1916 m. įstojęs į Maskvos universitetą studijuoti literatūros, pasidarė nuolatinis svečias J.Baltrusaičio literatūriniame salone, kur rinkdavosi garsiausios simbolistinio meno zvaigzdės. Dar neseniai pajuokęs "modernizmą, simbolizmą, jėrundizmą", dabar pradedantis poetas ir kritikas apsisprendė zengti modernaus meno keliu.
Rusų simbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją is dematerializuotos tikrovės vaizdinių ir virtuoziskos melodingumo zaismės, B.Sruogai buvo fundamentalus atradimas savo eilėrasčių rinkiniuose "Saulė ir smiltys" (1920), "Dievų takais" (1923) jis taip pat stengėsi sukurti tokią uzdarą poetinio įstabumo erdvę is nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomų sėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nezinomus dydzius uz regimumo ribos ir tikisi kazkokio stebuklo.
B.Sruoga atvėrė eilėrastyje tekančias, neuzsibaigusias jausmines situacijas, kurios nesidavė aiskiai suvokiamos ir logiskai apibrėziamos. Jos egzistavo be jokių isorinių įvykių ar buitinės aplinkos rėmų, neturėjo jokios nuoseklesnės raidos, jokių siuzetiskumo pėdsakų ir nieko neisspręsdavo. Tai vidinis monologas, galįs prasidėti nuo bet kurios isgyvenimo akimirkos, pilnas staigių pauzių ir persokimų, subtilių psichinių niuansų, kuriuos pagauti poetui labiausiai rūpi:
"Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.
Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas
rudeninis
Gūdzios pusys, margos liepos it sustingusios
merdėjo
Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.
Veltui siekė ranka ranką, sielos siela negirdėjo.
Veltui kūrėm sieloj lauzą, tąryt saulė netekėjo.
Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas
rudeninis".
Lietuvių lyrikoje B.Sruoga įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę, is kurios kilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų laikų moderniajai lyrikai.
Ekspresionizmo meno aplinka, kurioje atsidūrė B.Sruoga 1921 m., atvykęs į Miuncheną tęsti literatūros studijų, atsaldė nuo perdėm gleznos, sensualistinio tono lyrikos, ir jis net supykdavo pavadintas simbolistu.
Nuo 1924 m. Kauno universitete pradėjęs skaityti rusų literatūros istorijos kursus, isleido 2 t. veikalą "Rusų literatūros istorija" (1931-1933). Įsteigęs teatro seminarą, savotiską diskusijų klubą, brandinusį būsimuosius teatro kritikus ir aktorius, paruosė monografiją "Lietuvių teatras Peterburge" (1930). Pripazinęs tautinių, socialinių, moralinių vertybių pozityvų vaidmenį literatūros raidoje ir susitaikęs su realizmu, kurio istobulinta charakterio ir aplinkos determinizmo analizė yra būtina pamoka kiekvienam kūrėjui, jis tuo pačiu metu grieztai neigė tikrovės kopijavimo uzduotis.
Eiliuotose istorinėse kronikose - "Milzino paunksmė" (1932), "Baisioji naktis" (1935), "Kazimieras Sapiega" (1938-1941), "Apyausrio dalia" (1941) - vaizduojami autentiski Lietuvos istoriniai įvykiai ir politiniai veikėjai. Istorijos saltiniais grindziami pagrindiniai konfliktai, aplinkos, papročių ir elgsenos koloritas, zinojimo ribos, kuriose gyvena to ar kito laikotarpio zmonės. Dramoje "Milzinų paunksmė" lenkų magnatai ir vyskupai priesinosi Lietuvos didziojo kunigaiksčio Vytauto karūnacijai, ir jų kalbose pakartojama XV a. metrastininkų uzfiksuota argumentacija - Lietuva atskils nuo Lenkijos.
Tačiau B.Sruoga visai nesiruosė iliustruoti tautos istorijos ar kurti suidealintų nacionalinių herojų galerijos, kaip buvo įprasta tautinio atgimimo laikotarpiu. Istorijos medziagą jam pirmiausia rūpėjo paversti ekspresyvios kaitos, ironiskų pervartų, sokinėjančios ritmikos teatriniu renginiu. Istorija įsiverzia į sceną kaip besikertančių aistrų, didelių ir smulkių intrigų, netilsiančių rietenų sūkurys, skaidomas į kontrastus, kurie ir formuoja dramatinę kūrinio dinamiką. Paveikslas prasideda karaliskojo etiketo ceremoningais kreipiniais, o baigiasi issiplūdimu ar net pestynėmis. Toje pačioje scenoje didybė kryziuojasi su menkyste, o po karaliskais apdarais atsidengia kasdieniskas zmogus - pavargęs, nusivylęs, bevalis. Beveik kiekvienoje dramoje budi skeptiko ir pajodzargos ironija, besityčiojanti is nustatytų vertybių, devalvuojanti karaliskąjį "maestoso" į farso situacijas. Aukstojo ir zemojo gyvenimo klodų opozicijoje, paveldėtoje is klasikinės dramaturgijos, stačiokiska liaudies kalbos frazeologija bei kaimo aplinkos vaizdiniai - lietuviskos tradicijos elementai - įeina kaip aktyvioji, puolančioji, maksimalaus raiskumo jėga.
B.Sruogos dramose istorija praeina tarytum salia zmogaus, nepaisydama jo norų ir valios, palikdama jam teisę vien stebėti ir apmąstyti. "Milzino paunksmės" ir "Kazimiero Sapiegos" herojai įstatyti į globalinio pralaimėjimo situacijas, kurių jie negali pakeisti. Vienoje dramoje - Lietuvos valstybės saulėlydis, kitoje - jos agonija. Tautinė valstybė ritasi į savo kapą, ir nezinia, kada ji prisikels. Pralaimėjimo nuojauta prasismelkia į pačią charakterio esmę, nepalikdama jėgų aktyviam veiksmui, kuris bandytų sulaikyti virstančią jėgą.
Dramų herojai, jausdami, kad istorija nėra pavaldi jų pastangoms ir troskimams, nuolat atsitraukia is istorinės situacijos, kad pazvelgtų į save. Savo esmės suvokimas - vieno veiksmo egzistencijos kulminacija, istrykstanti savaime, be aiskesnių fabulos ar aplinkos postūmių. Nepastovios nacionalinės istorijos rėmuose individuali zmogaus esmė - vienintelė universalija, pripazįstama ir poetizuojama dramaturgo. Pačios graziausios zmogaus savybės - laisvės ir laimės troskimas, ilgesys, liūdėjimas, būties trapumo nuojauta - yra suvereni jo prigimties dalis, kurios negali nei sunaikinti, nei paaiskinti istorinės aplinkybės. "Zmoguje yra dalykų, / Kurių giliausias protas neaprėpia, / Yra dalykų nuostabių, kurių su proto masteliu neismatuosi!'" - sakoma "Pavasario giesmėje", parasytoje 1945 m. Stuthofo konclageryje. Sielvartingos kontempliacijos - kas as esu ir kam gyvenu - čia tryksta poetiniais monologais, kurie kontrastiskai kryziuojasi, bet anaiptol nemotyvuoja vienas kito.
Jungdamas savo prigimtyje poetinį polėkį ir sarkastiską pasaipą, B.Sruoga davė pradzią ironiskų degradavimų tradicijai, parasydamas atsiminimų knygą "Dievų miskas" apie Stuthofo konclagerį, kuriame buvo uzdarytas 1943 m. Tai pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, atsivėręs per ironiskų kalambūrų, sarkastiskų aforizmų, smaiksčiai stilizuotų keiksmazodzių manierą XX a. mirties fenomenui - totalinei istisų tautų ir istisų klasių mirčiai. Individualus likimas ir savimonė čia tik smėlio grūdeliai, genami be skaičiaus nebūtin ir jau nieko nereiskiantys. Koncentracijos lageryje - masių naikinimo fabrike - mirtis netenka "kilnaus elemento", mistinės paslapties, gedulingos ceremonijos - ji darosi įprasta "siokiadienė siukslė", kuri jau nieko nejaudina ir negąsdina. "Siandien tu griuvai, as griūsiu rytoj - koks skirtumas?" Is nuvaryto klipatos jau ismustas troskimas gyventi ir priesintis mirčiai. "Giltinės malūne" nėra pasirinkimo - būti ar nebūti; mirtis čia privaloma, mirtis čia ne procesas, o pabaiga, paliekanti tik beveidzius lavonus, is kurių nebepakyla siela. Surūdijusiomis replėmis is mirusiojo burnos isplėsiami auksiniai dantys, "numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke", paskui sumeta į vezimą "kaip pas mėsininką paskerstus parsus", o lavonus degina krematoriume ir duobėse, kur tenka juos "su sakėmis vartalioti it kotletai kokie, kad jie geriau keptų."
Lagerinė mirtis - masinė, prievartinė - B.Sruogos suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visas vertybes. Ji yra anapus natūralių zmogiskų santykių ir natūralių jausmų srities. Ji nesiduoda ismatuojama gailesčio ir uzuojautos emocijomis. Ji nesisaukia net protesto, nes nezinia kam adresuoti tokį protestą: totalitarizmo nusiaubtoje zemėje nebėra jokių aukstesniųjų teisingumo institucijų, o dangus abejingai ziūri į muilo gamybą is zmogienos... Tad lieka tik saizi ironija, besityčiojanti is degraduoto zmogaus ir degraduotos mirties, is suzvėrėjusio budelio ir bejėgės aukos, kuri neturi gailėtis savęs. Ironija neleidzia prasimusti sentimentalumo gaidai ir desakralizuoja mirtį, kuri netenka įprasto lietuvisko lyrizmo. Drastiskas vaizdo nuogumas be jokios grauziančios lyrikos ir tragiskoji nuzmogėjimo dimensija, paslėpta ironizuojančioje intonacijoje, suformavo groteskinę stilistiką, gana neįprastą lietuvių literatūroje. "Dievų miskas" - savotiska tragikomedija proza, atskleidzianti is vidaus nuzmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos. Siuo atzvilgiu "Dievų miskas", isverstas į daugelį kalbų, yra vienas originaliausių veikalų gausioje Europos memuaristikoje apie konclagerius.
|
