasonių racione, matyt, vyrauja ypatingesni spalvų deriniai. Geltoną tvisterį pakeičiau taskuotu zaliu su geltona uodega. Ir stai sėkmė - grybstelėjo poros simtų gramų lydekaitė. Pasizymėjau sį faktą dienorastyje, o lydekutę paleidau. Taigi teisingas masalas atrastas. Dabar galėjau ieskoti ties stačiais povandeniniais slaitais, kur baigiasi atabradai. Inkarėliu matuodamas gylį, radau tokį nuolydį ir sustojau. Keli metimai isilgai slaito buvo tusti, bet netrukus masalą kazkas pristabdė, o po pakirtimo su didele jėga trūktelėjo. Spiningas gerokai islinko, kai solidi zuvis metėsi į soną. Dingtelėjo mintis, kad pasiėmiau į zūklę pernelyg Iengvą kotą, todėl skubiai atleidau stabdį ir pakėliau inkarą. Zuvis atkakliai verzėsi į gelmę, o kartais suko didelius ratus po valtimi. Atrodė, kad ji jau pailso, todėl pabandziau pakelti ją į pavirsių. Pagalvojau, kad ji bus ne mazesnė kaip septynių kilogramų. Sulig ta mintimi galiūnė netikėtai atitrūko. Ne veltui galioja nerasyta zvejų patarlė: nesverk zuvies, neistrauktos į krantą. Teko vėl grįzti prie povandeninio slaito ir tęsti zūklę, nors ūpas ir krito. Pasislinkau isilgai kranto jau kokius penkis simtus metrų, o grybsnio nė vieno. Dar metimas. Ir vėl viskas įvyko netikėtai. VėI ilgai galynėjomės, kol zuvis pailso. Tik sį kartą man pavyko pakelti ją į pavirsių, nes kablys buvo patikimai įsmigęs į virsutinę Iūpą. Suprantama, jog si Iydeka buvo zymiai mazesnė. Svarstyklių skalė parodė tris su puse kilogramo. Perplaukiau sąsiaurį jungiantį dvi ezero dalis. Ėmiau mėtyti patį maziausią ''Swing Minnow'' modeliuką palei Ielijų atvasyną, kur turėjo būti eserių - kartkartėmis gyvu sidabru pazirdavo issokusros is vandens zuvytės. Minėtasis masalas yra ''Martin'' tipo sukriukės ir riperio kombinaciia. Man sėkmingiausias zalsvos zuvytės su sidabriniu Iapeliu derinys. Po keleto metimų pajutau gana stiprų smūgį. Tai buvo visai nepanasu į eserį. Zuvis zaibiskai isvyniojo keliolika metrų valo ir aprimo. Tačiau neilgam: kai pabandziau traukti, ji vėl staiga metėsi į gelmę. Nezinojau, koks čia dugnas, neturėjau ir menkiausio supratimo apre galimas čionyksčių Iydekų slėptuves, tad ėmiau ją kelti į pavirsių su jėga. Netrukus tarp smulkių bangelių suputojo galingas verpetas. Lydeka apteskė mane ir vėl nunėrė į gelmę. Sį kartą jau nesielgiau taip neapdairiai, nes Iydeka buvo akivaizdziai stambesnė uz antrąją. VėI pasisekė, kad kablys įsmigo patikimai, o nuo Iydekos dantų valą saugojo plieninis pavadėlis. Egzistuoja daug nuomonių apie pavadėlio reiksmę ir jo naudojimo trūkumus, kuriuos čia ir reiktų paminėti. Visiskai teisinga, kad pavadėlis gerokai vargina meskeriojant smulkiais masalais. Sakysim, nulinio numerio ''mepsu'' meskerioti su pavadėliu is plieno yra varginantis uzsiėmimas, nes masalas Iengvesnis uz pavadėlį ir nuolat reikia rūpintis, ar "uzsives" blizgutė. PavadėIis daro įtaką voblerio ''darbui''. Tačiau visada galima rasti optimalią kombinaciją. Tam reikia turėti įvairių pavadėlių. Blizgei, tvisteriui visada galima panaudoti klasikinį plieninį arba volframinį pavadėlį, tik reikia pasirinkti optimalią spalvą - sidabrinę, zalią, juodą. Skaidriame vandenyje Iabiausiai nepastebimas yra zalias pavadėlis. Pavasariniuose vandenyse puikiausiai tinka sidabrinis. Tamsiame - juodas. Nūnai kai kurie meskeriotojai pavadėlius jau dazo ir mėlynai, ir fluorescuojančiomis spalvomis, bet svarbiausia pavadėlio savybė yra jo tvirtumas. Nuo to priklauso jo svoris. Kuo pavadėlis lengvesnis, tuo geriau vandenyje elgiasi masalas. Patiems lengviausiems masalams galima panaudoti savo darbo pavadėlius is "Dyneema" klasės pintų valų. Pasigaminti juos is suktuko, spynelės, siek tiek siūlo ir klijų visai nesunku. Galima nusipirkti į virvutes panasių pavadėlių is kevlaro, kriptono; į kai kurių rūsių pavadėlius įpinta plieno gijų. Tik reikia zinoti, kad toks pavadėlis neilgaamzis. Istraukus keletą Iydekų, reikia jį gerai apziūrėti, nes Iydekų dantys vis vien ilgainiui perpjauna, isdrasko polimerines gijas. Su tokiais pavadėIiais net ir Iengviausia sukriukė ar miniatiūrinis vobleris puikiai elgsis vandenyje. Taipogi svarbus yra ir pavadėlio ilgis: maziausias tikslingas -10 centimetrų. PopuIiariausi yra 12-25 cm pavadėliai, o velkiaujant didelėje gelmėje pageidautini 30-50 cm pavadėliai. Didelės Iydekos atakos metu issizioja plačiai, ne visada pirmu suoliu sugriebia masalą, todėl jos gali per klaidą grybstelti valą. Ir atrodys, kad jis perpjautas skustuvu.

Pagaliau ir antroji tos dienos Iydeka atsidūrė graibste. Tai buvo keturkilograminė zuvis. Pasileidau dreifuoti, ir bangelės pamazu ginė mano valti atgal, mūsų stovyklavietės Iink. Trumpam stabtelėdavau prie sėklių. (Juos aptikti visai nesunku net ir be echoloto. Reikia tik neistraukti inkarėlio: palikus jį kyboti po valtimi kokių 3-4 metrų gylyje, jis pats uzsikabins uz sėkIiaus.) Kol grizau, pavyko pagauti dar keturias Iydekas, bet jos buvo nestambios, tad nukeliavo atgal į vandenį. Netrukus pasirodė ir pirmoji mano kompanionų valtis. Voblerių salininkas į krantą isIipo svytėdamas. Jo pintoje kraitelėje gulėjo trys Iydekos, is kurių didziausia buvo kilogramo ir septynių simtų gramų. Tačiau ir sukriukių garbintojas tądien neatsiliko: irgi trys Iydekos, dvi - daugiau kaip kilogramo. Praėjo jau pora metų, bet jųdviejų ginčas dar neisspręstas, nes jį Iydi permaininga sėkmė. Teisingiausia sią problemą formuluoti kiek kitaip. Nėra ir negali būti, kad koks nors masalas turėtų absoliutų prioritetą pries kitus. Tiesiog egzistuoja tiesioginė masalo panaudojimo priklausomybė nuo zūklės būdo. O pastarąjį Iemia atmosferiniai, sezoniniai faktoriai, bet svarbiausia - vandens telkinio tipas. Jau minėtame Lavyso ezere pagrindinis masalas - vobleris. Pirmiausiai todėl, kad čia reikia ieskoti dideliame plote po Iėkstą dugną intensyviai migruojančių paskui zuvelių būrius Iydekų. Dusioje voblerių panaudojimas Iabai efektyvus todėl, kad velkiaujama dideliame gylyje palei povandeninius slaitus. Apskritai, jei reikia velkiauti, - vobleris nepakeičiamas. Bet sekliame ezere velkiavimas Iabai neefektyvus, nes valtis baido zuvi, ir ji dar nespėja atsikratyti įtarumo, kai virs jos slėptuvės pasirodo viliojantis kąsnelis. Tokiose vietose tinka nekliūvanti uz zolynų ''long'' stiliaus sukriukė arba Iengvutis tvisteris (geriausia dar ir su plaukiančiu galvakabliu).

Prioritetas skiriamas tam masalui, kuris yra tinkamiausias tam tikromis sąlygomis. O tai tiesiogiai susiję su teisingo meskeriojimo sąvoka. Juk gaIima bet kur bandyti visus masalus, ir kuris nors is jų pasirodys tinkamiausias, jei tik uzteks zūklės Iaiko. Bet daug maloniau ir geriau is karto rinktis tą masalą, kuris bus efektyviausias. Būtent menas skirti prioritetą kuriam nors masalui, atsizvelgiant į eilę faktorių, ir vadinasi teisingu meskeriojimu. Gerai, kai vandens telkinys zinomas, kai zinai, kokiu sezono metu kokius masalus naudoti. Daug sunkiau siuos dalykus nuspėti is pirmo sykio. Vienas uzduotį palengvinantis patarimas yra toks: masalo dydis turi būti parinktas pagal sezono metą. Stai Iiepą reikia naudoti mazesnius nei įprasta masalus. Lydekos ne tokios dantingos, jau atsigavusios po nerstų, todėl gundosi ir visai menku uzkandziu. Liepos mėnesį stambiosios Iydekos mielai griebia nulinį ''mepsą'' arba 5 cm tvisterį, kurie kitomis sąIygomis skirti tik vidutiniokui eseriui. Jau daugelį metų Iiepos mėnesį mano Iabai patikimas masalas yra antro numerio '' Aglia Redbo'', dazniausiai auksinės spalvos. Si masalą sėkmingai naudoju ir Kursių mariose, ir Minijoje, ir Luodyje, ir Alause, ir dar daugelyje kitų vietų. Vietiniai zvejai, pamatę mano masalą daznai vien galvomis kraipo ir tvirtina, kad Iiepą Iydekos griebia tik gyvą zuvelę. Tačiau mano Iaimikiai akivaizdūs. Manyčiau, kad sį dėsningumą galima suformuluoti taip: siltuoju metų laiku galioja Iydekinių masalų miniatūrizacija. Orams ir vandeniui vėstant reikia naudoti vis stambesnius masalus. Ypač rudenį, kai lydekos pries uzsalant vandeniui labai intensyviai kaupia jėgas ziemai. Kiekviena taisyklė turi isimčių: yra nutikę net taip, kad ezere, kur puikiai ''dirbdavo'' mano miniatiūriniai masalai, nepagavau nieko. Visai atsitiktinai, sakyčiau, tiesiog is nevilties, pabandziau "Hi-Lo" voblerį. Irgi atsitiktinai parinkau jį zalsvų tonų, bet lapelį atlenkiau taip, kad vobleris sokinėjo is vandens. Ir patyriau iki tol neregėtą sėkmę! Zolėtose vietose, kur negalėdavau panaudoti beveik jokio masalo, ir visai nedideliame gylyje puikiai kibo Iydekos, vos tik vobleris keletą kartų supuksėdavo vandens pavirsiuje. Taigi visada reikia Iaikyti "mazgelį atminčiai", nes kas buvo gerai 10 metų, ateityje gali būti visiskai neefektyvu, nes daug kas keičiasi ir vandens telkinio, ir pačių zuvų gyvenime. Tai tinka ir tiems zvejams, kurie pripazįsta tik savo darbo masalus. Tai, kas buvo pasakyta, anaiptol nereiskia, jog neverta pasigaminti ypatingos savo sukriukės... Kaip tik atvirksčiai - meskeriotojas turi nuolat eksperimentuoti, o tuo Iabiau "bendraudamas" su tokia įnoringa zuvimi kaip Iydeka. Paprasčiausiai nebūtina iskelti į padebesius kokio nors savo rankomis isdrozto voblerio. Juk dazniausiai toks autoritetingas zvejys tvirtina: "Va, as tai turiu voblerį - jokia lydeka neatsilaiko''. Teisybė. Jam pavyko pasigaminti itin sėkmingą daikčiuką, bet jis ir pats nezino, kodėl tas daikčiukas yra toks isskirtinis. Pabandyk paprasyti padaryti kitą tokį patį - dazniausiai nieko neiseis. O taip yra todėl, kad mazdaug kas tūkstantasis savo darbo masalasyra idealus. Tačiau serijinė jų gamyba neįmanoma, nes vienas nepakartoja kito. Firmose gaminamų masalų pagrindinis privalumas yra tas, kad jie beveik identiski, o tai sutelkia galimybę praradus vieną masalą įsigyti kitą; ir dar būti tikram, jog tas masalas "dirbs" taip, kaip ir anas. As irgi turiu keletą unikalių sukriukių ir netgi vieną voblerį, kuris yra tikrų tikriausias gamybos brokas. Vandenyje jis tuoj virsta ant sono. Tačiau nuvirtęs puikiai imituoja pamustą zuvelę ir plaukia pačiame pavirsiuje sonu. As jį isnaudoju sekliose vietose,kur lydekos tyko negaluojančių zuvelių. Vieną sykį 100 metrų atkarpoje juo pavyko istraukti keliolika Iydekų, tarp kurių buvo ir vos didesnių uz patį masalą. Tačiau tokio masalo naudojimas yra labai specifinis: dazniausiai jis efektyvus tada, kai į kitus masalus lydekos nekreipia jokio dėmesio. Kaip orientuotis masalų dėzutėje? Kaip minėjau, geriausia "neuzsiciklinti", t.y. neskirti ypatingo dėmesio kokiam nors vienam ar vieno tipo masalui. Ir dar labai svarbu - spalva, bei masalo elgesys vandenyje, suzadinantis lydekai norą pulti grobį. Dauguma mūsų meskeriotjų yra konservatyvūs ir renkasi tokius masalus, kurių spalva imituoja natūralius atitikmenis gamtoje. Tačiau si is dalies teisinga taisyklė turi isimčių.

"Meskeriotojas", Nr. 8 (11), 1996 m. rugpjūtis Viktoras Armalis

Paskutiniai brūkstelėjimai apie margasonės plėsrūnės gaudymą

Si pasakojimo apie lydekų gaudymą dalis yra paskutinė. Bent kol kas. Tegu tai, kas dar bus patikrinta ir susigulės, lieka kitiems metams. Taip nusprendziau zingsniuodamas palei bevardį upelį pačioje Azvinčių girios gūdumoje. Virs skaidraus kaip kristolas vandens sutuoktuvių sokius soko milijardai vabzdzių. Zuvys, paskatintos sio gyvybės pliūpsnio, prarado bet kokią nuovoką ir baimę. Kilograminiai sapalai nė kiek nesislėpdami su didziausiu triuksmu nuo pavirsiaus rinko vabzdzius, tęsiančius savo genties gyvybės siūlą. Upelėje mirgėjo daugybė veidrodukų - aukslės, kuojos, raudės, net eseriai kilo is slėptuvių ir gardziavosi Iakiais. Net ir pasėlusiai atsargiai zengdamas, is pakrantės vandenzolių pabaidydavau lydekų. Ir visai mazų -sprindinių, ir kiIograminių... Jos Iyg zalsvos torpedos čiūzteldavo į vagos vidurį ir sustingdavo prie kokios nuskendusios sakos, sieksto, akmens, o paskui vėl grįzdavo į pakrasčius. Mačiau, kad Iydekos tolydzio atakuodavo uzsimirsusias nuo grandiozinių vaisių zuvis. Akivaizdu buvo, kad grobį jos rinkosi kuo gardesnį, kuo Iabiau viliojantį. Mano metimai kol kas buvo nesėkmingi. Atsisėdau ant kelmo prie nedidelio, vos poros kvadratinių metrų uztakėlio, nosį papuosiau poliarizuotais akiniais ir ėmiau stebėti. Siame uztakėlyje visada tūnodavo viena arba dvi Iydekos. Dazniausiai - vidutiniokės, nes gylio buvo ne per daugiausia. Tad ir dabar netrukus pamačiau Iydekioką. Puskilograminį. Lyg nedidelė submarina jis pakilo nuo dugno ir zaibiskai sugriebė stambią auksIę. Po kiek Iaiko ataka pasikartojo, ir dar viena zuvis dingo Iydekos zabtuose. Sėdėjau ir galvojau, ką tokiu atveju pasiūlyti Iydekai, kad ji nedvejodama pultų masalą. Perzvelgiau vieną "piniginę" su blizgėmis, antrą ir kampe pamačiau senokai benaudotą firmos "Hedon" vobleriuką, ir forma, ir spalva imituojantį raudziukę. Naudojau jį retokai, nes vobleris blaskydavosi į sonus, ir stabilaus kibimo dienomis, matyt, tai keldavo Iydekoms abejonių. Tačiau siandien tiesiog paklaikusios nuo Iakių sokio zuvys elgėsi būtent taip: svysčiojo pavirsiuje vos ne mėslungiskal, besistengdamos sugriebti vieną, antrą, trečią vabzdį is karto. Atsargiai uzmečiau, paplukdziau vobleriuką dar kiek zemyn ir ėmiau traukti. Vienas, antras, trečias metimas, bet rezultatas - kaip ir anksčiau. Ketvirtojo traukimo metu vos įplaukiantį į uztakėlį vobleriuką zaibiskai atakavo Iydeka. Tik zymiai didesnė uz mano susektąją. Su vobleriuku nasruose tuoj pat nėrė po siekstu. Stegiausi isvengti didesnio triuksmo ir sumaisties, kurį galėjo sukelti įnirtinga dvikova, todėl pakirtau ir tuoj pat atIeidau valą. Lydeka sureagavo taip, kaip ir maniau: tuoj pat nėrė is slėptuvės ir pasileido zemyn. Aplenkiau uztakėIį, įsibridau į vagą ir po neilgos kovos sugriebiau Iydeką uz paziaunės. Apsizvalgiau.Tik keli raibuliai, kuriuos srovė nunesė zemyn, Iiudijo apie pirmąją sėkmę. Tykiai grįzau į ankstesnę poziciją ir vėl paleidau "keistąjį" (kaip man iki siol atrodė) voblerį. Netrukus juo susigundė ir pirmoji Iydeka. Ją nuvarginau ir istraukiau tokiu pat būdu. Visada zvejojant nedideliuose upeliuose ar bent jau ten, kur įmanoma įsibristi, patarčiau dvikovą su bet kokia zuvimi uzbaigti įsibridus. Tai apsaugo nuo daugelio netikėtumų, kuriuos gali iskrėsti zuvis, paskutinę akimirką sokusi po kerplėsa, akmeniu, kranto pagrauza, kur virpa saknų raizgulynai.

Kartą zvejojant Merkyje mano "Long" staiga atakavo didelė lydeka. Penkiakilograminė. Tokios "ant koto" neiskelsi. lr kibo ji visai nebūdingoje vietoje - beveik viduryje vagos, kur stipri srovė skalavo seną kelmą. Paprastai čia Iaikydavosi upėtakiai. Stovėjau ant pusantro metro skardzio. Įsibristi jokios galimybės. Sietuva. Atvedziau Iydeką prie kranto, bet visi bandymai ją nuvarginti ir uzvilkti į virsų baigėsi nesėkmingai... Galiausiai lydeka atsikabino. Kiek palaukiau ir vėl uzmečiau. Tikėjausi, kad Iydeka nebus toli pasislėpusi. Ir neapsirikau. Galiūnė vėl griebė blizgę. Tik sįkart pasielgė kitaip - ėmė kiek įkabindama plaukti pasroviui. Apeiti krantu negalėjau. Krūmų atvasynas. Pamazu vis dėlto atvedziau ją vėl prie kranto, bet ir vėl atsikabino. Uzmečiau is naujo, tik sį kartą - vidutinį "Big" klasės voblerį. Ir visai netikėtai lydeka vėl griebė. Tačiau dabar elgiausi kiek kitaip. Atsiguliau ant kranto. Ne taip jau paprasta tokioje padėtyje sukti ritę ir bandyti suvaldyti zuvį, bet kitos iseities nebuvo. Gerai, kad spiningas buvo klasikinio tokioms upėms ilgio - 2.10 m. Zuvis jau blaskėsi tiesiai man pries veidą, bet vis trūkdavo kokių desimt centimetrų, kad galėčiau ją sugriebti. Pasilenkiau zemyn kiek galėjau, nors ir jaučiau, kad balansuoju ties riba - tuoj nusiversiu į vandenį. Ir zuvį siaip ne taip sugriebiau, tačiau iskilo kita problema - kaip su Iaimikiu pasikelti? Jei atsiremsiu ta ranka, kurioje spiningas, į ritę paklius smėlio. Tad beliko atleidus valą ismesti spiningą į pievutę. O tada Iyg zaltys atbulas uzsirangiau ant skardzio... Tai buvo vienintelis Iaimikis tądien... Upėse Iydekų gaudymas gerokai skiriasi nuo ezerinio. Ir universalių meskeriotojų, kurie vienodai mėgtų spiningauti tiek upėje, tiek stovinčiame vandenyje, yra nedaug. Kokie svarbiausi gaudymo upėse ypatumai? Pirmiausia, čia Iydekos iSsidėsto netolygiai. Ezere jos gali pasklisti visur, kur tik yra pakankamai maisto, gali migruoti paskui viliojantį uzkandį, gali susibrukti į atabradus medzioti varlių. Upėje tokios migracijos yra daug retesnės, nes lydekos čia po nersto renkasi gyvenamąsias vietas, t.y. slėptuves. Jos turi būti patogios tykoti, tūnoti, nepriklausomai nuo to, kiek aplink yra maisto. Laikui bėgant pastebėjau, kad jos atlieka netolimas dienos migracijas. Labai daznai būna, kad rytą, kol lydeka dar "ziovauja'', ją galima uztikti slėptuvėje, o stai dienos metu ten tusčia. Vakare vėl yra sansų sutikti lydeką jos slėptuvėje. Sakysim, tuo yra paremtas Iydekų gaudymas zuvele. Ne kartą esate pastebėję, kad vietiniai zvejai, suprantama, gerai zinantys lydekų slėptuves, apeina jas ankstėliau, ir grįzta su siokiu tokiu laimikiu, tarkim apie 11 val. ryto. Esą dabar lydekos jau nebekimba. Atvirksčiai - kaip tik upėje jos yra zymiai maziau įnoringos, nes maisto reikia ieskoti daug intensyviau. Tik dieną Iydekos isplaukia apziūrėti savo teritorijos, ir ją galima rasti gana toli nuo slėptuvės. Bet tai galima padaryti tik spiningu. Zuvele didelių upės plotų neapgaudysi. Vakarop Iydekas jau sunku aptikti palei seklumas, duobutėse uz zolių juostų, kur jos paprastai medzioja. Vakarop Iydekos iesko savo slėptuvių duobėse, palei kerplėsas uz akmenų. Ten tykesnis vanduo, ten poilsio zona. O dieną jos nesibaido ir stiprios srovės, jei tik ten yra grobis.

Stai akivaizdus pavyzdys. Kartą zvejojau Sventojoje. Vienas bičiulis man nurodė vietą, kur teoriskai turi būti ūsorių. Gaudyti juos patarė slenkančia dugnine, o masalui naudoti gruzliuką. Rėva buvo tikrai įspūdinga: stipri srovė, kai kur kysojo akmenys. Uzmečiau ir pamazu pradėjau Ieisti masalą tolyn. Kai gruzliukas plaukė mazdaug rėvos viduriu, pajutau staigų smūgį. Netikėta Iaimė nudziugino, ir tikriausiai pernelyg stipriai bei staigiai pakirtau - zuvis atitrūko. Gruzliukas ant kabliuko atrodė apgailėtinai - sumaigytas, suplėsytas. Uzmečiau vėl. Tik sįkart Iaukiau, kiek reikėjo. Ir pakirtau tada, kai zuvis ėmė neskubėdama plaukti rpies srovę. Vanduo uzvirė. Gylis toje vietoje buvo ne daugiau metro. Zuvis zvake soko is vandens. Nustebau pamatęs, jog tai anaiptol ne ūsorius. Po įvairių manipuliacijų tarp akmenų per stiprią srovę pagaliau atvedziau laimikį prie kranto. Nustebimas buvo dar didesnis, kai isvydau dvikilograminę lydeką. Ir pačioje srovėje, gurguliuojančiame tarp akmenų vandenyje jos kibo visą pusdienį. O vakare, kai grįzau su nauju gruzliukų kibirėliu, Iydekų jau neuztikau - tąkart ėmė kibti ūsoriai. Dabar tai galiu paaiskinti paprastai: Iydekos buvo pakilusios is slėptuvių medzioti, o vakare nuplaukė ilsėtis į tykesnes vietas. Tad meskeriojant upėse reikia Iabai aiskiai skirti Iaiką, kada Iydekos slėptuvėse, o kada pasirodo ten, kur jų maziausiai Iauki. Zinoma, rudeniop sios migracijos tampa vis retesnės. Lydekos ima burtis sietuvose. Juoba kad ten ima burtis ir kitos zuvys. Reikia atkreipti dėmesį ir į masalus, kurie naudojami spiningaujant upėje. Pirmiausia voblerius reikia rinktis ''lėtesnius", nes upėje veikia srovės. Net ten, kur vanduo, atrodo, beveik stovi. O atsirinkti tokius voblerius galima dviem būdais. Pirmasis - tiesiog bandyti. Antrasis - rinktis voblerius su siauresniais Iapeliais, t.y. tokius, kurie nuneria ypač giliai, nes kitaip teks gaudyti tik siekstus. Tvisteriai upėse yra maziau aktyvūs, nes paprastai jie Iydekos atakos zonoje būna gana trumpai. Kol Iydeka ''mąsto'', jį jau tenka truktelėti. Tiesa, didelėse sietuvose rudenį juos reikėtų bandyti drąsiai. Svarbiausias upinio spiningautojo ''ginklas'' -sukriukės. Čia rečiau naudojamos sukriukės su svino galvutėmis, sakysim, "LUSOX" tipo. Daug geriau tinka tos, kurias srovė pakelia ir Iaiko virs dugno, nes masalą reikia traukti kiek galima Iėčiau, kad jis pro Iydekos atakos zoną ne plauktų, o slinktų. Tai - "Aglia", ''Vibrax'' serijos įvairių spalvinimų sukriukės, ''Long'' tipo - ypač pasiteisinančios zolėtose, kerplėsuotose vietose. Reiktų turėti ir neuzsikabinančių blizgių. Tai firmų "Hedon", "Luhri Jensen'', ''RapaIa'' "Spoon" tipo blizgės su viensakiu kabliuku.

Praėjusiame numeryje pasakojimą apie Iydekų gaudymą baigėme trumpu pamąstymu apie masalų spalvas. Kadangi upėje masalų spalvinimas irgi turi didelę reiksmę, tai sį pamąstymą pratęsime. Kaip jau minėta, dauguma mūsų gana konservatyvūs ir renkasi tokius masalus, kurių spalva daugelį metų yra tradicinė arba kurie imituoja natūralius atitikmenis gamtoje. Tai ypač pasakytina apie voblerius. Tačiau sėkmingai, o neretai ir sėkmingiau nei kitais, galima zvejoti įvairių fantastinių atspalvių masalais. Stai akivaizdus pavyzdys. Sakykit, ką imituoja masalas, nudazytas taip: pusė balta, pusė raudona? O tokiu deriniu jau ne vieną desimtmetį spalvinamos blizgės - ir vartiklės, ir sukriukės, ir vobleriai, o dabar jau ir tvisteriai. Beje, sio sezono patirtis pirstu prikisamai parodė, kad būtent tokio spalvinimo tvisteriai buvo sėkmingiausi beveik visose Lietuvos dalyse visą pavasarį ir didelę dalį vasaros... Manau, kad visai neblogai jie pasitarnaus ir sį rudenį. Tikriausiai net ir po pirmųjų rudens salnų, kai Iydekos trauks į pakrasčius medzioti ziemos migių beieskančių varlių. Suprantama, jog nėra reikalo isradinėti dviračio, jei, isplaukus į zūklę, Iydekos normaliai griebia tradicines vartikles - baltas, vario arba aukso spalvos, tai jomis ir reikia gaudyti. Tačiau jau bent poros sezonų patirtį turintis meskeriotojas puikiai zino, kad po valandos gero kibimo lydekos staiga ima ir praranda apetitą. Va, tada ir reikia pasitelkti į pagalbą sugebėjimą eksperimentuoti. Tokiais atvejais Iabai pravartu prisiminti netradicinių spalvų masalus. Priminsiu tokį dalyką - lasisos gaudomos tokių spalvų fantastinėmis muselėmis, kad net tropinių pauksčių apdarai pries jas nublanksta. Tokių muselių "uzduotis" - suerzinti zuvį, imituoti jos palikuonių priesą... Matyt, spalvingieji masalai irgi veikia panasiai, erzina lydekų akį. Ir jos, savaime suprantama, bando tokiems masalams įkąsti, kad nesitrainiotų panosėje. Stai dėl sios priezasties kiekvienam meskeriotojui savo arsenale pravartu turėti spalvingųjų masalų. Pirmiausia tai sukriukės "Mepps" is serijos "Black Furry". Sių blizgių isorinė arba abi Iapelio pusės yra juodos spalvos, o tame fone isdėstomi geltoni, raudoni arba fluorescuojantys taskai. Vandenyje sių besisukančių taskų mirguliavimas atrodo labai efektingai. Panasiai taskais yra ismargintas firmos "Salmo" vobleris "Beatle", kurio nardymas vandenyje primena kazkokio fantastinio delfinuko zaidimus...

Kartą Dūksto ezere po pusiaudienio nesėkmių su patikrintais masalais paleidau į darbą sį tada man dar naują voblerį. Diena buvo vaiski, saulės spinduliai nutvieksdavo vandens sluoksnius iki trijų metrų gylio. Todėl intuicija paragino irkluoti į truputį gilesnius plotus. Is pradzių truputį pavelkiavau, o paskui ismečiau inkarą palei meldynus, kur atabradas staigiai niro į gelmę. Jau pirmąkart uzmetęs pajutau, kad prie voblerio kazkas lyg ir atsargiai prisilietė. Bet nebuvau tikras, kad tai zuvis. Kitas metimas abejones issklaidė. Smūgis buvo stiprus ir energingas. Dvikilograminė Iydeka ziojo nasrus ir purtė galvą - voblerį ji buvo godziai apziojusi, ir abu trisakiai susmigo patikimai. Pabandziau mėtyti kitomis kryptimis. Ir viskas vėl pasikartojo pajutau Iyg kokio sauso Iapo prisiIietimą, o kitu metimu zuvis jau energingai atakavo įkyruolį voblerį... Pakeičiau vietą, kai jau nebeturėjau nė vienos perspektyvios krypties naujam metimui. VėI pavyko istraukti dar vieną lydeką. Deja, eksperimento negalėjau tęsti, nes teko irkluoti į krantą - buvome su bičiuliais sutarę, jog vaziuosime apsizvalgyti dar prie vieno ezero patyrinėti naujų vietų. Bet isvadas tada padariau labai konkrečias: nėra reikalo pernelyg ilgai gaudyti vieno tipo masalu, jei jis tądien nepopuliarus. Renkantis spalvinguosius masalus, patartina skirti spalvinimą, skirtą jūrinei zūklei ir zūklei gėluose vandenyse. Nors tai, suprantama, sąlygiska, nes teko gaudyti Galvės ezere ir labai sėkmingai - vobleriu, kuris buvo nuspalvintas kaip skumbrės jauniklis. Pats spalvingiausias gėliesiems vandenims skirtas spalvinimas yra "Tiger" tipo. Tai reiskia, jog čia persipindamos, sudarydamos įvairiausius rastų derinius dominuoja juoda, geltona, raudona ir zalia spalvos. Tokio spalvų derinio gaminamos ir blizgės, ir vobleriai. Kiti, labiau paplitę, - jau minėtas pusiau raudonas, pusiau baltas (baltasis fonas dar gali būti dengtas zvynų imitacija), zaliai geltonas su juodu piesiniu, imituojančiu zvynų piesinį, raudonai geltonas ir įvairūs upėtakinių zuvų spalvinimą primenantys deriniai. Zaliai geltono spalvinimo (gali būti ir rudos spalvos intarpai) masalus derėtų pasirūpinti rudeniui, kai lydekos, kaip minėta, trauks į pakrasčius. Vis dėlto į siuos spalvų derinius, primenančius varles, rudenį jos reaguoja su deramu dėmesiu. Ypač tada efektingi storieji pačiame pavirsiuje plaukiantys "Big" ir ''Midi'' tipo vobleriai bei ''Crazy CrowIer'' tipo masalai. Svarbiausia sulig pirmosiomis rimtomis salnomis nepraziopsoti to momento, kai ezerai ims ruostis ziemai, kai Iydekos ims aktyviai maitintis, kad sukauptų jėgų visada nenuspėjamai ziemai. Isplauki į ezerą ir apsizvalgai - jau retas ant bangų besisūpuojantis paukstis, jau vandenzolės ima Ieistis dugnan, jau meldų apvadai pakrasčiais ima gelsti, o miskų miskai tolyje auksu, raudoniu nuzerti, nutapyti. Dar tvyro pakrantėse migla - drėgna bei vėsi, ir valtis isnyra is jos į atvirą plotą, ir Ieidi vėjeIiui Iengvai nesti tave palei meldynus... Pirmas metimas, antras. Keiti masalą. VėI metimai, vėl keiti masalą, ir Ieidi ji palei pat meldynų pakrastį. Staiga suraibuliuoja vanduo, galingos uodegos sukeltame verpete pradingsta vobleriukas, ir pajunti smūgj. Prasideda dvikova. Tai ta akimirka, dėl kurios vaziavai gal net simtą kilometrų, norėdamas nepraleisti sio amzinybę primenančio rytmečio, pajusti, kad yra vertybių, kurios neįkainojamos nei gramais, nei karatais. Tą akimirką tavo gyvenime egzistuoja tik tu ir tavo priesininkas. Ir galbūt jau įveiktą Iydeką paleisi atgaj į gelmę, pries tai paziūrėjęs jai į akis ir padėkojęs uz viską, ką patyrei. Galbūt Iiks tik nuotrauka zvejybiniame albume, kuri ir pati gūdziausią ziemos vakarą primins, kad ruduo buvo nepakartojamas. Kai galvoju apie Iydekas ir jų gaudymą, Iabai daznai į galvą ateina mintis, kad zūklė tuo ir pavergia sirdis, jog viskas joje yra nepakartojama. Tačiau isIieka astrus kaip italiskas stiletas noras patirti ir pakartoti viską is naujo. To siekdamas patiri dar gilesnių ispūdzių, dar rimtesnių minčių ateina į galvą. Bet visada pagalvoji apie amzinybę. Kol yra ezerai, kol jų gelmėje tingiai pelekus judina tavo svajonių zuvis, tol bus vyksmas. Visada. Zuvis ir meskeriotojas. Tai įvaizdis, kuris, man atrodo, neisnyks, net jei saulė nustos svietus. Stai taip kol kas baigiu siuos uzrasus. Galbūt pasisėmėte is jų ko nors naudingo, bet svarbiausia, kad jie paIiestų sirdj. Juk svarbiausia - esmė. Meskeriojimo esmė, o ne istraukta zuvis. Ir visada jūsų gyvenime atsiras, ateis ta akimirka, kai bus ir tinkamas įrankis, ir tinkamas masalas tą akimirką konkrečiai zuviai, kuri panorės isbandyti savo jėgą. Galbūt tai bus rytą, gal vakare, bet visada tai būna, kai nesitiki. Nedidelis stebuklas, ir tiek. Ir vandenys banguoja, ir upės teka. labai daznai man atrodo, kad sis vyksmas stabdo Iaiką. Ir tame slypi tikroji meskeriojimo esmė.

"Meskeriotojas", Nr. 9 (12), 1996 m. rugsėjis Viktoras Armalis

Vobleris  

Pavasario lydekos ezeruose

Pavasarį pirmiausia lydekų vaziuoju į seklius ezerus. Juose sios plėsrūnės isnersia anksčiausiai. Dazniausiai zvejoju Uparte (Zarasų rajone), Lavyse (Varėnos rajone) bei Versekos uztvankoje prie Krūminio kaimo. Paprastai sezoną pradedu Uparto ezere. Siame ezere siuo metų laiku pagauti stambių lydekų praktiskai neįmanoma. Didziausios, duok Dieve, gal siekia kilogramą. Bet pusės kilogramo tai ramia sązine gali pasigauti ir dvidesimt margasonių. Po ziemos Uparto ezere zvejoti labai patogu: gerai prieinami krantai, gylis, kuriame daugiausiai iki trijų metrų. Svarbiausia Uparte islaikyti tą momentą, kol dar nepraėjo nersti kuojos, nes tada slama, kruta vis meldai ir lydekas suvilioti darosi kur kas sunkiau. Kelis kartus spiningauti esu pradėjęs ir Lavyso ezere. Prisiminti tikrai yra ką, bet tik man vienam, nors zvejojome keturiese. As vienintelis istraukiau lydekas iki pusiadienio, daugiau niekam nė negrybstelėjo. Todėl norom nenorom buvau iskrapstytas is sio ezero ir isveztas kitur. Versekos uztvanka taip pat nebloga. Nesu pagavęs įspūdingų laimikių, bet zvejoti siame telkinyje gana malonu. Zūklauju dazniausiai dviejų-trijų metro gylyje. Visai netoli uztvankos-ir Salčia, todėl galima nusauti du zuikius is karto-su museline pagaudyti kirslių, o su spiningu-lydekų. Į Verseką mane vis traukia keletas idomių atsitikimų. Kartą uztvankoje zvejojau ką tik pasibaigus lydekų zūkėls draudimui. Tądien visai nekibo. Teturėjau vieną vienintelį eseriuką, tad nutariau uzsiristi nedidelį upėtakinį 7 cm vobleriuką ir po trputį velkiaudamas plaukti kranto link. Staiga kazkas uzkliuvo. Viskas aisku-zolės ar koks kelmas. Įtempiau valą, siek tiek pajudinau-nieko. Vėjelis kaip itk į tą pusę nesė. Manau, priplauksiu, atsikabinsiu. Apiplaukiau is priesingos pusės, kad būčiau tikresnis, jog susigrązinsiu bent jau masalą, jei jau zuvų nėra. Stiprokai kokius tris kartus truktelėjau valą, o mane tiek pat kartų kazkas truktelėjo atgal. Supratęs, kad tai visai ne kelmas, pamėginau pajudinti, tik jau ne kaip kelmą, o kaip zuvį, tačiau. nei zuvies, nei masalo, nei kelmo, issitraukiau tik susisukusį valo galą. Prisimenu dar vieną zūklę Versekoje. Atvaziavome jau vakare, zvejoti galėjome tik kokią valandą ar pusantros. Per tą trumpą valandėlę islupau tris-pusės, vieno, ir pusantro kilogramo-margasones grazuoles. Tąsyk lydekos kibo kaip pasėlusios ant neuzsikabinančių "Rapala" blizgių, ką tik pasirodziusių mūsų parduotuvėse.

Paprastai lydekos geriausiai kimba per senąją tarybinių laikų Pergalės dieną, t.y geguzės 9-ąją. Tačiau as, per ziemą be galo issiilgęs tikrosios zūklės, į Uparto ezerą maunu iskart pasibaigus draudimui. Pats pirmas savaitgalis-dvi dienos su nakvyne prie Uparto jau tapo tiesiog prievole. Apie geguzės devintąją pradedu sturmuoti kitus ezerus Zarasų rajone. Turiu čia keletą mylimų ezeriukų, kur praleidziu beveik visą įmanomą ir meįmanomą zvejybai skirtą laiką. Ten zvejoti-vienas malonumas. Viename ezere as jau gaudau desimt metų, zinau keikvieną uzkampį. Labai stambių lydekų nepasitaiko, tačiau prisigaudau į valias. Pavyzdziui, pernai tik isplaukęs per dvidesimt minučių istraukiau keturias lydekaites su savo mėgstama sistemėle, apei kurią jau pasakojau 1998 m. zurnalo "Zvejys ir zuvis" pirmame numeryje. Paprastai siame ezere iki pusiaudienio kokias penkias margasones tikrai pagaunu. Įspūdingiausia zūklė būna vakare, apie 18 valandą, kai pučia vakarų vėjas, o ezero pavirsius stipriai banguoja, tai vadinamasis didelių lydekų vakaras, va, tada įmanoma istraukti ir dviejų, ir trijų kilogramų lydekų, o į tokią tikrai nespjauna nei vienas spiningautojas. Nuo geguzės vidurio jau pradedu zvejoti Luodzio ezere. Dazniausiai gaudau toje vietoje, kur sventoji is Luodzio isteka į Luodykstį. Ten gana negilu, didziausias gylis-apie 4 metrai. Kaip tik sioje vietoje pavasarį po nersto laikosi lydekos, kurios matyt, isnersusios Luodykstyje grįzta į Luodį. Taip elgiasi būtent stambiosios plėsrūnės. Ne sykį teko matyti metrines jų nugaras, kylančias bangas, tarsi pro salį būtų praplaukusi pabaisa, tokios galiūnės čiaumoja viską, kas tik juda. Vaizdas tikrai įspūdingas. Kartą mano draugas issitraukė 5 kg lydeką, įsivertė į valtį, o po kelių minučių netoliese, uz kokių 10 metrų, pasirodė tokia, kad pagautoji penkių kilogramų grazuolė salia jos atrodė kaip nieko vertą silkė. Tą pačią dieną sugavau apie kilogramo dantytąją, kraujuojančią, ką tik apkramtytą kitos, stambesnės giminaitės. Ko tik neisdarinėjo tada lydeos-ir kaip rąstai vandens pavirsiuje plūduriavo, ir vaikėsi mailių, ir čiaumojo, ir čepsėjo, ir vartėsi. Tiesiog puotavo. Luodyje gana sudėtinga zvejoti is guminių valtelių, nes ezeras didelis, ir stipriai banguoja. Todėl paprastai stengiamės isplaukti vakare, kai Luodis aprimsta. Per dvi-tris vakarines zūklės valandas įprasta pagauti ne maziau kaip tris lydekas. Ir laimikiai nemenki. Dazniausiai pavasarį zvejoju savo sistemėle is geltono tvisterio ir dviejų geltonų lapelių. Tai masalas-Nr. 1. Jei tikiuosi pagauti dar ir eserių, risu 1 plius dydzio geltonos spalvos "Mepps Aglia Long". Si blizgė universali - ant jos kimba visokios zuvys. Trečioje vietoje-"Salmo" vobleriai : "Bucher" ir "Beatle". Retkarčiais gaudau kai kuriomis "HRT" ir latvių "Salmo"sukriukėmis, tačiau tik tais atvejais, kai bandau atitaikyti masalą. Blizgių dydziais "zaisti" nelabai mėgstu. Paprastai zvejoju antro numerio sukriukėmis, kurios, mano galva, universalios. Tokiais masalais susigundo ne tik lydekos, bet ir eseriai. Zvejojant sekliuose ezeruose, labai patinka "Rapala" firmos besivartanti blizgė "Minnow spoon" su trisakiais kabliukais. Tačiau is karto perspėju-būtina pakeisti originalius kablius, nes jie niekam tikę, tuo ne kartą įsitikinau pačiomis liūdniausiomis aplinkybėmis. "Minnow Spoon" su trisakiais plaukia negiliai ir dirba kur kas geriau nei uz zolių nesikabinantis modelis su viensakiu kabliuku. Pati sėkmingiausia sios blizgės spalva-zalia su geltona. Ne vieame ezere siai blizgei negalėjo prilygti joks kitas masalas.

Dideles masalų atsargas laikyti savo dėzėje, ko gero, neverta: zvejoju paprastai ne daugiau kaip desimt ar penkiolika skirtingų masalų. Kai dėzėje riogso kaupas įvairiausių blizgių, voblerių, tvisterių, tai ne tik sunku issirinkti, bet ir issitraukti nesusibadęs pirstų negali. Pvasarį labaiusiai mėgstu natūraliai margintus masalus. Jei tai vobleris-renkuosi zalsvus. (Tiesa, turiu vieną amerikiečių firmos "Begley" klaikiai varinės spalvos voblerį, kuris visai neblogai siuo metu zuvis vilioja būtent Uparto ezere.) Taip pat patinka ir "Salmo" firmos natūraliai dazyti vobleriukai-lydekaitė, eserys. Agresyvios spalvos nelabai patinka. Retkarčiais uzsikabinu "Tiger" spalvų masalą, dazniausiai "Vibrax" blizgę. Siuo laiku nepamainomos ir antro numerio "Zebco" "Waterwing" sukriukės su aukslę, upėtakį ar eserį imituojančiais lipdukais. Dar turiu keletą nudriskusių sukriukių, bet kad kimba, tai kimba-dėl tokios blizgės tikrai galėčiau nerti į kerplėsas.

Praeitą pavasarį atradau naują malonumą. Susidomėjau ne tik lydekų, bet ir raudzių zūklę. Tai atsitiko Molėtų rajone tyvuliuojančiame Isnarų ezere. Beveik visame ezere gylis-apie trys metrai, dugnas nuklotas zolių kilimu. Tąsyk zvejojau lydekas, tačiau sekėsi ne itin įspūdingai-per visą dieną pagavau tiktai tris margasones ir kokį desimt eserių. Bet vienoje vietoje, ziūriu, eseriai vaikosi mailių, medzioja. Mėtai savo tradicinę "Mepps Aglia Long", bandydamas pagauti eserį,- kima vieną kartą, nepakertu, antrą - vėl tas pats. Kazkas ne taip. Siai ne taip pakertu-issitraukiu eseriuką, kuris net ziemą būtų per mazas. Zvejoju toliau, uzkimba dar desimt panasaus dydzio eseriukų, tačiau mailių vaikosi tikrai ne tokios, o kur kas didesnės zuvys. Po ilgų kančių galų gale pakirtau kazką stambesnio-ziūriu, ogi kokių keturių simtų gramų raudė. Tada kaip mat uzsidėjau nulinio numerio baltą matinę sukriukę ir per valandą issitraukiau vienuolika raudzių (vidutinis svoris- apie keturi simatai gramų). Tai buvo isties fantastiska.

Paprastai ezeruose lydekauju is valties. Nuo kranto juk siuose vandens telkiniuose nepazvejosi. O kartais pakrantės seklumos zolių juosta tęsiasi apie dvidesimt metrų - jokiu būdu neuzmesi. Kartais krantai uzpelkėję - nei prieisi, nei pribrisi, tik į kokį liūną įsmuksi. Zvejodamas is valties, naudoju 2,4 m ilgio kotą. Jau ruosiuosi pereiti prie ilgesnio - 2,7 m koto. Gaudant seklumoje, kartais reikia gana aukstai iskelti spiningą ir 2,4 m ilgio jau nebeuztenka, kad galėtum idealiai vesti masalą. Dazniausiai spiningauju su 0,20mm ar 0,25mm skersmens valu. Jei gaudau tarp tvirtesnių zolių, kur kietesnis dugnas, ir kur, atrodo, bus sunku uzsikabinusį masalą islupti, naudoju 0,25 mm valą. Jei dugne pilna minksto dumbliuko, imu 0,20 mm valą. Anksčiau niekada nezvejodavau su pavadėliu, pastaruoju metu pradėjau jį risti. Tačiau is karto pastebėjau, kad kur kas rečiau kimba stambios lydekos. Kol kas nezinau, kaip tai paaiskinti, bet as linkęs manyti, kad tai tik atsitiktinumas. Nemgėstu velkiauti ir gaudyti stambių lydekų, kaip kad kai kurie zvejai vaikosi desimtkilogramines milzines uzsikabinę simtą gramų sveriančius skęstančius voblerius, todėl ir renkuosi pavasarį seklius ezerus, kuriuose gylis zūklės vietoje svyruoja nuo pusės iki dviejų metrų. Kur yra daug zolių, kartais net 30 cm gylyje pazvejoju. Lydekos paprastai tūno po zolėmis. Traukdamas masalą pavirsiumi, jį gerai matai, tiesiog vienas malonumas isvysti, kaip lydeka isneria is zolyno ir čiumpa siūlomą "skanėstą".

Pavasarį giliau nei du metrai paprastai jau nebelendu. Tiesiog neverta: lydekos nersia seklumose, uzlietose pievose ir po nersto pasilieka seklesnėse vietose. Giliuose ezeruose sios zuvys nersia vėliau, o kalendorinis teiginys, kad lydekos isnersia balandzio dvidesimtą yra visiska nesamonė. Ir geguzės 5 dieną esu sugavęs lydeką su ikrais - teko paleisti atgal. Pastebėjau, kad jei ezeras seklus, tai giliausiose jo vietose paprastai nėra zolių ir lydekos jose nesilaiko. Ypač dantytosios mėgsta slapstytis zolių kilime ant dugno. Jei kilimo nėra, tada tenka ieskoti vadinamųjų lydekinių barsčių. Tokiose vietose gylis gali būti ir keturi metrai. Tačiau lydekos nebūtinai smirinėja prie dugno, jos gali plaukioti ir dviejų - trijų metrų gilumoje salia tų zolių. Lydekos paprastai nieko nesibaido, jei zvejojate tyliai, na, nebent trauksite dainas ir irklu dauzysite į valties dugną. Zinoma, jei plauksite per meldus, tai ten tupėjusias dantytąsias tikrai isvaikysite. Bet siaip lydziai ne is bailiųjų. Kartą lydeka atsivijo mano tvisterį iki pat valties, tačiau negriebė. Mačiau, kad ji niekur toli nenuplaukė. Uzmečiau tvisterį per metrą nuo valties ir leidau jam laisvai nuskęsti. O ji, rodos, tik to ir laukė ... Tai tiek apie lydekų baikstumą.

Kai dėl pavasarinės zūklės strategijos, tai zvejodamas tvisteriais, mėgstu juos traukti bangomis. Pavynioji tolygiai, po to staigiai kilsteli meskerykotį ir leidi kurį laiką masalui laisvai kristi. Po to vėl pavynioji ir vėl trukteli. Labai daznai kimba būtent masalui laisvai krentant. Sitaip gaudydamas jau susikūriau tam tikrą taktiką - niekada nepakertu po pirmo lydekos stuktelėjimo. Tas pirmasis grybstelėjimas būna labai minkstas ir tiesiog intuicija kuzda, kad zuvis dar neapziojo viso masalo, o tik laiko jį uz uodegos. Po to lengvai trukteliu ir tiesiog jaučiu, kaip ji čiaumoja tvisterį. Kertu tik kokį trečią kartą pajutęs lydeką. Dazniausiai neapsirinku. Kai kas skundziasi tvisteriu, girdi, anoks čia masalas: vienas grybstelėjimas - ir uodegos nebėra. Kodėl taip atsitinka? Ogi todėl, kad pakertama tik pajutus patį pirmąjį lydekos krimstelėjimą, kai ji dar pačiupusi tik uodegėlę. Turiu pasilikęs vieną tvisteriuką, su kuriuo istraukiau 17 lydekų ir 48 eserius (specialiai skaičiavau). Jis dar su uodegą! Tiesa, siek tiek apkramtytas, bet - legendinė relikvija. Paprastai vienu tvisteriu, jeigu jo niekur nenutraukiu, pagaunu po desimt lydekų - tiek dantų sie mano minkstauodegiai masalai atlaiko.

Daugelis spiningautojų, zvejodami blizgute, vos pajutę lydekos stuktelėjimą, ir manydami, kad lydeka seka masalui is paskos, siūlo greičiau sukti. Toks principas, gaudant margąsias plėsrūnes, man niekada nėra pasiteisinęs. As elgiuosi priesingai. Staigiai sustabdau blizgę. Tuo momentu, kai ji sustoja, lapelis lieka virsuje ir sublyksi, suzaizaruoja. Va, tada apie 90 procentų lydekų tikrai puola. Po nersto isbadėjusios lydekos ypač energingai vaikosi masalus. Todėl nepasikuklinu traukti gana greitai, ypač kai zvejoju seklesniuose vandenyse, kur kitaip traukti net ir neiseina. Kartą, greitai betraukdamas masalą, pamirsau atgalinės eigos blokadą. Lydeka kirto su tokiu smūgiu, kad ismusė ritės rankenėlę is pirstų. Tada mano geroji neinercinė ritė taip graziai ėmė suktis atgal, kad tapo kuo puikiausia inercine rite su didele didele "barzda". Nuo to laiko blokados niekada nebeisjungiu.

Lydekų zūklės niekada nepradedu anksčiau nei 8-9 valandą ryto. Ne todėl, kad tingėčiau keltis. Jau seniai pastebėjau, kad 4-9 valandą suzvejoju kokias dvi, o nuo 9 iki 14 pagauni jau penkias plėsriąsias rajūnes. Vienas draugas akvariume stebėjo lydekas, pasirodo, ryte jos prabunda, pasirązo, lyg ir atgyja, tačiau maisto (karosiukų) iki 10 valandos paprastai net nebando krutinti. Didziausią silpnybę jaučiu vakarinei zūklei - mazdaug nuo 18 valandos iki pat sutemų. Pavasaris, grazu, silta. Tokiu laiku tik zvejok ir zvejok. Vienas malonumas. Visi mano didieji laimikiai sumedzioti būtent vakare. Vasarėjant ir pačią vasarą 14-16 valandą isalkusiems zvejams plaukiant pietauti, as kiurksau valtyje. Ne kartą esu sugavęs puikiausią laimikį būtent siuo laiku ir nemanau, kad tai isimtis. Greičiau - taisyklė. Tokiu laiku dazniausiai pradedu mėtyti, tiesiog atkuntu. Ir, zinoma, paprastai ne veltui. Dar vienas dalykas. Tarp 16 ir 18 valandos zuvys būna vangios ir kimba tikrai retai, nors per galvą verskis.

Zvejodamas pavasarį, mėgstu, kai saulėta, giedra, na, gal po vienu kitu debesėliu retkarčiais pasislepia saulė. Tiesiog nekenčiu spiningauti lyjant lietui: kimba prastai, o ir pačiam slapiam sėdėti jokio malonumo. Girdėjau kalbant, kad zuvys per lietų gerai kimba, tačiau, mano nuomone, tai visiska nesamonė. Ne sykį esu pastebėjęs, kad pries didelę audrą, kai artėja smarkus lietus su zaibais, kokią nors zuvį pagauti sansų mazai. Sekliuose ezeruose mačiau, kaip tokiu metu lydekos tūno galvas sukisusios į zoles - tik uodegos islindę. Pajudini su spiningu - nė krust. O po audros - jau visai kas kita. Lietus papliaupia da kokią valandą, po to pradeda giedrėti, saulė pasirodo - va, tada jau prasideda ... Pavasaris - geras laikas: lydekų spiningaudamas prsigaudau tikrai nemazai, nors ir ne tokių didelių kaip rudenį. Pavasarį paprsatai kimba nuo pusės iki pusantro kilogramo margasonės. Kai jų būna ypač daug, nusistatau normą - pavyzdziui, mazesnių nei 700g neimu. Gaila man tų mazųjų. Galėtu ir kiti zvejai taip daryti, leisti joms dar paaugti. Gėda ziūrėti, kai zvejys giriasi pagavęs dvidesimt lydekų, o kai pamatai, paaiskėja, kad didziausia tesvėrė vos keturis simtus gramų. Siuo metų laiku daugiausiai esu pagavęs vienuoliką 700g ir didesnių plėsrūnių. Paprastai didziąją dalį paleidziu - tiek man jų nereikia. O dalinti kaimynams, kaip kad daro kartais kiti, mano manymu didziausias absurdas. Jeigu nori, kaimynas gali ir pats pasigauti, o jei negali - tada tegul nusiperka.

"Zvejys ir zuvis" Nr. 4, 1999 m. balandis Viačeslavas Osinovskis

Nedidelių upių torpedos

Pavasariniam lydekų zūklės draudimui pasibaigus, islendu is upėtakinių upelių ir, kaip visi normalūs spiningautojai, traukiu lydekaičių. Jei pavasaris normalus, tai jau balandzio gale gali lydekoms dantis skaičiuoti. Tačiau pastebėjau, kad vis dėlto aktyviausios jos būna geguzės pradzioje, praktiskai visada, kai zydi ievos. Tuo metu sios plėsrūnės jau atkutusios, gyvybingesnės, aktyvesnės ir masalą puola energingiau nei ką tik po nersto. Pavasarines lydekas įdomu zvejoti todėl, kad jų ypač daug būna susitelkusių tam tikrose vandens telkinio vietose, ir daug nevaikstant galima pasigauti keletą visai padorių zuvų. Nors is tiesų pavasarį visas lydekas "uzsidirbu" savo kojomis. Pripazįstu gana judrų zūklės būdą, vienoj vietoj ilgai neuzsibūnu. Masalų dydziais, spalvomis, formomis pernelyg nezaidziu. Nenorinčios griebti plėsrūnės ilgai neerzinu, nes visada kazkur netoliese yra kita, kuriai ne pro salį būtų pasistiprinti. Pačios pirmosios pavasarinės lydekų zūklės paprastai būna Kauno marių sekliose įlankose, susidariusiose nedidelių upelių ziotyse. Jei tokioje įlankoje nersia ir kuojos, tai geresnės vietos nė nerasi, nes lydekos labai mėgsta palaukti, kol atplaukia kuojos - kur kitur rasi tokį lengvą grobį. Seniau labai mėgdavau Darsūniskio vadinamosiose balose. Tačiau pastaraisiais metais ten renkasi tiek liaudies, kad ne visada yra kur blizgę uzmesti. Dalis zuvį semia "televizoriais", kiti nesidrovi vidury sviesios dienos tinkliuku salą aptverti. Kelelą kartų teko stebėti pavasarines prisigėrusių tautiečių plaukimo varzybas. Cirkas be pinigų - ir tiek. Gaila tų balų, nes is tiesų į jas is Kauno marių suplaukia nemazai lydekų, kurios po nersto ten kiek uzsilaiko, sulaukia kuojų ir tik vandeniui įsilus dingsta. Kai upės nuslūgsta, keliauju į Dubysą. Čia meskeriotojų antplūdis po balandzio dvidesimtosios būna nuslūgęs, nes prasideda kitas draudimas, susijęs su plūdininkais. Tuo metu Dubysoje mėgsta lankytis gamtosaugininkų, todėl nelabai kas nori rizikuoti ir dėl keleto nelegaliai sugautų ziobrių papulti įstatymų nemalonėn.

Lydekauti Dubysoje man patinka dėl kelių priezasčių. Visų pirma, pati upė yra labai nuostabi. Neplati, negili, vietomis srauniai snioksčia per akmenis, vietomis teka ramiai, tyliai dumblėtu dugnu. Brastų ilgai ieskoti taip pat nereikia - kas simtą metrų nesunkiai gali pereiti į kitą krantą net su ilgaauliais batais. Antra, zvejodamas Dubysoje lydekas, gali pagauti ir eserių, ir sapalų, neretas laimikis yra ir ziobris, uzkibęs ne uz pilvo ar nugaros, bet taip, kaip turi būti, pagal visas taisykles. Niekada nesu Dubysoje pagavęs didelių lydekų. Didziausia bene bus kokių trijų kilogramų, dauguma laimikių sverdavo nuo astuonių simtų gramų iki dviejų kilogramų. Beje, pavasarį puskilograminės "silkutės" gana retos. Jos pasirodo vėliau, kai vanduo įsyla ir lydekos issiskirsto po visą upę. Bendruose pavasariniuose lydekų susiėjimuose "silkės", matyt, nedalyvauja. Pernelyg nesaugu. Dubysos lydekos man patinka todėl, kad jos yra gana ilgos ir zvėriskai stiprios. Uzkibusi pusantro kilogramo zuvis pradeda isdarinėti tokius piruetus, kad kartais pagalvoju, ar neturi jos upėtakių genų. Zuvies varginimas čia beveik visada būna labai triuksmingas. Pusė veiksmo vyksta ore, pusė - vandenyje. Pavasarį Dubysoje lydekos susirenka į savotiskus pasitarimus, matyt, dalinasi medzioklės plotus ar siaip snekasi apie gyvenimo prasmę. Kai kuriuose upės ruozuose jų būna tiek daug, kad niekaip galva neisnesa, kaip jos ten sutelpa. Vėliau, birzelį jos pasklinda po visą upę ir tenka daugiau nupėdinti pakrantėmis ieskant isalkusio lydzio. Tokių ruozų upėje nėra daug, jie toli vienas nuo kito, todėl paprastai per dieną pavyksta patikrinti tik vieną ar dvi lydekų būriavimosi vietas. Tačiau to visiskai pakanka, nes jei gerai kimba vienoje 30 m ilgio upės atkarpoje, nesunkiai gali pasigauti dienos normą. Tik reikia surasti tą ruozą, uzsiimti gerą poziciją ir uzmesti masalą tinkama linkme. Labai paprasta. Na, dar reikia istaikyti dienos laiką, nes pavasarį lydekos gali pradėti kibti labai netikėtai, kad ir vidury dienos, kai ranka jau būna pavargusi nuo tusčių metimų.

Kaip atpazinti Dubysoje lydekų susibūrimo vietas? Tai gana nesunku, nes lydekų atkarpos turi daug vienodų bruozų, nors ir būna toli viena nuo kitos. Gali tekti nupėdinti penkis ar daugiau kilometrų, kol aptiksite lydekų partijos suvaziavimo būstinę. Viena mano mėgstamiausių vietų yra mini uztvankėlė auksčiau Klumpės malūno. Desiniuoju krantu teka upės srovė, o stai kairysis yra issiliejęs, seklus, dugnus - ypač klampus dumblas. Srovės čia nėra. Vasarą sis krantas uzzelia vandens augalija - nei praeisi, nei prabrisi. Taigi toje seklioje vietoje pavasarį tupi krūvelė lydekų. Jos pasiskirsčiusios visame plote iki pat srovės. Tačiau didziausia dalis spaudziasi arčiau kranto, kur dar likę pernyksčių vandens augalų likučių. Gylis juokingas. Gal metras, o gal ir tiek nėra. Tačiau kiekvieną pavasarį čia gali pagauti keturias penkias lydekas uzmetęs tik keliolika kartų. Masalų įvairovė tokioje zūklėje nėra labai didelė. Praktiskai visada pradedu nuo senos geros sidabrinės spalvos antro numerio "Mepps" "Aglia". Tai klasikinė blizgutė, kuriai jokių kitų pakaitalų nėra. Puikiai dirba, lėtaeigė, nieko neprikisi, tiesiog idealus masalas pavasario lydekoms. Kartais uzsikabinu raudonais dryzeliais padabintą "Effzett'ą" ar panasų "Rublex" "Veltic'ą", ar dar ką nors, tačiau pernelyg spalvomis neeksperimentuoju. Pavasarį, nuslūgus potvyniui, Dubysos vanduo dar būna ne visai nuskaidrėjęs, lyg padūmavęs, todėl nepastebėjau, kad būtų sunku tuo metu parinkti tinkamą masalo spalvą. Kis kita, vėliau, geguzės antroje pusėje ar birzelį. Čia retsykiais tenka ilgokai pavargti, kol parenki blizgučių atspalvius, idealiai tinkančius plėsriosioms zuvims. Per daugelį spiningavimo Dubysoje metų pastebėjau vieną keistą dėsningumą. Kaip vanduo nuskaidrėja, lydekoms, eseriams ar sapalams patinka vienas koks nors konkretus masalo atspalvis. Praktiskai galima zvejoti tik tos vienos spalvos masalais iki pat vasaros karsčių ir rezultatas visada bus dziuginantis. O į kitokios spalvos masalus zuvys labai daznai visiskai nekreipia jokio dėmesio. Tačiau si taisyklė galioja tik vienais metais. Kitais - vėl viską tenka pradėti is naujo ir ieskoti to isganingojo masalo atspalvio. Be abejo, vadovautis sia teorija aklai negalima, nes per parą daug kas keičiasi, o ir zuvys nėra labai konservatyvios - jų skonis kinta. Nė viena zūklės teorija nėra tiksli. Nes jų kūrėjai susiduria su gamta ir jos augintiniais. O ir sie nei mūsų norams, nei isgalvotoms taisyklėms nepaklūsta. Kiekviena teorija turi daug isimčių. Ir kartais jų būną tiek daug, kad pradedi nieko nebesuprasti.

Metalinio pavadėlio, zvejodamas nedidelėje upėje, niekada nerisu. Lydekos čia nedidelės, ir labai retai joms pavyksta nukąsti valą. Zinoma, labai norint, plonytį is volframo siūlų pintą pavadėlį galima uzsikabinti, bet tada sansų suvilioti sapalą gerokai sumazėja. Retindamas lydekų konferencijos gretas, zvejoju ne tik besisukančiomis, bet ir mazomis lengvomis besivartančiomis blizgutėmis, tačiau niekada nekabinu voblerio. Jų eilė ateina vėliau, kai zuvys tampa judresnės ir aktyvesnės. O pavasarį, bent jau man, vobleris yra pernelyg greitas masalas, nelabai tinkantis lėtam, tingiam zūklės stiliui, kai blizgutės vos vos slenka prie pat dugno. Kitas panasus Dubysos ruozas yra gerokai zemiau malūno, uz kokių penkių kilometrų. Ten uztvankos nėra, bet dugnas ir pakrantės panasios. Dumblas, lėta srovė, vietomis jos visiskai nėra. Tačiau per dieną aplėkti abu ruozus niekada nesistengiu, nes tai jau būtų orientavimosi varzybos, o ne zūklė. Lydekos pavasarį laikosi ne tik tokiose upės atkarpose, bet ir visur kitur, kur joms tinkamos sąlygos. Be abejo, tokios didelės koncentracijos nebūna, bet kas keliolika ar keliasdesimt pakrantės metrų viena ar kelios plėsrūnės tikrai budi. Paaiskinti, kodėl pavasarį mazesnės upių lydekos būriuojasi tam tikrose vietose, nesunku. Tam nereikia specialaus issimokslinimo ar gilių ichtiologijos zinių. Pazvelgus į nedidelę gan sraunią upę, aisku, kad lydekų nerstaviečių gausa jos nepasizymi. Tie lėtesni zemesnių krantų ruozai, kurie per potvynį virsta balutėmis, o ne kliokiančiais saltiniais, ir yra tinkamiausi sioms zuvims nersti. Po nersto lydekos būna gerokai isvargusios ir sublogusios, todėl būtų nelogiska, jei jos tuoj pat pultų į upės sraunumas ir pradėtų pilnavertį gyvenimą. Zuvims reikia atgauti jėgas, todėl jos ir laikosi ten, kur srovės nėra, nors tose vietose ir labai seklu. Seklumos sių plėsrūnių gyvenimui netrukdo, netgi atvirksčiai - čia joms dar patogiau. Visų pirma, sėkliuose greičiau įsyla vanduo, o temperatūros pakitimai pavasarį lydekų aktyvumui turi teigiamos įtakos. Ir atvirksčiai - temperatūrai nukritus, lydekos vangiau maitinasi. Antra, į tokias seklumas uzsuka kitos zuvys, nes ir joms reikia silumos, ramybės, o kai kurios iesko čia sau nerstaviečių. Tai lengvas grobis, todėl būtų kvaila, jei lydekos tuo nepasinaudotų. Anksti pavasarį plėsrūnės kibti, kaip jau minėjau, pradeda labai netikėtai. Beveik niekada jos nekimba rytais, todėl labai anksti keltis nereikia. Pavasarinės upės vanduo net geguzę būna saltas, nekalbant jau apie tokį nenuspėjamą mėnesį kaip balandis. Lydekos turi "susilti", tik tada jos pradeda aktyviai maitintis. O kur geriausiai pasisildysi, jei ne sekliose įlankėlėse, kurias greitai įsildo saulė, ir kur srovė neatplukdo ledinio vandens. Beje, Dubysoje yra gilių ir didelių duobių. Pasak vietinių, ten gyvena, tikri monstrai, nutraukę jau ne vieną blizgę. Nezinau, net ką sakyti, nes nesu tose duobėse pagavęs nė vienos zuvies. Gylis ten isties įspūdingas, tačiau jau nebesivarginu, apeinu is tolo, kad nereikėtų gadinti nuotaikos, - tegu ten gaudo kiti, gal ir isvilios tą monstrą. O gal jo tose duobėse ir nėra, nes pernelyg daznai kalbama apie Dubysos zemupio elektrifikaciją. Niekada tų galvazudzių neteko matyti, tačiau is kai kurių upės pozymių galima spėti, kad is tiesų čia kazkas negerai. O taip nesinori netekti dar vienos geros zūklės vietos.

"Zvejys ir zuvis" Nr. 4, 1999 m. balandis Rolandas Kazimėkas

Lydekų gaudymas gyva zuvele

Lydeka
Lydeka

Rugpjūtį lydekos vis aktyviau iesko maisto, o rugsėjį, tarsi pasigalandusios dantis, jau arsiai puola savo aukas. Tačiau tai nereiskia, kad jos griebs bet ką, kas tik pateks jų akiratin.

Lydekos labai įtariai ziūri į nenatūraliai atrodantį masalą - jį galima net keliolika kartų pakisti lydekai panosėn, bet ji nečiups. Ne vienerius metus gaudau lydekas gyva zuvele, stebėjau jų elgesį ir galiu pasidalinti patirtimi, kas labiausiai gundo sias plėsrūnes.

Ruosiantis lydekų zūklei, reikia viską apgalvoti ir sutvarkyti taip, kad meskerė būtų gerai subalansuota. Meskeriotojas turėtų tiksliai numesti zuvelę tenai, kur gali tūnoti medziojanti lydeka, ir taip, kad zuvelė liktų gyva. Ilgai bandziau įvairius meskerės elementus, kol galų gale pasirinkau tokius, kurie mane tenkina ir leidzia sėkmingai zūklauti. Zinoma, galima nueiti parduotuvėn, pavartyti katalogus ir issirinkti lydekinės meskerės kotą, ritę, valą, plūdes, pavadėlius, kabliukus ir net svarelius. Bet teks gerokai pakratyti piniginę. O jaunam pradedančiajam lydekautojui tai ne visada įmanoma. Nebūtina is karto pulti prie firminių įrankių - galima ir prastesniais sėkmingai gaudyti lydekas.

Mano lydekinė, kurios "sąskaitoje" keli tūkstančiai lydekų, labai paprasta. Tai 3,5 m ilgio rusiskas teleskopinis meskerykotis su ziedeliais ir paprasta inercine rite, kuri nepriekaistingai tarnauja jau antrą desimtį metų. Toks meskerykotis, nors ir sunkokas, lankstumu labai gerai "gesina" staigius lydekos suolius, juo puikiai galima valdyti zuvį, kad ir kaip jį priesintųsi. Meskerykotis pakankamai tvirtas, kad islaikytų net didelių lydekų pasipriesinimą. Jei ir lūzta, tai tik pati virsūnėlė, o ją nesunku pakeisti. Kadangi dazniausiai uzkimba 1-2 kg lydekos, toks kotas visiskai tinka. O ir uzkibus stambesnei plėsrūnei, jis manęs niekad nenuvylė, nors teko kovoti ir su 6-7 kg zuvimis.

Ant ritės vynioju 100 metrų 0,30-0,35 mm skersmens tvirto valo. Uztektų ir penkiasdesimties, bet ir jį neisvengiamai reikia trumpinti, nes nuo trinties į ziedelius ta valo dalis greit susidėvi. Ant valo uzveriu dvi plūdes - vieną mazesnę, ryskių spalvų, o kitą - tokios keliamosios galios, kad jos nepaskandintų masalinė zuvelė. Apatinė plūdės dalis juoda, o virsutinė, is vandens kysanti - raudona arba oranzinė. Anteną atstoja plūdės kaistis, kuriuo uzfiksuojama plūdė ant valo. Prie valo galo risu mazą neblizgantį suktuką, o prie antros jo ąselės - metalinį dviejų dalių pavadėlį, kurį pats ir pasidarau (suveju is plonos vielytės). Pavadėlis neturi blizgėti. Pasiruosiu kelis tokius pavadėlius su kabliukais, nes jei lydeka pasprunka į kerplėsyną, tenka ir nutraukti. Isbandziau ir trisakius, ir dvisakius, ir viensakius kabliukus, kol sudariau savitą, sulitavęs is dviejų skirtingo dydzio kaltų (is sonų suplotų) viensakių. Didesnis būna 1-2 numerio, mazesnis 4-5, bet sulituoju juos, kaip sakoma, nugara prie nugaros, kad smaigaliai būtų vienoje tiesėje. Toks kabliukas, mano manymu, maziausiai trukdo lydekai ryti sugriebtą masalinę zuvelę, kurią kabinu uz lūpos, ir beveik visada įsminga į lydekos zabtų soną labai tvirtai.

Geriausios masalinės zuvelės - sapaliukai ir strepečiukai, nes jie labai aktyviai juda ant kabliuko ir gundo medziojančias lydekas. Tačiau net ir upėje zvejojant tinka karosiukai. Zuveles laikau cinkuotos skardos kibirėlyje su skylėtu dangčiu. Toks kibirėlis patogesnis uz kibirėlį skylėtais sonais, nes jame zuveles galima pernesti is vienos vietos į kitą, laikyti valtelėje, o panardinus -greit pakeisti vandenį.

Lydekas gaudau is nedidelės vienvietės pūstinukės "Striz". Man ji labiausiai patinka, nes labai lengvai valdoma, nesunku irtis net pries srovę, patogu sėdėti, nes yra medinis suolelis. Kadangi lydekaujant tenka ilgokai sėdėti ant kieto suolelio, dviem guminiais ziedais prie jo pritvirtinau porolono gabalą - sėdėti kur kas maloniau. Si valtelė gana lengva, tad susidėjus į kuprinę galima nukeliauti kelis ar net keliolika kilometrų nenuvargstant. O tokie pasivaiksčiojimai su valtele ant nugaros lydekaujant upėse neisvengiami, nes nuplaukus pasroviui kelis kilometrus, reikia sugrįzti prie automobilio ar autobuso stotelės. Visus daiktus sudedu į polietileninį maisą ir uzrisęs pasidedu po suoleliu - apvirtus ar lietui lyjant nesuslaps. Kibirėlį su zuvelėmis pasistatau priesais, lengvai pasiekiamu atstumu. Uzkabinęs masalinę zuvelę ant kabliuko, nuo ritės nuvynioju tiek valo, kad uztektų ją nusviesti numatyton vieton, ir leidziu srovei palengva nesti. Nutraukus nuo ritės kelis metrus valo, visiskai nesunku plastisku mostu pamėtėti zuvelę. Zvejojant su neinercine rite reikia stipriau moti, kad valas imtų slinkti nuo būgnelio. Stipriau mostelėjus, zuvelė daznai nukrenta. Man atrodo, kad patogiau taip uzmesti nei su neinercine rite. Bet čia, kaip sakoma, skonio reikalas. Mane tenkina ir paprasta ritė, su kuria as numetu zuvelę tiksliai ten, kur reikia, nesunkiai galiu kovoti su didelėmis lydekomis. Tuo metu valtelę prilaikau vienu trumpu irklu irkluodamas į priesingą pusę. Tada jis labai pamazu leidziasi pasroviui ir nereikia jokio inkaro. Beje, turiu dvi irklų poras - trumpesnius ir ilgesnius. Trumpų nededu į irkladėtes, o irkluoju laikydamas rankose. Ilgesnius naudoju plaukiodamas stovinčiuose vandenyse - tvenkiniuose ir ezeruose.

Uzmesta zuvelė turi intensyviai judėti, nes taip greičiau sugundo plėsrūnes. Visus jos judesius perduoda pagrindinė plūdė. Abejingesnę lydeką galima isprovokuoti prilaikius ar kilstelėjus zuvelę. Masalinės zuvelės labai gerai jaučia, ar netoliese yra plėsrūnė. Toje vietoje, kur tūno lydeka, uzmesta zuvelė ima paniskai blaskytis, plūdė sokinėja, pranesdama meskeriotojui apie galimą lydekos ataką. Jei po pirmo metimo toje vietoje lydeka nesugriebė, būtina uzmesti dar kartą ar pamėginti net kelis kartus. Mat lydeka ne visada is karto atakuoja, daznai ji tik keičia padėtį slėptuvėje, nusitaiko. Beje, jei ir kelis kartus pratraukus zuvelę lydeka nesugriebia, tokią vietą dera įsidėmėti ir grįzti, nes gali būti, kad lydeka dar nebuvo suvirskinusi rytmetinio grobio. Po kelių valandų ji jau praalksta ir tuoj pat atakuoja pamėtėtą masalinę zuvelę. Tuo ne kartą įsitikinau. Ypač pravartu tokias vietas "apgaudyti" antrą kartą vidurvasarį, kai vanduo siltas ir lydekos greitai suvirskina grobį. Antai liepos pabaigoje karstą saulėtą dieną nutariau patikrinti, kaip lydekos reaguos į siūlomą zuvelę. Sąlygos gaudyti lydekas buvo nepalankios - vanduo Nevėzyje zemas, pavirsiumi plaukė istisi plūdenų kilimai. Prie upės radau meskeriojantį bičiulį, kuris papasakojo, kaip, traukiant kuoją, ją sugriebė lydeka ir, aisku, pasisavino laimikį. Paruosęs lydekinę, kelis kartus toje vietoje praleidau katosiuką, kuris aiskiai nerimavo, pranesdamas, kad netoliese tūno lydeka. Deja, siūlomos zuvelės negriebė. Palikęs apatiską plėsrūnę, palengva valtele leidausi zemyn, apmėtydamas galimas lydekų buveines, tačiau plėsrūnės neatakavo. Po kelių valandų grįzau atgal ir nutariau toje vietoje pamėginti dar kartą. Vos tik uzmečiau, karosiukas pradėjo blaskytis. Netrukus didzioji plūdė staigiai panėrė, o mazoji rodė (tam ją ir naudoju), kad zuvelę sugriebusi lydeka plaukia is duburio pasroviui, lyg ko bijodama. Kiek palaukęs pakirtau ir istraukiau puskilograminę lydekaitę. Tai buvo ne ta, kuri sugriebė bičiulio kuoją, nes anoji, pasak jo, buvusi didesnė. Uzkabinęs naują karosiuką, vėl uzmečiau į tą duburį - karosiukas rodė, jog tenai yra lydeka. Isties - antrą kartą plukdant karosiuką, pagrindinė plūdė vėl nėrė gelmėn ir sustojo. Aisku, kad sugriebė duburio "seimininkė" ir sugrįzo į svo slėptuvę. Luktelėjęs pakirtau ir po neilgos kovos istraukiau jau dukart didesnę lydeką. Norėdamas įsitikinti, ar duburyje nėra daugiau dantytųjų plėsrūnių, paleidau dar vieną karosiuką. Sį kartą karosiukas ramiai "pumpavo" plūdę nesiblaskydamas. Tuo metu kiek auksčiau duburio kazkoks plėsrūna 15115u2016p s pagainiojo mailių. Ilgai nelaukęs nuėjau tenai ir uzmečiau lydekinę. Neapsirikau: tenai irgi buvo lydeka, kuri ilgai nesirinkdama griebė pamėtėtą karosiuką. Taip per pusvalandį sugavau tris lydekas toje vietoje, kurią "apgaudziau" pries kelias valandas. Isskrodęs įsitikinau, kad visos plėsrūnės jau buvo bebaigiančios virskinti rytmetinius laimikius.

Lydekaujant nuo kranto ar is valtelės, reikia gerai apziūrėti būsimo gaudymo zoną ir numatyti, kur gali tykoti lydeka. Pastebėti mailiuko būrį ar plėsrūnės ataką, būtina patikrinti tokias vietas. Vasarą lydekos taip pat mėgsta pasisildyti seklumose ir daznai tenai isplaukia, ypač jei toje vietoje zuja zuvelių būriai. Kartais ji tiesiog "stovi" atviroje upės vietoje, o zuvelės į ją nekreipia nė maziausio dėmesio, kaip, beje, ir plėsrūnė į jas. Atrodytų, ji nusiteikusi taikiai ir nė nemano skriausti mazųjų. Tačiau toks taikus sambūvis apgaulingas. Ramiai tūnojusi lydeka staiga ima tankiau ziopčioti, vėduoti pelekais. Mailių tarsi vėjas nupučia, o lydeka staiga sauna į priekį ir sugriebia uzsiziopsojusią zuvelę.

Kiekviena zūklė pradedančiajam atveria vis naują zuvų gyvenimo puslapį, tad gamtos knygą reikia skaityti nuosekliai, norint suvokti zuvų gyvenimo dėsningumus. Tada zūklė bus ne atsitiktinumas, o sąmoninga medzioklė su savitu zavesiu.

"Meskeriotojas", Nr. 9 (48), 1999 m. rugsėjis Izidorius Unikas

Lydekų gaudymas ziemą

Kaip ziemą gaudyti lydekas ?

Si margasonė ne vienoje pasakoje aprasyta ir ne vienoje dainoje apdainuota. Ir valgyti gardu, ir zvejoti smagu, ypač pakariauti su ja įdomu. Kad ir kokie galingi zmonės bebūtumę, bet "ismaudo" mus kartais tos dantytosios ir norisi vilku staugti. Ir nemazos, ne, o didesnės ir vertos bet kurio rimto zvejo dėmesio. Aisku, vasarą su jomis įdomiau susikauti, kai ant "botago" laikai kad ir dviejų kilogramų lydekaitę.

Be abejo, zieminė margasonių medzioklė turi savo pliusų, kai kuriais atvejais netgi didesnių privalumų nei vasarinė. O kokia romantika ziemą! Grazus rytas, svendrės lengvai snara, sniegas po kojom girgzda, is pirkios "stačiu" stulpu rūksta dūmai. Tyla aplinkui, net ausyse spengia. Tačiau tai girdi tik kai vienas eini. O kai kompanija eina, tos ramybės neisgirsi; visi sneka, savo nuotykius pasakoja, ziūrėk ir zūklės vietą jau priėjai.

Einant lydekauti, būtų gerai turėti jau isanksto pasigaudzius mazų zuvyčių. Dienos ir taip trumpos, o jei dar reikia mailiaus prisigaudyti, tai zūklei lieka nelabai daug laiko. Kaip įrodė praktika, jų dazniausiai sunku pagauti. Yra geras posakis, "kai lydekos kimba, tai mailiaus ir su ziburiu nesurasi".

Tad koks gi turėtų būti tas mailius? Geriausiai tiktų aukslės, raudelės, neblogai ir eseriukai, nes jie energingai plaukioja ir labai gerai vylioja lydekas. Blogiausiu atveju, galite pasinaudoti ir karosiukais, kurių galite nusipirkti zūklės parduotuvėse, bet efektas jau ne tas.

Kur zvejoti, kokią vietą issirinkti prie telkinio - čia ir susidurtume su nuomonių skirtumu, o mūsų zvejų yra apie 100000 vienetų. Taip ir iseina - kiek zvejų, tiek nuomonių. Asmeniskai as, gaudau seklesnėse vietose.

Priemonės siai zūklei.

Lydekos dazniausiai gaudomos vėliavėlėmis ir skrituliais, nors teko matyti įvairiausių variantų. Sistema paprasta - valas, svarelis, pavadėlis ir kabliukas. Dėl kabliukų irgi yra visokių nuomonių; vieniems tinka trisakiai, kitiems viensakiai.

Toliau apie jų gaudymo ypatumus, sistemas, gudrybes, kurių turi kiekvienas ne vieną dieną zvejojantis zvejys.

Auksčiau minėjau, kad ziema kai kuriais atvejais turi didesnių privalumų negu vasara. Keletas mūsų lankytojų klausė kokie jie. Mano manymu (daugelis zvejų man pritartų), ziemą ledu ir į peklą gali nueiti, jau nekalbant apie tas vietas į kurias vasarą tik is tolo galėjai paziūrėti.

Mūsų skaitytojams kilo labai daug klausimų apie vėliavėles, nes jų yra įvairiausių firmų. Kokios tiktų geriausiai? Esu daug ir įvairių isbandęs, tad siuo klausimu turiu savo nuomonę. As asmeniskai naudoju "Aisės" vėliavėlės. Galiu teigti, kad pagal kainos ir kokybės santykį, geresnio varianto nei "Aisės" vėliavėlės dar nesu sutikęs. Skrituliai naudojami klasikiniai, kaip ir vasarą.

Dabar svarbiausias klausymas - kur geriausiai kimba sios plėsrūnės. Yra nusistovėjusi nuomonė, kad lydekos geriausiai kimba ten, kur vaikosi mailių. Vasarą tai galima pamatyti, o ziemą jau reikėtų visą patirtį, aisku jeigu ji yra, sukaupus pagalvoti. Mailius ziemą laikosi arčiau kranto, arčiau salų, melduose ar pakrančių zolėse. Tad viena is pirmųjų gaudymo vietų būtų salia meldų, 2-3 m nuo jų sudaromos sienos. Čia dantytosios ir ateina maitintis. Sis gaudymo būdas pasiteisina kai nespaudzia dideli salčiai ar esant atodrėkiui.

Zuvų aktyvumui labai didelę įtaka turi ir deguonies kiekis istirpęs vandenyje. Reikėtų atkreipti dėmesį ar į vandens telkinį įteka kokie nors upeliai, nes jų vanduo prisotintas deguonies ir teigiamai vekia lydekų aktyvumą. Tad jeigu zinote kur įteka upelis, reikėtų arčiau jo ir bandyti suvylioti lydekas.

Spaudziant didesniam salčiui, lydekų reikėtų ieskoti gilesnėse vietose. Didziausias lydekas gaudykite gilumoje, prie skenduolių, povandeninių salų ir dugno perkritimų. Siuo atveju labai padėtų jei pazinotumėte telkinį. Jeigu nezinote, tuomet pagelbės echolotas ar batimetrinis vandens telkinio planas. Na, o jei nieko neturite, pasiimkite gabalą valo, uzsiriskite svino gabalą ir pirmyn matuoti gylio

Dabar kaip turėtų atrodyti sistemos. Zemaitijoje yra paplitusi tokia sistema: valas - 0,3 mm, pavadėliai, svarelis - 7-8g. Kabliukai tiktų ir trisakiai (kabinami masalui į nugarą), dvisakiai ir viensakiai, veriami su pavadėliu per burną, iskisami per ziauną ir kabinami prie valo. Zuvelė turėtų plaukioti 30-50 cm virs dugno.

Uteniskiai lydekų gaudymui dazniausiai naudoja skritulius. Ant valo jie nededa svino, o juo matuoja gylį (ziūrėti paveiksliuke). Tokį pačių pasidarytą giliamatį mačiau ir pas P. Korsaką. Jis man patiko ir sau pasidariau.

Dar yra viena sistema, kuri tinka srovėje. Didelis svinas yra risamas ant sistemėlės galo, pavadėlis kabinamas ant valo taip kad slankiotų, virs svino yra uzspaudziamas stabdis, kad zuvelė negalėtų įsirausti į dugną ar kitaip kaip pasislėpti.

Tiek būtu trumpai apie lydekų zūklę is po ledo.

Jei Jus sudomino lydekų zūklė skambinkite tel. Klaipėdoje

8-26-314202; 8-287-80611 Irinijui, arba rasykite el-pastu info@zvejams.lt ir mes Jums padėsime

Lyd_sis  Vėlevėlė  Svarelis  

Kuo maitinasi lydekos?

Lydekos yra vienos is plėsriausių zuvų ir pries 15 metų ji buvo laikoma netgi pabaisa. Kaip ir visi laukiniai gyvūnai jos yra prisitaikėlės ir jų maitinimasis būna labai įvairus priklausomai nuo gyvenimo būdo ir metų laiko.

Po inkubacijos lydekų mailius būna panasus į mazą lervą, kuri gyvena prisitvirtinusi prie savo maitintojo. Ji būna nuo 8 iki 9 mm ilgio ir yra lengvas grobis zuvims ir kitiems vandens gyvūnams. Tokiu būdu ji gyvena apie 6-9 dienas, ir yra ypač priklausoma nuo aplinkos sąlygų (vandens lygio, srovės, temperatūros, vandens struktūros) ir kitų gyvūnų. Vėliau ji palieka savo maitintoją ir issitiesusi horizontaliai pradeda plaukti. Mailius pradeda maitintis. Mazasis pabaisa yra alkanas. Keletas kiautuotų vėziagyvių, lervų ir kelių centimetrų ilgio mailius yra ryjantis ir augantis grobuonis. Mailius auga greitai, kazkur po 1 centimetrą per savaitę ir taip 6-8 savaites. Sios minutės gyvam planktonui (dafnijos, ciklopai) yra paskutinės, jos dingsta zuvievies pilve, kuris atrodo didesnis nei galva. Nuo trečios savaitės dafnijos yra pakeičiamos didesnėmis lervomis, įskaitant uodo trūklio lervas, gerai zinomas zvejams. Nuo sestos savaitės keletas mazesnių zuvelių is kitų rūsių (pavyzdziui eserių) būna isgraibstyti. Jauna lydekaitė, nors ir maitinasi kirmelėmis ar lervomis, laikas nuo laiko tampa tikrai plėsria zuvimi.

Visų rūsių lydekos gaudo tą grobį, kuris yra lengviausiai sugaunamas. Tai tinka visiems laukiniams gyvūnams, taigi nėra jokios preizasties dėl kurios tai netiktų zuvims.

Pavasario pradzioje, kai atbunda gamta, pirmiausias zingsnis - zvuvys pradeda nersti. Siek tiek neatsargesnės zuvys tampa lydekos grobiu. Kadangi buozgalvių yra labai daug, lydekoms tereikia issizioti, kad juos sugautų. Tuo pačiu metu kuojos islenda is savo sustingimo ir prisideda prie meniu. Pavasarinis lietus atnesa keletą besiraitančių kirmėlių. Birzelį yra jų pakilimas: vanduo pilnas varlių, buozgalvių, kuojos nersia, be to apstu karsių ir aukslių mailiaus. Vėziai tuo metu pradeda savo keitimąsi. Lydekos jais maitinasi visus metus. Rudenį prie savo raciono saraso lydekos prideda keletą sliekų, kurie nukrenta į upes lyjant. Taip yra iki vidurio ziemos, kada visi gyventojai, įskaitant ir lydekas, atrodo sustingę ir maitinasi ne taip aktyviai.

Zuvų dalis maiste yra nemaza. Lydekų racioną sudaro apie 40-60 procentų zuvies, o kitą dalį sudaro vėziagyviai, varlės ir kirmėlės. Kartais lydeka puola jaunus pauksčiukus ir ziurkes.

Yra sakoma, kad lydekos suėda tiek maisto kiek jos sveria. Tai teisinga per pirmas jų gyvenimo savaites, bet po to taip nebūna. Kaip lydeka sverdama kilogramą, gali suryti 1 kilogramą zuvies per 24 valandas? Ji turi tik vieną skrandį! Tikrovėje lydekos turi sumedzioti 4-5 kilogramus grobio, kad priaugtų 1 kilogramą svorio.

Lydekų medzioklė tvenkiniuose

Sių dirbtinių ezerėlių gausu visoje Lietuvoje ir todėl daugelis spiningautojų traukia būtent prie jų. Tačiau issiruosus čia zvejoti pravartu atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Visų pirma, ties paties telkinio struktūra. Kuo mazesnis uztvankos gylis ir juo gausiau apaugusi vandenzolėmis, tau geriau. Kodėl? Visų pirma, seklesnėse uztvankose ne taip greitai atvėsta vanduo. Automatiskai aktyvesnės yra karpinės zuvys - pagrindinis lydekų maistas. O ir pačių dėmėtųjų plėsrūnių aktyvumas priklauso ne tik nuo oro slėgio, bet ir nuo vandens temperatūros. Kuo silčiau, tau greičiau jos suvirskina sumedziotus zuveliokus ir, zinoma, skuba ieskoti naujų. Kaip jau rasiau is pradzių, svarbu ir tai, kiek gausiai vandens augalais apaugę dirbtiniai vandens telkiniai. Rudenėjant lydekos (ir nebūtinai pačios maziausios) vis dazniau apsilanko seklumose, prie povandeninių salelių ir vasarą gausiai uzzeliančiuose ir, atrodytų, beviltiskuose (spiningautojui) plotuose. Čia dar atplaukia maitinti kuojos, aukslės, karosai, sukinėjasi amzinai alkani eseriukai, gaudantys jau paūgėjusį mailių. Savaime suprantama, neaplenkia sių vietų ir lydekos. Jas čia gali aptikti net ir tada, kai zolės visiskai sunyksta.

O jei uztvankos didelės ir gylio, o jums, mielieji spiningautojai, nuvaziuoti iki dėkingesnio telkinio sunkiau, patarčiau pirmiausia nenusiminti. Nepatingėkite pakilti į gilesnės uztvankos aukstupį. Ten tikrai rasite seklumas ir potvynių (o kartais dar pries uztvenkiant upę jau buvusias kalveles) metu sunestas saleles. Keliauti aukstyn verta dar ir dėl kitos priezasties - aukstupiuose ne tokie dideli vandens plotai. Taigi kur kas lengviau pavyks rasti jūsų blizgutės laukiančią lydeką. Vėstant orui lydekos ima keisti savo maitinimosi įpročius. Vis rečiau apsilanko seklumose, nors iki galo jų neapleidzia. Jau rasydamas apie margasonių plėsrūnių zūklę karjeruose minėjau, kad spalio mėnesį ziemoti ruosiasi varlės. Niekas taip nejaučia gamtos pokyčių kaip dantytosios plėsrūnės. Pajutusios, kad vasarą po laukus sokinėjusios "kvaksės" ima drąsiai nuo krantų pliumpsėti jų migracijos takų seklumose. Plėsrūnes uztvankose vilioja ne tik varlės. Spalio mėnesį teko matyti, kaip sios uztvankoje medzioja ir is laukų zmonių sodybų link per vandenį plaukiančias peles. Skaidrėjant ir vėstant vandeniui lydekos pamazu apleidzia seklumas ir traukiasi paskui į duobes keliaujančias karpines zuvis. Tačiau lydekas ir tada įmanoma sugauti. Tik jų reikia ieskoti greta buvusios uzės vagos. Uztvankose lydekos maitinasi praktiskai taip pat kaip ir ezeruose. Tačiau. Ne vienerius metus praleidau zvejodamas siuose telkiniuose ir galiu pasakyti, kad norint jas sugauti uztvankose jau tenka pavargti. Dirbtinis telkinys - ne ezeras, kuriame yra nemazai patogių vietelių tykoti neapdairiai pro salį praplaukiančių zuveliokų. Todėl jos yra priverstos pastoviai migruoti paskui pagrindinį savo maistą - kuojas (ir ne būtinai paskui jas). Savaime suprantama, todėl pamojuoti irklais ar ilgėliau pavaikstinėti uztvankų pakrantėmis tenka ir mums, spiningautojams. Bet nieko siais laikais nėra neįmanomo! Masalai čia tinka tokie patys, kaip ir karjeruose ar ezeruose. Aisku, ne visi upėje ar ezere pasiteisinę masalai ir čia gali būti sėkmingi. Pavyzdziui, man daznai tenka zvejoti vienoje sąlygiskai nedidelėje uztvankoje Raseinių rajone. Vienų metų rudenį lydekos čia pradėjo "saipytis" Is manęs - į visas anksčiau buvusias sėkmingas sukriukes jos nereagavo. Toks jų elgesys mane labai suerzino. Tačiau uzsispyrimo dėka rezultatai[ pagaliau pagerėjo. To priezastis labai paprasta: paprasčiausiai pradėjau siūlyti, atrodytų, visai "nekibius" siame telkinyje masalus - guminukus ir blizges. Margasonės ėmė noriai atakuoti zalsvus dvisakius tvisteriukus ir sidabru tviskančią nedidelę vartyklę su sparneliais sonuose. Stai ir visa sėkmė. Jei jums nepavyks uztvankoje ar karjere rudenį sugauti lydekos, netikėkite maziau patyrusių meskeriotojų aiskinimu, kad siandien lydekos nesimaitina. Pagalvokite patys. Kaip tai įmanoma, kad staiga visos tam tikro telkinio lydekos vieną dieną paėdė, o jau kitą, būdamos sočios, nustojo maitintis. Taip, dėl įvairiausių gamtos reiskinių jos būna aktyvesnės arba vangesnės. Kaip ir jūs patys: atėjus vidurvasariui ir kepinant saulei juk nepuolate į savo skrandzius pilti karstos ir riebios kopūstų sriubos. Ieskote kazko "lengvesnio". Panasiai yra ir lydekoms. Net ir esant vangesniam jų maitinimosi laikotarpiui vis tiek, tikiu, jums pakrastyje pavyks sugauti kad ir vieną imamo dydzio margasonę. Tik reikia netingėti ieskoti. Jei jau prakalbome apie lydekų maitinimąsi rudenį tikriausiai reikia pacituoti mano draugo daznokai kartojamus zodzius: "Jei lydeka alkana, ji griebs bet kokį masalą, kurį jai pasiūlysi". Jo zodziuosi yra dalis tiesos. Margasonėms esant itin aktyvioms, jas per visą zvejybos dieną pavyksta sugundyti ne tik skirtingų modelių sukriukėmis, bet ir is viso skirtingų modelių sukriukėmis, bet ir is viso skirtingų rūsių masalais. O jei jau kalbėtume apie konkrečius masalus, tai galiu pasakyti, jog zvejojant uztvankų aukstupiuose lydekas man dazniausiai pavykdavo sudominti 3 numerio geltonomis arba baltomis "agliomis". Rečiau lydekos atakuodavo "longus". Neblogai uztvankose jos griebdavo ir "kometas". Spalvinimo gamos taip pat įvairios. Nors reikia paminėti, kad keletoje zūklių rudenį man neblogų laimikių padovanojo anksčiau skeptiskai vertinti "vibraksai". Uztvankose, zvejodamas tarp zolių, lydekoms bandau įsiūlyti ir voblerius. Ir tai man neblogai sekasi. Dydziai ir jų ismarginimai įvairiausi. Lydekų čia yra pavykę sugauti ir 3 cm, ir net 8 cm vobleriais. Zvejodamas vobleriais seklumose juos traukiu pavirsiumi darydamas nedideles pauzes. Vieną - du kartus pasuku ritės rankenėlę ir darau pauzę. Taip elgiuosi ne tik todėl, kad vobleris neuzkliūtų uz vandenzolių, bet toks traukimas (tikriausiai kaip ir jūs patys gerai zinote) gerai vilioja lydekas. Kaip jau minėjau anksčiau, uztvankose lydekos medzioja ne tik varles, bet ir įvairius grauzikus. As kol kas dar neturiu peles imituojančio voblerio, tačiau pas labiau patyrusius meskeriotojus tokių jau esame matę. Nagingesniems spiningautojams patarčiau tokius pasigaminti patiems. Dazniausiai tai būna nedidelis vobleriukas be liezuvėlio (nors nebūtinai), aptrauktas kokia nors pilka medziaga ir pritvirtintas dviem trisakiais. Negaliu kategoriskai teigti, jog sie masalai atnes jums simtaprocentinę sėkmę. Juo labiau, kad is 10 savo rankomis gamintų voblerių pavyksta pasidaryti tik vieną "kibų". Tačiau bandyti verta.

Ne tik karjeruose, bet ir uztvankose gaudant lydekas pravartu pasiimti siokių tokių pagalbinių prietaisų. Ne, ne tinklą. Juokauju. Kalbu apie graibstus ir kablius. Rudenį yra tikrai didelė tikimybė susigrumti su didele lydeka, be sių pagalbinių prietaisų islupti ją is vandens sunkoka. Tuo įsitikinau ir as pats sių metų liepos mėnesį, kai "pasikinkiau" beveik 8 kg sveriančią lydeką. Kol kovojau su ja, visai negalvojau apie kablį, nei apie graibstą. Tačiau prisitraukus prie valties daugiau nei metrą siekiančią margasonę, nenoromis pagalvojau: "O kaip as ją įkelsiu?". Kaip jau minėjau, po ranka neturėjau nei vieno tinkamo pagalbinio įnagio. Ką gi, teko kisti ranką po ziaunomis ir įversti margasonę į valtį. Nors, atrodytų, tai padariau svelniai, tačiau vienas pirstas dar ilgokai gijo. Todėl remdamasis karčia savo patirtimi siūlau neuzmirsti grabsto ar kablio. O jei sie įnagiai, jūsų nuomone, jūsų automobilyje uzima per daug vietos, paieskokite kur nors nereikalingų rūbų maiselyje laikomos senos odinės pirstinės. Uzteks vienos - pavyzdziui, kairei rankai. Pasinaudoję ja ne tik istrauksite didesnę margasonę, bet ir pirstai liks sveiki. Nors kas apie jų issaugojimą galvoja, kai rudenį prie valties isnyra metrinė galiūnė.

Vienas mano bendrazygis, skaitydamas įvairiausią zvejybinę literatūrą, nejučiomis man pasiskundė, jog is jų jis nesuzinojo nieko naujo. Jo nuogąstavimuose yra dalis tiesos. Zūklės įrankiai, valai ir masalai tobulėja labai sparčiai, tačiau jie nesuteikia simtaprocentinės garantijos, jog is kiekvienos zūklės namo pavyks grįzti su pilna kuprine lydekų. Ką tada daryti? Kartais paprasčiausiai reikėtų prisiminti mūsų pirmtakų spiningautojų sugalvotas ir jau pamirstas naujoves. Jei lydekos neatakuoja tradicinių masalų, tada verta pabandyti gaudyti įvairiausiais tandemais. Kokiais būtent? Jei jūs turite didesniems svoriams mėtyti pritaikytą spiningą, galite nesunkiai pasidaryti tokį tandemą: prie trisakio suktuko pririsame pavadėlį, ant kurio pritvirtiname aukliukę, o prie apatinės trisakio kilpelės pririsame pinto valo pavadėlį ir pritvirtiname nedidelį tvisteriuką arba riperiuką. Tokie patobulinti masalai "tusčiomis" dienomis duoda visai neblogų rezultatų. Tikriausiai reikia pripazinti ir mūsų autorių, rasančių apie spiningavimą, siokią tokią kaltę. Mes nejučiomis isreklamuojame tuos masalus, kurie mums patiems atnesa sėkmę gaudant lydekas. Tačiau kartu nejučiomis "nurasome" kitus, visai neblogai viliojančius margasones. Taip is pradzių mes "ispopuliarinome" guminius masalus, vėliau sukriukes. Dabar į rudeninę lydekų zūklę mazai kas pasiima anksčiau vos ne pagrindinius ginklus - blizges. Tradicinės vartyklės nejučia buvo nustumtos į soną. Bet rudenį būtent jomis galima sugauti lydekų ir kartais net labai didelių. O kur dar demonai ir kiti margasonių "anksčiau mėgti" masalai! Dabar taip pat retai kas zvejoja lydekas ant sietelio pritvirtinta negyva zuvele. Spiningavimo, kaip sporto sakos, populiarintojai naujovių sugalvoja is tiesų nemazai, tačiau bėgant laikui mes, vaikydamiesi mados, jas po truputėlį uzmirsome. Ir, mano nuomone, visai be reikalo. Tad griebkite į rankas spiningus ir linkiu jums, mielieji kolegos, kad sis ruduo padovanotų begalę malonių įspūdzių kovojant su mazesnėmis ir didesnėmis margasonėmis plėsrūnėmis.

Raimondas Buitkus "Meskeriotojas" Nr. 9 (72) 2001 m. rugsėjis


Document Info


Accesari: 12243
Apreciat:

Comenteaza documentul:

Nu esti inregistrat
Trebuie sa fii utilizator inregistrat pentru a putea comenta


Creaza cont nou

A fost util?

Daca documentul a fost util si crezi ca merita
sa adaugi un link catre el la tine in site

Copiaza codul
in pagina web a site-ului tau.

 


Copyright Contact (SCRIGROUP Int. 2014 )