Linas Urbonas

Linas Urbonas

Gyvasis vanduo

Jis įmetė į lauzą dar vieną laukinės obels saką, pries tai nuskynęs nuo jos kelis mazyčius obuoliukus. Zali lapai ėmė raitytis liepsnoje, ugnis susnypstė,protestuodama pries tokią sventvagystę ir apdergė jį sodriais tirstais dūmais. Karalius atsitraukė , pasipurtė, tarsi iskratydamas is barzdos dūmų likučius. Po to atsiduso ir, kiek pasvarstęs, suleido dantis į zalią laukinį obuoliuką. Rūgstis kirto, lyg nuodinga gyvatė. Karalius pasipurtė ir ėmė sluostytis istryskusias asaras. Obuoliukas nukeliavo sakai pavymui.

Paskui ilgai sėdėjo, spoksodamas į plėnių lietų, atsiradusį nuo stipraus smūgio į nuodėgulių rūmą.

- Zinai, Deitra, ką as pagalvojau?- vyniodamas barzdą apie pirstą staiga prabilo jis,- si saka buvo tiems obuoliukams tarsi karalystė. Ji juos augino, saugojo. O po to atėjom mes ir sudeginom karalystę... -jis metė dar vieną saką ugnin ir nutilo, leisdamas reiksmingai tylai pakibti ant naujo dūmų kamuolio.

- Tai ką, trauksi dabar ją is ugnies?- paklausė Deitra.

- Ką?

- Na... karalystę.

Karalius pasikasė pakausį.

- O, kad as galėčiau. O ką daryti, jeigu...- jis neryztingai nutilo, istraukė pirstus is barzdos ir, sukinėdamas suodiną delną sau pries nosį, pagaliau uzbaigė,- jeigu rankos per trumpos?

- Ten berods kardas prie lauzelio įsmeigtas,- karalienė, matyt, nesuprato momento svarbos.

Karalius dėbtelėjo į ją, o delnas, tarsi pajutęs, kad jau nėra stebimas tarsi pats savaime pliaukstelėjo jam per kaktą ir taip liko. Karalius dar norėjo kazką sakyti, bet nutilo, susigūzė ir tylom pasnairavo į zmoną. Sirdies gilumoje jis didziavosi ja. Per paskutines dienas jiems teko istverti tiek, jog jis stebėjosi, jog abu dar pi 232d38c lno proto. Ji turėtų būti pavargusi daug labiau negu jis. Tačiau zmona stengėsi likti rami ir isdidi ir jai tai sekėsi geriau, negu pačiam. Stengdamasis apie tai negalvoti, jis filosofavo toliau :

- Tačiau nei tarp karalystės, nei tarp obuolių karaliaus nebuvo. O karalius,- vėl neilgam pritilo, galvodamas, kas gi yra laukinių obuoliukų karalius, ir staiga tarė,- obelis. Obelis plečia savo sakas ir saknis, kaip karalius karalystę ir kol ji jauna, viskas eina, kaip is pypkės, bet stai ateina laikas...

- Miegoti!- kaip kirviu nukirto jo zmona.- Miegoti,- pakartoji, ryztingai įsirausdama į sausas samanas, kurias jie rinko pusę dienos, pamokyti kartaus praeitos nakties patyrimo, kai, kalendami dantimis niekaip negalėjo sulaukti ryto. Matydama, kad jis vis dar prie lauzo, pridūrė :

- Tu ką, paliksi mane vieną, kad as susalčiau?

- Ne,- sumurmėjo jis,- bet as pamaniau, jog jie galbūt ne tokie rūgstūs iskepę.

- Kas?

Jis atkiso jai kelis juodu kevalu nuo ugnies pasidengusius obuoliuksčius.

- Stai sis slamstas.

Pamatė jos pakeltus antakius ir skvarbias akis. Atsikrenkstė :

- Khm, norėjau pasakyti "vakarienė, ponia!"

Vakarienė, ponia!

Ji staigiu judesiu atmetė atgal veslių plaukų kaskadą ir smalsiai paziūrėjo į jį, paskui į tai, ką jis laikė rankose.

- Kas tai?- paklausė.

- Vakarienė,- nebe taip uztikrintai numykė jis,- misko saltinio vanduo ir ziu... urvinio gyvūno kepsnys.

- Kokio dar urvinio,- nuzvelgė ji "kepsnį",- gal čia triusis?- klausiamai pakėlė antakius,- tik kazko mazokas.

- Tai labai labai urvinis triusis,- istarė jis gūzdamasis.Padėjo viską jai ant kelių ir nusisuko.

Salia lauzo mėtėsi kruvinas apsvilęs kailio gabaliukas, įtartinai panasus į ziurkės. Jis lazdos galu įstūmė jį lauzan.

"Na ir kas"- tarė sau, "kailiukas galėjo gulėti čia seniai. Ziurkę galėjo sudraskyti kiaunė, o kailiukas liko. Įdomu ar kiaunės valgo ziurkes?"

"Valgo" nusprendė jis atsisukdamas.

Ji griksėjo kauliukais ir čepsėjo.

- Skanu?- paklausė jis.

- Ne,- atsakė ta ir apdovanojo tokiu svaiginančiu juodų akių zvilgsniu, jog jam kilo noras įlipti į patį auksčiausią medį ir neislipti is ten ilgai ilgai...

- Apgailestauju, panele, - parinko labiausiai neutralų kreipinį, bet apsiriko.

- Ką, as jau ir vėl panelė?- tyliai tarė ji rausdama. Nezinia is gėdos ar is pykčio.

Jis ir pats raustelėjo ir, nuskynęs kazkokį ziedą, augusį ant ilgo stiebo ir uzkilusį jam beveik iki liemens, ėmė inkstintyviai skabyti lapelius, kartodamas "is gėdos, is pykčio, gėdos, pykčio..."

- Apgailestauju,- teistarė.

- Tu apgailestauji?!- ji atsistojo.- O as maniau kad čia man reikia apgailestauti. To, kad kai grįziu, panasi į baidyklę, ir visi ims manęs klausinėti, kvapą uzgniauzę laukdami kazko stulbinančio, as turėsiu pasakoti tokią kvailą istoriją. Ir tada apgailestausiu, jog greta nėra to, kas tuo kaltas, nes tai jam atitektų visas badymas pirstais ir piktas krizenimas. Ir visa tai dėl to, kad mano palydovas paprasčiasias bailys.

Istorijos pradzia skamba taip puikiai, bet kai atsiradai tu...

Slykstu įsivaizduoti, nes tai turės skambėti taip...

"Ir tuomet tas baisus slibinas griebė mane ir nesė dideliam aukstyje, ten kur zvarbu ir dvasiai, ir kūnui, ten, kur as vos nenumiriau is salčio ir baimės"

Stai kaip turi skambėti toks pasakojimas,- ji uzrietė nosį,- bet palauk toliau!

"Ir priskridome baisiai aukstą kalną, kuriame buvo urvas. Ir tame urve jis mane laikė dieną naktį nenuleisdamas akių. Pabaisa mane taip saugojo, jog neleido prisiartinti net uodams ir kitiems vabzdziams, pamatydamas ir sudegindamas juos savo kvapu dar pusiaukelėje iki manęs. Ir būtent tada, kai man jau ėmė visa tai atsibosti, pasirodė riteris. Atsirado jis tuomet, kai slibinas akimirką manęs nesaugojo, savo reikalais isropojo ant uolos krasto.

Riteris tas buvo aukstas, visai nieko, apsirengęs, kaip paskutinis valkata, bet as supratau, jog drabuzius jis susidraskė lipdamas į kalną. Pas mane! Man vos sirdis is krūtinės neissoko!

Riteris uzklupo priesą visiskai nepasiruosusį - kai tas buvo iskisęs savo uzpakalinę dalį virs prarajos ir jo dėmesys sutelktas visiskai kam kitam.

Mojuodamas kardu, mano gelbėtojas prisoko prie jo ir taip kraupiai suriko, kad slibinui, net amą atėmė is baimės. As gerai nesupratau, kokie tai buvo zodziai, nes tai tikriausiai buvo burtazodziai... Ir kai mano salies kariūnai palinks prie manęs, norėdami isgirsti, kokie tai buvo zodziai, as tegalėsiu atsakyti, kad skambėjo jie mazdaug sitaip : "Tu pelenų spalvos siknos skyle, uzsimanei...- ji truputį paraudo ir paaiskino,- o paskutinio as visiskai nesupratau. Bet tai tik pradzia! Istaręs burtazodzius, jis kirto savo didziuliu kardu.Smūgis buvo baisus, deja-pro salį , mat slibinas, puikiai suvokdamas beviltiską savo padėtį, sustenėjo ir soko nuo skardzio, tik taip isvengdamas asmenų. Pakritęs keletą akimirkų ir tada atsitokėjęs, jis isskėtė savo sparnus sulyg laivo burėm, apsuko ratą apie kalną ir jau norėjo stoti į lygią kovą su riteriu, kuris buvo kaip ant delno, tačiau tasai pademonstravo kovinę taktiką ir įlindo į olą.Pasislėpė uz manęs. Zinoma,vieno ugnies kamuolio būtų uztekę tūkstančiui tokių riterių oloje iskepti,tereikėjo slibinui tik pūstelėti. Tačiau jis to nepadarė. To kaltininkė buvau as, nes mes su tuo slibinu, tiesą pasakius buvome spėję susidraugauti. Karzygys, tai matydamas uzlindo man uz nugaros ir susuko :

-Na, nuodėgulių kalne, ko luki - spjauk!- ir dėl viso pikto dar labiau susigūzė uz manęs.

As stovėjau, kaip įkalta, nedrįsdama net pajudėti, sirdies gilumoje jausdama, kokie svarbūs įvykiai dabar vyksta. Slibinas nenorėjo manęs suzeisti, todėl buvo labai atsargus. Urvas buvo siauras, pabaisa negalėjo apeiti aplinkui, todėl tik staugė ir rodė nasrus.

Tuo tarpu karzygis rado kampe iečių, kurios čia susikaupė per ilgą laiką - slibinas jas kolekcionavo atminimui karzygių, kurie lipo pas jį kautis. Jis ėmė mėtyti tomis ietimis į pabaisą. Būtybė sėlo, tačiau net tada neisleido ugnies kamuolio, kai vienas smaigalys įsmigo jam į skruostą. Riteris kovojo narsiai - laidė ietis negailėdamas ir astuoniolikta, o gal net septyniolikta slibinui buvo mirtina - pataikiusi tiesiai į akį, ji privertė pabaisą sustaugti nesavu balsu. Karzygys prisokęs griebė ietį uz koto ir ėmė stumti pabaisą is olos. Kol galų gale, besiraitančią is skausmo, nustūmė nuo prarajos . Jis krito, kaip akmuo ir gavo galą ten, toje baisioje vietoje, tarp apgrauztų savo aukų kaulų. Rodės net kalnai atsiduso, atsikratę tokio baisaus tirono. Tik debesys kabojo, kaip kaboję per sprindį karzygiui virs galvos ir , man regis, jiems tai nerūpėjo. Dziaugsmo asaros riedėjo mano skruostais - as buvau laisva! Nors slibinas ir neversdavo manęs ėsti ziurkių ir miegoti ant saltos zemės, uzsiklojus tik dangum, o geriausiu atveju medzių virsūnėmis, tačiau jis baisiai smirdėjo, buvo senas krienas ir jo, kaip ir to kalėjimo, man seniausiai buvo gana.

Karzygys tuo tarpu, įsitikinęs, kad pabaisa jau nebepakils, grįzo ir netaręs nė zodzio ėmė kazko ieskoti oloje. As tiesiog virpėjau nuo pergyventos įtampos, dziaugsmo, galiausiai netekusi jėgų, susmukau ant vienos is skrynių. Mano vaduotojas vertė visus kampus ir nieko nerasdamas vis labiau siuto. Jis, rodos, tik tada mane pastebėjo, kai jam prireikė apziūrėti skrynią, ant kurios as sėdėjau. Jis maloniai syptelėjo ir nulaipino tokiais zodziais, kad ta frazė kurią jis iskosė pro dantis, pamatęs, jog skrynioje tėra tik tvarkingai sudėlioti riterių herbai ir kiti heraldikos atributai, palyginus su jais, tebuvo tik angelų dainavimas.

Perpykusi pasakiau, kad esu princesė. Jis pasiziūrėjo į mano skarmalus, kuriais buvo pavirtę mano puosnūs drabuziai ir prisistatė esąs princas, be to labai turtingas, mat neseniai gavęs teisę į didziulį palikimą, tik va, velionis miręs taip netikėtai, kad net nespėjo pasakyti, kur paslėpęs visą auksą. As jam paaiskinau, kad jis klystas. Amziną atilsį Skrubis (taip slibinas vadino save) jokio aukso neturėjęs. Vieninteliai daiktai, kuriais jis neispasakytai didziavosi, buvo jo heraldikos kolekcija - apie ją jis galėdavęs pasakoti valandų valandas, ką jis, beje, ir darė, įgrisdamas man iki gyvo kaulo. Deja jo didenybė tuo nepatikėjo ir toliau vertė olą aukstyn kojom tol, kol galiausiai neliko ką versti. Ir tuomet...

Jis nusiminęs sėdėjo ant prarajos krasto, spjaudydamas zemyn, kur gulėjo slibino kūnas ir stebėjo ar pataikė.

Princesė isėjo is uolos, stabtelėjo, po to neryztingai priėjo ir atsistojo jam uz nugaros. Tylėdama uzdėjo ranką jam ant galvos, suleisdama pirstus į tankius plaukus. Jis nepajudėjo.

- Jo didenybė matyt laikinai stokoja pinigų,- be uzuolankų paklausė ji

- Laikinai,- linktelėjo vaduotojas ir vėl uzsėjo akimis horizontą.Nieko geriau jam neatėjo į galvą, dėl to jis įtikinėjo save, kad grozisi vaizdu- juk ne kasdien kyli į tokią aukstybę. Pridūrė,- akmenys laikinai neskraido, kalnų virsūnės nenutirpdo sniego, medziai nevaiksto, zuvys negieda. Laikinai.

- As princesė. Tam kas isvaduos mane, tėvas pazadėjo pusę karalystės.

- Ar didelė tavo karalystė?

- Kiek akys uzmato!

Jis svelniai atrėmė galvą jai į liemenį.

- Ar tos akys gerai ziūri?- pasitikslino.

- Tris dienas josi, mano tėvo valdų neperjosi.

Jos zvilgsnis buvo paslaptingas.

- Turbūt lėtai jojai?- paklausė.

- Paukstis sparnus atmustų.

- O kokie pauksčiai ten gyvena?

- Uzmokestis, manau, turėtų tave patenkinti...

Jis sypsodamasis nuzvelgė ją.

- Jeigu tik parvesi mane namo...

- O jeigu ne?- tyliai paklausė.

Ji nusisypsojo - tarsi saulutė islindo is uz debesies.

- Sėdi ant paties krastelio, atsukęs man nugarą. Jeigu stumtelsiu, ką dar spėsi nuveikti gyvenime?

Jo akys sublizgo, burna prasivėrė.

- Aaagh,- tesugebėjo atsakyti.

Princesė linktelėjo galva :

- Taip, taip. Tik tiek.

Kilmingasis nusisypsojo.

- Ar apsisprendei?- dar kartą paklausė ji.

-Taip, apsisprendziau... Stumk!- ir staigiai apsisukęs prilipo lūpomis prie jos lūpų. Vos balansavo ant prarajos krasto.

Princesės akys issiplėtė, rankos sustingo jam ant peties, lyg nezinodamos ką daryti, paskui prisitraukė jį artyn.

Kai jis atsistojo, ji vis dar sėdėjo. Paziūrėjo is virsaus :

- Zinoma parvesiu. Tačiau be uzmokesčio. Tarkim, jau uzmokėjai.

Jie gulėjo prie gęstančio lauzo, jausdami dienos zygio svorį visame kūne. Naktis įziebinėjo zvaigzdes ir darėsi vis vėsesnė.

- Pone !

Jis sudejavo:

- As tau sakiau, tais retais momentais, kai tu nutildavai, kad mano vardas Luo. Paprasčiausiai Luo, be jokio titulo. Kas gi nutiko?

- Zemė slapia!

- Ne, ji tik vėsta - jau naktis. Slapia bus rytą.- dar paguodė.

- Man salta,- ji pakilo ant alkūnės.

- Galvok apie ką nors kita. Galvok apie savo patalą rūmuose.

- Nieko neiseina.

- Kodėl?

- Alkis neleidzia man galvoti apie nieką kitą,kaip tik apie jį.

- Juk norėjai, kad parvesčiau namo. Jei nepatinka, reikėjo prasyti slibino, kad parnestų.

- Norėjau, bet nespėjau. Jis taip staiga numirė!

Luo pritilo.

- Įdomu, kaip tame urve uzmigdavai. Gal jis lopsinę dainuodavo?

- Ne, tačiau jis man atnesdavo valgyti nuo kazkokio dievo aukuro kalnuose. Ilgainiui maistas darėsi vis skanesnis, nes gandas apie tai, kad dievai priima aukas, skatino zmones jas aukoti. Be to urvo sienos, drakono ugnimi įkaitintos, visą naktį skleisdavo malonią silumą.

Jis nusikeikė ir apsivertė.

- Apskritai, kartais su juo būdavo visai linksma. Jis net atsimena, kaip mano senelis atėjo į mūsų karalystę, vien kovos kirviu nesinas ir ilgainiui įkūrė miestą, tapusi sostine. Įsivaizduoji, vien kovos ki...

- Baisiai linksma,- sumurmėjo jis,- bet gal vis dėlto rytoj papasakosi,- pasiūlė.

Ji nutilo. Po kiek laiko vėl susneko.

- Galima man jus apkabinti?

- Mus? As tik vienas.

- Na tai nors vieną,- ji pasirodė nesanti isranki.

- Negalima.

- Kodėl?

- Tai klaida. Tavo.

- Mano klaida buvo ta, kad as viena isjojau pajodinėti ir per toli nuklydau. Į paukstelius uzsiziūrėjau. Ir kai atskrido paukstelis...- ji pasakojo visu kūnu spausdamasi prie jo, jausdama koks jis siltas.

- Klausyk, Deitra. Pirma, tu - princesė.

"O tu - siltas" pamanė, o garsiai atsakė :

- Ar princesės privalo salti, kaip varvekliai?

- O antra,- tesė jis,- ar tau kas nors sakė, kad net su skarmalais esi grazi?

"O tau?" paklausė mintyse, o garsiai :

- Porą kartų.

- Ir kas gi?

- Skrubis.

- Kas?

- Slibinas.

- Ką,- Luo net atsisėdo,- ką jis su tavimi...,- nutilo, nesumesdamas, kaip paklausti.

Dabar jau ji atsisėdo :

- Nieko,- sumurmėjo.- Ar nesupranti, kad nenoriu to prisiminti.- vos ne isteriskai susuko. Atsigulė.

Jis irgi atsigulė. Priglaudė Deitrą prie savęs, jautė kaip ji dreba. Debesys uzslinko uz zvaigzdzių. Tamsa kriokliu krito ant jų.

- Tai klaida,- murmėjo,- o gal ir ne.- Uzčiuopė kazką ranka.

Gal ir ne klaida. Ne klaida, ne, ne, ne.

Klaida.

Jį uzplūdo baimė, karstis ir dar kazkas. Nors jau buvo per vėlu. Jis matė paveikslą : kalvotą peizazą, apaugusį ramunėlėmis ir kvepiantį. Matė medzius, saulę ir kartuves ant nedidelės kalvelės. Zinojo - tai kartuvės jam.

Debesys slinko pro saulę. Kas galėjo zinoti - kalė plaktuku jam smegenyse. Tačiau jau vėlu - jis sumazino peizazą iki apkabinamų matmenų ir atsidėjęs ėmė tyrinėti kalvelę su kartuvėmis. Peizazas nesipriesino.

- Deitra,- tyliai susnibzdėjo jis,- ką vis dėlto veikė su tavim slibinas?

- Jis padėdavo galvą man ant kelių, taip, mazdaug ten, kur dabar taviskė ir taip praleisdavo ilgas valandas.

Jis net krūptelėjo.

- Dieve sventas. Na ir kvailys.

- Ir tu siūlai man visa tai papasakoti, ar ne? Mane arba palaikys sergančia, arba tiesiog uzdarys į bokstą.

- Tu gali paslaptingai patylėti,- pasiūlė Luo,- ir bokstas bus isgelbėtas.

- Patylėti?! Mano tėtusis...- jos balsas uzlūzo.- Ką pasakys mano motulė?

- Tai gal tik tiek, kiek priklauso pagal etiketą - nieko,- bandė spėti jis.

- Mano motulė viską ir taip isskaitys man is akių, netarus nė zodzio. Jos sirdis neatlaikys!

- O jei as ten būsiu - neisskaitys?

- Tu kvailys,- nusprendė ji.- Kodėl atsisakai to, kas tau skirta?

- Neatsisakau. Bet as juk sakiau, jog tu man nieko neskolinga. Ir apskritai niekas man neskolingas. O jei isties nori atsidėkoti - nepasakok niekam tos istorijos, pusė kurios ir taip melas.

- Kur melas, o kur ne. Kad ėjai ten pinigų - ne melas. Kodėl gi dabar atsisakai pusės karalystės?

- Kartoju : as nieko neatsisakau. As pasirinkau. Logiskai pagalvojęs. Logiskai galvojant, persasi klausimas - is kur gali zinoti, kiek ir kam pazadėjo tėtusis uz tavo isvadavimą, kai tave pagrobė. Gal tu girdėjai, kai nesė tave virs rūmų, kaip jis saukia : "pusę karalystės".

- Tu zinojai,- susuko ji,- bet tuomet juk gali paprasčiausiai ateit iir pareikalauti uzmokesčio.

- Tai neįmanoma.

- Kodėl?

- Tai pernelyg banalu,- syptelėjo jis.

- O ką daryti man. As nenoriu su tavim issiskirti. Banalu tai ar ne. Juk is tavęs tiek nedaug teprasoma. Rytoj pasieksime miestą. Eik su manim į rūmus.

Jis ilgai ziūrėjo į ją. Įmetė kelis zabus į lauzą ir pagaliau prabilo :

- Ten laukia tavęs. Manęs ten niekas nelaukia. Nebent mirtis. Ar zinai, kaip pasibaigia tiems, kurie tiesiog ateina į rūmus ir pasako : "as atėjau pusės karalystės". Tokiems maloniai sypsomasi dieną, o naktį jie staiga ima ir nukrenta nuo rūmų stogo. Ką jie ten darė - lieka paslaptimi.

- Taip būna tiems, kurių ten laukia tik mirtis. Bet tavęs laukiu ir as.

- Puiku. Čia ir yra mano pasirinkimo esmė. Tuomet paaiskink man, kaip pasiekti tavo langus. Nuo miesto vartų, nes tiki iki ten as tave palydėsiu. Su tavim buvo puiku, nesvarbu ką as visą laiką kalbėjau. Bet mūsų pasaka baigsis prie miesto vartų.

Nutilo. Rodos ir neketino daugiau nieko sakyti. Priėjęs istraukė prie lauzo įsmeigtą kardą. Kazką pasakė sau po nosim.

- Sakyk,- paprasė ji,- as pasistengsiu suprasti.

- Sakau, kvailas įprotis smeigti ginklą į zemę..Smaigalys ėmė rūdyti. Teks atprasti.

Jis gulėjo, tačiau nemiegojo. Lauzas jau seniai buvo isblėsęs. Deitra klūpėjo salimais, vos pastebimai lingavo į salis ir niūniavo. Ausys gaudė daugybę garsų : čirpė cikados, nakties paukstis rėkavo medzio virsūnėje, vėjas lingavo sakom. Bet sie garsai jo nedomino, Luo klausėsi Deitros dainavimo. Ji uzsimerkusi lingavo į sonus, kartais pagarsindama savo dainą, kartais visai pritildama. Luo uzmigo beklausydamas jos. Lyg pajutusi, kad jis miega, princesė atsimerkė. Nenutilo. Ilgai ziūrėjo į jo miegantį veidą, akis, lakstančias po vokais - Luo sapnavo. Ji nebaigė giesmės, tik sypsena vis dazniau prasimusdavo pro melodingus garsus ir uzkariaudavo jos lūpas. Stai dabar jos daina neperdėtai liūdna, kyla iki sakų virsūnių, o dabar plaukia, kaip debesis. Po to vėl tampa beviltiska, kaip upeliukas, pamatęs, kad visą gyvenimą daro vieną ir tą patį vingį. Po to vėl linksma, beprotiskai ziauriai linksma.

Jis matė paveikslą : degančius kaimus, sutintas bulves ant stalų ir vėstančius zmonių kūnus greta. O pro salį keliuku zingsniuoja giltinė ir dainuoja : "valio dalgeli, valio!"

Luo ėmė blaskytis per miegus. Vis stipriau ir stipriau. O daina darėsi vis linksmesnė. Kai jis labai blaskydavosi, ji uzdėdavo savo vėsias rankas jam ant kaktos ir dainuodavo kiek tyliau, tol kol jis aprimdavo.

Tačiau jis vis rečiau davėsi nuraminams, vis dazniau blaskėsi per miegus ir kazką rėkė. Tuomet ji suleido pirstus jam į plaukus - jis vėl aprimo. Kai vėl ėmė blaskytis - taip stipriai, kaip niekada - princesė nieko nebedarė, tik sypsojosi. Paskui pasilenkė ir pabučiavo į lūpas.

Jis pabudo. Atmerkė akis. Kai ji atsitraukė, Luo dar ilgai tylėjo. Galvojo apie savo sapną. Tarė.

- Jeigu tai bus sūnus, prisiekiu tau, jis bus karaliumi.

Gulėdamas jis ziūrėjo į jos veidą. Matė, kaip mėnulis maudosi puriuose jos plaukuose.

- Jei tai bus dukra, ji bus tokia, kaip tu!

Ji skambiai nusijuokė.

- Kodėl nesakei to man anksčiau.-dar paklausė.

- Kad turėsiu vaiką? Bet juk tai taip banalu,- gūztelėjo ji pečiais.

Jis atsimena, kaip zengė pirmą zingsnį į tuos rūmus. Dairėsi į banguotus skliautus, viena ranka spausdamas Deitros delną, o kita - kardo rankeną, pasiruosęs viskam.

Jis zinojo - kiekvienuose rūmuose gyvena pabaisa. Jam tai sakė vienas girtas menestrelis, kuris buvo dainavęs desimtims karalių ir karalienių.

Tačiau buvo tylu.

Pabaisa miegojo.

Uztat visas miestas gaudė, tarsi avilys. Gedulo metu uzdarytos smuklės ir uzeigos dabar uzte ūzė, antspaudai nuo jų durų degė zidiniuose, kuriuose jau kepė riebūs parseliai. Sventė! Snabzdesys rūmų salėje pasitiko juos, susikibusius uz rankų. Kardą is jo buvo atėmę, tad antra ranka jis be paliovos taisėsi savo nutrintą svarką. Nedrąsiai sustojo prie sosto, kur sėdėjo karalius su karaliene ir suklupo.

Deitra istraukė delną is jo rankos ir uzbėgudi laipteliais puolė į abiejų glėbį. Luo girdėjo jų juoką. Pasijuto baisiai vienisas. Pakėlė akis ir isvydo juos visus tris ten aukstai. Jų zvilgsniai nukrypo zemyn. Jis dar kartą nusilenkė.

Deitra kazką pasakė. Jis nieko negirdėjo, bet pabandė įsivaizduoti jų pokalbį.

"Karaliau"- ne, negerai, pagalvojo jis,- "Tėveli, priimk mano isvaduotoją..."

Karalius santūriai nusisypsojo ir atsisuko į dukrą.

"narsų karį",- fantazavo jis, ziūrėdamas į be garso judančias lūpas,-" puikų palydovą ir gynėją..."

Karalius linktelėjo galva.

"Luo"

Valdovas nustebęs pakėlė antakius. Kazką pasakė. Tikriausiai : "paprasčiausiai Luo, be jokio titulo?"

"Paprasčiausiai Luo"

"Taip, paprasčiausiai"- pridūrė jis pats sau, stebėdamas jos sypseną, kuri įgavo kiek kvailoką israiską.

Ji dar kazką pridūrė. Jis net neįsivaizdavo ką, todėl nusprendė :

"Tėveli, kas bus siandien vakarienės?"

Karalius net issiziojo is nuostabos ir ėmė kazką aiskinti, purtydamas galva.

- Tikriausiai suklydau,- sumurmėjo Luo.

Dabar jau Deitra kazką karstai aiskino, palaipsniui rausdama.

"Jis ne toks idiotas, kokiu apsimeta"- bandė spėti jis, ziūrėdamas į karaliaus veidą.

"Ne!"- ir pat įsijautęs papurtė galva- "visiskai neįmanoma. Ir jokio atlyginimo nepazadė..."

"O as maniau..."

"Tu negalėjai nieko manyti, nes esi..."

Ji supykus pakėlė antakius. Visai, kaip tėvas.

"Taip, esu ir dar as esu..."- ojojoi, visai neįsivaizduoju, ką ji galėjo pasakyti,- bandė apgaudinėti save jis, matydamas, kaip karalius griebiasi neaisku uz ausų, uz galvos ar uz karūnos, o gal ir uz visko kartu ir sėda ant sosto kampelio, dėl to pačiai Deitrai tenka gaivinti nualpusią, smunkančią zemyn valdovę. Karalius metė zvilgsnį į Luo ir jis suprato : pabaisa prabudo.

Jis liko rūmuose.

O pabaisa skraidė pilies koridoriuose.

Jis atsimena.

Uznuodytą valgį, peilius tarnų rankose.

Lietus krito uz langų.

Jis atsimena.

Kalbas, pernelyg daznas, jog būtų islauztos is pirsto, kad karalius greitosiomis nuziūrėjęs dukrai naują vyrą. Sako, nelabai jauną, taigi nelabai isrankų, uztat turtingą.

Jis tik po truputį mokėsi klausyti ką kalba pabaisa, todėl ne iskart tuo patikėjo. Be reikalo. Kai kambaryje jo laukė keli ginkluoti galvazudziai, jis įtikėjo. Jis neturėjo kitos iseities. Plėsikai taip pat. Jis turėjo daug laimės ir jiems nepavyko nuzudyti jo is pasalų. Su zmonėmis jis buvo pratęs uzbaigti greičiau, negu su slibinais. Kai dvariskiai pamatė, kas liko is galvazudzių, ėmė jį labiau gerbti, nes buvo uz ką.

Jis atsimena.

Jos veidą. Kaip ilgai tas veidas neziūrėjo į jį kitaip, kaip tik su tokia neapykanta, jog jam norėjosi lipti į auksčiausią medį ir neislipti ilgai ilgai. Bet medzių čia nebuvo.

Atsimena, kaip tas veidas pirmą kartą į jį taip paziūrėjo.

Tai atsitiko, kai ji suzinojo, kad naktį karalius girtas iskrito pro langą. Tai neturėjo kelti įtarimo - karalius po dukros sugrįzimo ėmė nesaikingai vartoti kai kuriuos gėrimus, o ir nieko įtartino aplink niekas nebuvo pastebėjęs. Ta mirtis sukėlė daug kalbų ir baisiai daug nuomonių. Tokių įvairių, kad net atsirado tvirtai tikinčių, jog karalius iskrito be niekieno pagalbos. Ilgainiui ir ji ėmė tuo tikėti - neturėjo kitos iseities.

Jis prisimena.

Jiems gimė sūnus. Pamena, kaip pirmą kartą ėmė jį ant rankų. Pamena ir Deitros zvilgsnį tada - pirmą kartą po daugelio dienų ji ziūrėjo į jį be neapykantos, nes jis laikė ant rankų kūdikį ir jos zvilgsnyje nori nenori buvo jie abu kartu, o į savo kūdikį ji nepajėgė ziūrėti su neapykanta. Suvokdamas tai, jis taip prispaudė miniatiūrinį gynėją prie savęs, kad bobos, soką apie princesę, atėmė sūnų is jo ir isvijo laukan. Bet jis buvo laimingas.

Jis prisimena.

Jis tapo karaliumi. O pabaisa tebeskraidė koridoriais.

Karai ėmė siaubti jo karalystę - aplinkiniai valdovai, suzinoję apie naują "karalių" pamanė, kad dabar karalystė bus lengvas grobis. Tačiau jie apsiriko. Jis greitai rado kalbą su savo kariais ir karo vadais. Ir jam sekėsi. Priesas gavo tokį atkirtį, kokio net nesapnavo. Sutriuskinęs juos savo zemėje, jis pamanė, kad reikia kalti gelezį, kol karsta ir pats patraukė į jų valdas. Ir tas "kalimas" truko visą gyvenimą. Jo karalystė plėtėsi, tačiau jis zinojo, kad kazkas čia ne taip - pabaisa vis skraidė rūmų koridoriais.

Vieną dieną jis pajuto, kad yra baisiai pavargęs. Ir sulig kiekviena diena tas nuovargis stiprėjo.

Jo sūnus uzaugo. Vedė. Viskas buvo banalu.

Vis dazniau jis leisdavo sūnui valdyti karalystę, vis daugiau reikalų krovė ant jo pečių, padėdamas tik savo patarimu.

Tačiau tai viskas, ką jis prisimena. Tiek metų gyvenimo, dziaugsmo ir liūdesio, o viskas telpa į kronikininkų rastų eilutę : "isplėtė karalystę iki siaurinių osų pietuose ir iki Naujojo Deiro siaurėje, iki Gren-Arnano jūros vakaruose ir Kinrdės upės rytuose"

Ir tai buvo verta viso gyvenimo.

Jis zinojo, kad kazkas ne taip.

Todėl ėmė vis rečiau rūpintis valstybe, apsigyveno atskiroje pilyje. Bet pasiuntiniai ir taip zujo pirmyn atgal - sūnui vis reikėjo jo patarimų.

Pats nepastebėjo, kaip ėmė suradinėti priezasčių isvykoms.

Nesuprato, kad jo sūnus atrodo toks pat lengvas grobis, kaip kadaise jis pats. O jo sūnus nemokėjo taip kalbėti su kariais, nes niekad nėjo su kardu pries jokią pabaisą.

O pabaisa skraidė koridoriais.

Jis atsimena. Ne, atsiminti net nereikia. Tai dabartis. Jis grįzo su zmona nuo jūros pakrančių ir isgirdo baisią zinią - priesas prie sostinės. Nepaisydamas nieko, jis su palyda nuskubėjo sostinės link. Niekad nebuvo matęs tokių baisybių - keliuose ant medzių kabojo eilės pakartųjų, kaimai sudeginti iki pamatų. Bet jie jojo pirmyn.

Pasala uzklupo juos miske jam su zmona tik per stebuklą ir tarnų pasiaukojimą pavyko pasprukti.

Ir dabar, nezinodamas ką daryti, kelinta diena slėpėsi miske.Nezinojo nieko. Net to, ar dar tebelikę nors keli koridoriai pabaisai lakstyti.

Jis istraukė kardą is zemės ir pasiguldė jį greta. Is kairės. Is desinės prie jo prisiglaudė Deitra. "Ir ką gi man tai primena?", pamanė. Jį nukrėtė siurpas nuo savo minčių. "Ne,- tarė jis sau,- tai buvo seniai". Ir atsiduso. Ji kvepėjo samanomis, o miskas nutilo laukdamas.

Drėgnos zemės kvapas, krintančių zvaigzdzių riksmai. Ne, tai buvo pernelyg seniai.

O jos plaukai tebebuvo veslūs, kaip ir tada. Jis atsisuko į ją. Zvilgsnis jau nebebuvo jaunatviskas, bet jis zvaigzdzių sviesoje matė viską, ką norėjo. Jis atmintinai mokėjo kiekvieną raukslelę jos veide. Nors tai buvo taip seniai...

Jis apkabino ją. Deitra, rodos, tik to ir laukė - viena jos ranka pralindo jam po kaklu, kita apsivijo is virsaus ir susijungė su pirmąją mirties kilpoje. Jis apkabino jos liemenį.

- Klausyk, valdove,- tarė ji keistu balsu,- Ar tu įsitikinęs, kad zinai, ko nori?

- Zinoma. Ar as tau sakiau, jog net dabar esi grazi?

"O as tau? "- pagalvojo ji, o garsiai pasakė :

- Galbūt dėl to, kad dabar tamsu ir tu neįziūri.

Jis neatsakė, tylėdamas krovė ant jos samanas, po vieną kuokstelį. Todėl ji turėjo uzduoti tą klausimą :

- Tu zinai, kiek metų mes to nedarėme?

- Skaičiuok desimtmečiais, bus lengviau,- atsakė jis. Abu sukikeno. Zvaigzdės kriokliu krito ant jų. Jie nėrė joms pavymui.

Jis matė paveikslą.

Ramunėlės kalvų slaituose buvo jau ūgtelėję ir dar stipriau kvepėjo. O ant kalvelės vis dar tebestovėjo kartuvės. Jam...

Įsmeigęs savo kardą ten, kur peizazas ribojosi su tikra zeme, stovėjo jis ir stebėjo juodus sunkius siluetus, judančius link jo. Kai jie buvo arti, jis matė jų veidus, siurksčius nuo vėjo. Dygios akys smigo į jį, jie barskėjo ginklais, zirgai trypė kanopomis zemę ir leido garo kamuolius is nasrų.

Karalius ramiai nuzvelgė salmų virsūnėmis ir iečių antgaliais pasisiaususią juodą masę.

- Bijau, kad čia jūs nepraeisite,- tarė jis patiems pirmiesiems.

Siluetai nesustojo.

Jis istraukė kardą is peizazo.

Peizazas subangavo.

- Zinai, Deitra, as manau, jog suprantu. Tada, tą pirmą naktį, tau tikrai buvo salta, o vienintelis, kuris galėjo padėti susilti ir sulaukti ryto, buvau as. O as tuo ir pasinaudojau.

Trumpam nutilo. Tesė :

- Ką gi, dabar mums abiems salta, mes abu alkani. As nuo to jau seniai atpratęs, o tu ir pripratus nebuvai...

Ji pasirėmė ant alkūnės ir smalsiai paziūrėjo į jį.

Jis sumikčiojo:

- Na, as tik norėjau pasakyti, jog dabar viskas buvo... sązininga.

Ji tik skambiai nusijuokė :

- Dieve sventas. Na ir kvailys!

Geltonas lietus krito ant mėlynų lapų ir zemyn lasėjo jau zalias.

Jis matė, kaip pazaliavusiais lapais nuklotu takeliu tarp kalnelių eina senas diedas su zila barzda ir nudriskusiais skarmalais. Prisimerkė, pridengė delnu akis nuo varvančių lasų ir tada jį pazino. Tai buvo rūmų burtininkas - senis Zveiduvis. Karalius laukė, kol tas klibinksčiuodamas prieis artyn.

Burtininkas priėjo, pasirėmė ant ilgos savo lazdos kaustytu galu ir sypsodamas tylėjo. Karalius pamatė, kad jo zila barzda apaugęs raukslėtas veidas supuliavęs ir sumustas.

- Sveikas, karaliau,- tyliu minkstu balsu prabilo senis, kaulėta ranka nusibraukdamas nuo veido zalius lasus. Veidas tapo sveikesnis ir, rodos, pajaunėjo. Senis dėbtelėjo į issiplėtusias is nuostabos karaliaus akis.

- Na, juk negaliu as pries karalių stovėti toksai,- pasiaiskino. Nubraukė nuo medzių lapų pilnas rieskučias lietaus ir nusiprausė veidą. Kai pakėlė galvą, nė vieno įdrėskimo nebesimatė ant sveikai gelsvos jo odos.

- Va, dabar kitas reikalas!- paėmė nuo zemės akmenį, kuris blizgėjo, kaip veidrodis, apziūrėjo save ir numetė. Karalius pastebėjo, kad visi akmenys aplink tokie patys.

- Tai kaip gyvenimėlis,- vėl prabilo senis.

- Sūdas,- trumpai drūtai atsakė karalius ir pats pasiurpo nuo savo istarto zodzio skambėjimo. Seniai praėjo tie laikai, kai jis taip atsakydavo į mandagius pasisveikinimus.

- Fuiku,- senis pasitrynė rankas ir issisiepė. Pasimatė kiaurymė nuo ismusto danties.

- Oi,- susigriebė magas. Pasėmė sauja zalio vandens is saltinio ir, paskalavęs juo burną, vėl issisiepė. Visi dantys buvo vietoje.

- Puiku,- vėl pakartojo,- vadinasi, ruosiamasi sėjai. Lauksim, kas gi sioje puikioje dirvoje isdygs. Visuomet sakydavau...

- Tai vis saipaisi?!- palingavo galva karalius.

- Argi drįsčiau?!- burtininkas vėl issisiepė,- visada, kai tu manai, kad as saipausi, pasirodo, kad...

- Kad tu pranasauji. Zinau, zinau,- numykė karalius,- Bet sį kartą klysti. Ziūrėk,- jis parodė ranka savo zmoną, uzsiklojusią tik plaukais, miegančią prie vos berusenančio lauzelio. Zalias lietus krito sau ir, rodos, niekaip nekenkė zarijoms, kurios spingsėjo, kaip spingsėję.

- Tai viskas,- paaiskino karalius vaizdo turinį.- Baigta! Nieko daugiau neįvyks!

Senis tiktai suokalbiskai mirktelėjo ir, nuzvelgęs miegančią karalienę, tarė :

- Puikiai tave suprantu - jau nebe tie metai. Bet patikėk : vienas kartas per naktį - tai nei daug, nei mazai!

Karalius paraudo ir pakėlė zvilgsnį į didziulius mėlynus medzius. "Argi jie tokie visuomet buvo?" pagalvojo.

Pasikasė pakausį.

- Tai sapnas?- pagaliau paklausė.

- Taip,- atsakė senis,- o tu ko norėtum?

- Tai tavo darbas?- dūrė į medzius pirstu.

Burtininkas tik kukliai nusisypsojo.

- Tačiau tu tikras?

- Gali paliesti.

- Nereikia,- numojo ranka karalius,- bet jei tu tikras, tai paaiskink, kas gi atsitiko.

- Lyja,- burtininkas reiksmingai pakėlė pirstą, bet, pamatęs karaliaus zvilgsnį, nutilo ir pradėjo visai kitu tonu,- Heradas. Jo juk niekas nelaukė, o jei ir laukė, tai is pietų, bet jis sudarė sąjungą su Rju Strazdaniumi, į kurį net dėmesio nekreipdavome - juk pries porą metų mūsų armija įvedė ten tokią tvarką, kad tas negalėjo net pakrutėti. Jie susijungė ir uzklupo mus is rytų, net nepaskelbę karo. Tai buvo, kaip perkūnas is giedro dangaus. Zaibiskai forsavę Kinrdės upę, jie po kelių dienų jau stovėjo prie sostinės sienų.

- Heradas ir Rju. Ką tu man pasakoji? Juk jų kariuomenę galima suskaičiuoti ant pirstų.

- Ant pirstų galima suskaičiuoti ir zvaigzdes danguje, tiesa, tai kiek uztruktų,- kone abejingai nutraukė burtininkas.- Osai. Jie sudarė sutartį su Siaurės osais.- Karalius prisiminė tamsius veidus, pasaloje tykančių karių gretose, jų sunkius siluetus ir plačius sunkius kardus.

- Bet juk tai savizudybė,- papurtė galva karalius.- Praleisti osus pro savo zemes. Kai jie nebeturės ką kapoti čia, atsisuks atgal. Tie kvailiai Heradas ir Rju atsidurs tarp kūjo ir priekalo.

- Tai jų bėdos,- gūztelėjo burtininkas,- zinai, abiem ne visi namie. Tu tik todėl nenusalinai jų nuo sostų, kad nebijojai, jog jie kada nors sukurs realų pasipriesinimą. Tai buvo klaida. Svarbiausia yra tai, kas dedasi mūsų zemėje!

- Tai kas gi dedasi? Pasakok!

- Viskas vyko taip greitai, kad niekas nespėjo susiorientuoti. Amis bandė surinkti armiją gynybai, bet pritrūko laiko, todėl tik su saujele karių uzsidarė sostinėje. Tačiau priesų buvo, kaip skerių. Tie laukiniai dauginasi, kaip pelės - tiesiog is senų skudurų, ne kitaip - trys strėlės pilve, o jis vis vien eina ir mojuoja tuo savo geleziu ir...

- Nenukrypk nuo temos,- nutraukė karalius negailestingai,- lyg as oso nematęs. Kaip ten Amis?

- Karaliau, tavo sūnus...

Nutilo. Bet jis ir taip suprato - senis kreipdavosi į jį "karaliau" tik tada, kai isvis labiausiai norėtų tylėti.

- Kas?- karalius pakėlė toną, o zodzių taip ir nerado.

- Sostinę paėmė, pilis laikėsi, visi gynėjai traukėsi ten, bet tik tam, kad pro langus is aukstai pamatytų liepsnų ryjamą savo miestą. Pilį paėmė. Tavo sūnus kovėsi iki paskutiniųjų. Kai, po teisybei, viskas buvo jau baigta ir liko tik keli, jis issaukė į kovą patį Heradą. Ir būtų nugalėjęs jį, bet kai jis ismusė is rankų Herado ginklą ir uzsimojo mirtinam smūgiui, gal desimts strėlių is karto jį pervėrė. Tavo sūnus mirė, kaip...

- Tik nereikia didelių zodzių. Zinau, kaip jis mirė.

- Gerai,- burtininkas atsakė ramiai,- didelius zodzius as pasiliksiu papasakoti, kaip jie sudoros mane, nes nemanau ilgai gyventi. Jei manęs nenugalabys, tai mirsiu tam rūsy is bado ar nuo zaizdų. Va tada, pries amzinai iskeliaudamas, dar pabandysiu uzsukti paplepėti,- senis kreivai nusisypsojo.- Matai, man paskyrė kambarius mūsų pilies rūsy ir pusryčiams bei pietums duoda į kailį, o vakarienę as atsiimu is tų, kuriuos mes su tavim ten sutupdėm ir kurių tie sunsnukiai nepaleido, nes patys bijojo tokius isleisti į laisvę... Na, bet ką čia domina seno krieno bėdos, geriau papasakok, karaliau, kaip ten prie jūros?

Karalius tylėjo.Po to pradėjo.

- Atleisk man, Zveiduvi! Galėjai taip ir pasakyti, kad tau reikia pagalbos. Gerai, as pabandysiu ateiti tavęs. Pakentėk dar truputį...

- Vaikeli,- syptelėjo senis.- Kur tu eisi. Tu man jau nebepadėsi, ir draudziu tau, girdi valdove, draudziu tai bandyti. As atėjau čia, nes maniau pats padėsiąs tau.

- Man? Tu geriau pats sau padėk, o ne man!

- Karaliau. Nesiginčykim. Tarp mūsų buvo ginčų, tu zinai, kad as nepritariau tavo salinimuisi nuo valdymo. Tavo sūnus juk dar tik didelis vaikas.

- Vaikas. As jo amziuje...

- Jau buvai spėjęs tapti paskutiniu valkata. Zinau. Deja, tam jis neturėjo galimybių.

- O ko tu nori, kad plikom rankom eičiau pries Heradą ir osus.

- Ten prie lauzelio, berods, kardas guli.

Karalius tik zioptelėjo.

- Negrazu slapčia klausytis kitų pokalbių. Ir apskritai, galiu ir tau jį paskolinti.

- Tylėk,- senis rūsčiai stuktelėjo lazda, kad galas net zemėn susmigo,- koks tu karalius, jei...

- Koks? Koks as dabar karalius? Ogi joks! Kaip is kibiro varpas. Stai koks!

- Tylėk! Tylėk, kol dar niekas neisgirdo! Zinok - visi dar tiki, kad grįsi.

- Taip. Ir ką padarysiu?- susidomėjęs paklausė jis.

- Tu dabar esi kelyje ir tik tu renkiesi, kur sukti.

- Ar zinai, kad gyvenimas prie didelių kelių kenkia sveikatai? O ir miską as pasiekiau laukais, nes salikelėse ant medzių eilės pakeleivių! Dangun, nes visi jau buvo atkilę kojom per pėdą nuo zemės!

- Karaliau,- susuko senis,- tai tavo zmonės ir mirė jie su tavo vardu lūpose.

Luo susiėmė rankomis uz galvos.

- Ką nori, kad as padaryčiau?

- Tu neturi teisės sustoti. Zinok, kad kelias neprasideda ten, kur tu į jį įsuki ir nesibaigia - kai tau kyla noras issukti. Tu eini juo ir jau nebeturi teisės nei sustoti, nei klaidingai pasukti. Kodėl? Per daug vilčių į tave sudėta! Zinok, pasaulis - tai harmonija, nepaisant to, kad jame pilna visokių osų. Tačiau su kiekvienu keleiviu sis kelias privalo elgtis sąziningai, jeigu ir tas keleivis sąziningas. Uz kiekvieną atiduotą tu gauni, uz kiekvieną gautą - prarasi. Turi tik pajudėti - as is tavęs to reikalauju. Kodėl - suprantamiau jau nebepaaiskinsiu!

- Klausyk, burtininke. Ką tu paistai? Kokia harmonija? Juk zinai, kad as tavo paisčiojimų niekad nesupratau ir jei tik tai man gali pasakyti, tai...

Jis ėmė karstligiskai dairytis. Po to nulauzė didziulį oranzinį dyglį nuo didziulio medzio ir grąsinamai uzsimojo sau virs minkstos vietos.

- Jei tu nieko daugiau negali pasakyti, as... as pabusiu.

Nutilo, jausdamas, kaip kvailai atrodo.

- Tu neskubėk,- burtininkas tik nusisypsojo,- Isklausyk senio. Ar manai, kad karaliumi tampama atėjus į rūmus is nezinia kur ir tarus "mano pusė karalystės". Juk čia nieko tavo nėra. Tau nusispjaut ant visos karalystės. Tau rūpi sūnus, tu pats galų gale, bet net nepaklausei, kiek miestų atsilaikė, kaip jiems sekasi. Taigi ar kiekvienas, kas su karūna - karalius? Pries daug metų vienas protėvis atėjo čia ir atsinesė kovos kirvį. Bet visi zino - tai buvo karalius.. Neturėjo nei miestų, nei turto, nei karūnos. Tokios, matomos isorėje. Bet, kas buvo jo viduje, tas niekam neįdomu. Gal ten buvo turtai. Ir jis kovojo dėl kiekvieno grumsto ir viskas čia tapo jo. Po grumstą jis sukūrė visą karalystę. Pradzioje jis buvo vienas, tačiau tik pradzioje. Kaip jis tai padarė? Kirviu?

- Tu man siūlai viską pradėti is naujo?

- Is kokio naujo. Tada tu gavai veltui. Dabar vadintųsi - is tikrųjų.

- Bet tam reikia viso gyvenimo. Tai ne mano amziui!

- Vadinasi tau teks paskubėti. Arba pasieskoti gyvybės obuolių.

- Pasakas seki?- spyglys grėsmingai pakilo. Po to jis tyliau pridūrė,- argi as viską dariau taip blogai, argi nesistengiau?

Mago zvilgsnis tapo liūdnas.

- Gerai, as paseksiu tau pasaką, kurią sekiau tavo sūnui. Taigi, buvo kartą vienas zmogus, kuris statė namą. Sienas suleido is storų rąstų, įstatė ązuolines duris ir langus, uzdengė čerpių stogą. Tačiau pamatus namui jis padarė is vandens.

- Kodėl,- paklausė karalius nesuprasdamas.

- Geras klausimas. Tavo sūnus irgi to klausdavo,- sypsojosi senis.

Karalius suraukė kaktą.

- Ir kas is to viso isėjo?- paklausė vėl.

- O tavo klausimas man dar labiau patinka,- teatsakė senis.

Nieko daugiau nesakė, tik priėjo prie jo, atėmė oranzinį dyglį ir susmeigė karaliui į slaunį.

Luo negailestingai budo, nors ir visaip stengėsi islaikyti akyse besisypsantį mago veidą. Jautė, kad mato jį paskutinį kartą. O norėjo dar tiek paklausti.

Tačiau jis pabudo. Istraukė is kojos didziulį dyglį. Deitra pasoko is miegų.

- Kas tau?- paklausė.

- Sapnas,- atsakė jis ir dar pamelavo,- tik sapnas.

Ji pabudo su ausra. Dangus virs misko jau sviesėjo. Samanos ant jos kūno buvo drėgnos.

Karalius sėdėjo prie lauzelio ir susimąstęs kurstė jį, vartydamas rankomis milziniską oranzinį medzio dyglį.

Ji prisislinko artyn, taip, kad atsidurtų tarp lauzo ir vyro. Atsirėmė nugara į jį, rankas tiesdama link ugnies. Abu sėdėjo tylėdami. Ji sildėsi.

- Deitra.

- A,- ji tarsi pabudo is miego,- ką?

- Pameni, kaip tu pasakojai apie savo senelį, kuris su kirviu atėjo čionai ir įkūrė karalystę.

- Su kovos kirviu,- pataisė ji.

- Na taip. Kaip ten buvo?

- Kad daugiau nieko ir nepamenu,- tarė ji,- kada gi as tau pasakojau, o be to reikėjo klausyti tada. O kam tau reikia?

Jis susimąstęs paziūrėjo į ją, po to smakru parodė kardą, kurį vėl buvo įsmeigęs netoli lauzelio.

Ji paziūrėjo į vyrą apstulbus, po to skambiai nusijuokė. Jis rodos amziais negirdėjo tokio skambaus jos juoko. O gal tai miskas kaltas - grynas oras, aidas atsiliepė medziuose. Tikriausiai - miskas.

- Didvyri tu mano,- atsisuko ji ir vėl nusijuokė, po to suvėlė jo plaukus ir barzdą. Dabar jis atrodé kaip ramunė - styrančiais į visas puses per tas kelias dienas pabalusiais plaukais. Deitra vėl atsirėmė į jį. Jautė, kaip ji juokiasi. O jos plaukai kvepia. Kadagias - pamanė. Buvo jau beveik uzmirsęs, kaip kvepia ir jos plaukai, ir kadagiai. Beveik.

- Ar tu esi girdėjus apie gyvybės obuolius,- vėl paklausė jis.

- Aisku. Gal dar turi tų keptų obuoliukų nuo vakar,- ji vis dar juokėsi.

- Ne, as rimtai.

Ji atsiduso. Jau nebesijuokė. Ziūrėjo į jį įdėmiu zvilgsniu. Jis nusprendė, kad jos akys nė kiek nepasikeitė nuo to karto, kai pamatė jas pirmąsyk.

- Luo!- teistarė ji.

"Luo!" pagalvojo jis "paprasčiausiai Luo, be jokio titulo".

- Matai, as visą naktį galvojau. Kitur as negirdėjau sio pasakojimo, tik jūsų karalystėj. Tegul tai pasaka. Bet pabandyk įsivaizduoti, jog tikrai yra tokia obelis ir ją kazkas turi. Ką gi jis daro?- nelaukęs atsakymo tarė,- jam rūpi ją apsaugoti. Ir save! Juk jis gali gyventi amzinai ir jam kyla uzduotis - apsaugoti save nuo kardo! Tą jis ir daro. Statosi pilį su auksčiausiom, neprieinamom sienom, baisiais bokstais ir skerdikais gynėjais. Kur tik pasirodo - visuomet su sarvais ir niekas jo kitokio nėra matęs. Jis negrobia zemių. Karas - didziulė rizika. Priesingai, jis teturi keliolika kaimų, kurių duoklės jam uztenka maistui ir karių atlyginimui. Ir net jei kariuomenė eina pro salį ir sluoja viską pakeliui, tą pilį apeina lanku - jie zino, kad net jei ir paims tą pabaisą, nuostoliai geriausiu atveju bus desimteriopi, o naudos jokios - - nei turtų, nei zemių. Todėl niekas ir nepamena, kad pilies seimininkas būtų kada kariavęs, nors liezuviai pliauskia, kad jis valdė dar jų seneliams ir visai nepasikeitė. Kiti juos tildo - o net jei pasikeitė, tai kaip tuose sarvuose atskirsi? Ir taip jis gyvena po senovėj ir niekam net neateina į galvą...

- Kad jis vis dar bijo,- nutraukė Deitra,- ir svajoja turėti zirgą, kuris, jeigu vis dėlto kas nors uzpuls jį, isnestų jį ir būtų nepavejamas. Jam tuomet uztektų turėti tik maiselį obuolių ir jo niekas čia nebelaikys. Kas labiau isprotėjęs dėl zirgų, negu jis.

Abu nutilo .

- Tai Ormas. Ormas gelezinis,- pagaliau netvirtai tarė ji.

Jis laukė ją istariant tą vardą. Ir didziavosi ja.

- O jo pilis ne taip ir toli nuo čia!

Ji atsistojo, pasisukiojo vietoje, lyg norėdama susiorientuoti, kur eiti. Staiga paklausė.

- Tu manai, kad net ir turėdamas jis tau duotu obuolių?

Karalius nusisypsojo :

- O kas, jei as graziai paprasysiu?- jis istraukė kardą is zemės ir reiksmingai juo mostelėjo.

Is pelenų formos ir spalvos jis spėjo, kad ten kazkada būta kaimelio. Desine ranka iskratė is plaukų bejausmę pelenų masę, kurią vėjas nesiojo pirmyn ir atgal, ir zili plaukai vėl tapo juodais. Kruvina kairiąja patapsnojo kardo makstį ir tarė :

- Eime, tai tikrai ten. Ta pilis, net ir sudegusi atrodo kaip dangaus ramstis. Niūresnį ramstį sunku ir sugalvoti, tačiau mūsų viltis - ten. Įdomu, kaip galima taip viską sudeginti, net pavienius medzius. Burtais?

Jam niekas neatsakė.

Pelenų pilies kieme buvo nė kiek ne maziau, kaip ir visur kitur, tik čia nebuvo vėjo ir jie tiesiog tingiai gulė ant zemės. Jis pateko vidun pro isgriautą sieną ir, lipdamas per akmenis, bandė kazką prisiminti.

- Tai buvo čia ar ne. Na, pakentėk, tuojau rasim tai, ko atėjom.- Jis pats menkai tuo tikėjo, tačiau atsakymo ir vėl nebuvo.

Pelenų pievelėje, uztvenktas nuodėguliais, liurleno mazytis, bet sraunus upeliukas, o jo vanduo, isnesęs pelenus is savo vagos, buvo keistai skaidrus ir linksmas, net bandė zaisti saulės atsvaitais, patenkančiais pro didziulę skylę mūre.

Jis ėjo palei upeliuką, zinodamas, kad obelis buvo salia jo. Storas pelenų sluoksnis nepaliko vilties, tačiau jis vis vien ėjo.

Staiga sustojo, kaip zaibo trenktas - vienoje vietoje upelis buvo uztvenktas nukritusio akmens ir vanduo raibuliuodamas subėgo į nedidelį sulinėlį, atsivėrusį daubelėje. Skersai kelio nuvirtęs nevisiskai sudegęs medgalys uzstojo jam kelią ir kaip tik ten, sokinėdamas bei sukdamasis, plaukiojo nedidukas apvalus auksinis obuoliūkstis. Tai pasinerdamas, tai iskildamas ir taip vis tekančiame vandenyje isvengęs ugnies, kuri aptirpino net sienų akmenis, taip lyg pateisindamas savo vardą - gyvybės obuolys.

Jis dziaugsmingai susuko ir pasilenkė paimti vaisiaus. Staiga kazkoks balsas susuko :

- Neliesk!

Zaibiskai atsitiesė. Pamatė zilą vyrą, kuris stovėjo islindęs is uz sienos ir ziūrėjo į jį.

- Man reikalingas sis obuolys, jaunuoli,- tarė vyras.

- Patikėk man irgi.

- Kas tu toks, kad gali jį savintis?

- O kas tu, kad gali drausti?

- As sios zemės valdovas. Visko, ką matai aplinkui.

- Hm, tu valdai labai puikius pelenus,- syptelėjo jaunuolis ir vėl pasilenkė.

- As sakiau - palik.

- Man sis obuolys buvo pazadėtas, as jį ir pasiimsiu.

- Deja...

- Klausyk, zmogau,- neteko kantrybės jaunuolis,- neversk manęs...

- Naudoti jėgos? Prasau! As tik is mandagumo ir gilaus troskimo nebūti suprastas klaidingai nepasiūliau to pirmas. Čia - kad neabejotum,- ėmė traukti kardą is makstų. Jaunuolis nulipo nuo akmens ir issitraukė savąjį.

- Tegul tai tavęs netrikdo,- tarė karalius ramiai,- tu pasakok. Kodėl manai turįs tesę į sį obuolį?

- As turėjau tėvą,- tarė vaikinas, kirsdamas pirmą smūgį suolyje, o kai tas buvo sunkiai, bet atremtas, pridūrė,- seną. Jis uzsinorėjo to obuolio, mainais į visą jo turtą ir kuris is trijų brolių gaus tą obuolį - tam atiteks tėvo namai. Taigi iskeliavau,- paaiskino savo ilgą verzlių ispuolių seriją, kurią senis vis traukdamasis, tačiau sėkmingai atrėmė ir kirto pats - greitai, kaip gyvatė:

- Radai?

Vos ne vos spėjęs atremti, jaunuolis tuoj vėl perėjo į puolimą.

- Taip. Ir seimininką, kuris uzsimanė stebuklingo zirgo mainais į obuolį. Vėl keliavau...- Aukstai issokęs bandė pasiekti priesininko kaklą kardo galiuku.

- Ir vos nepraradai galvos?- pasitikslino karalius, kurio kardas prasvilpė pro pat jaunuolio ausį, kai tas nespėjo susiorientuoti. Nuolatiniai karai neleido karaliui aptingti.

- Kad zinotum! Atkeliavau to arklio, o tenai karas! Namai paleisti pelenais, o aplinkui smirinėja tokie juodsnukiai smailais salmais. Jiems vadovauja toks rudas strazdanius mėslius, sėdintis ant tokio arklio, kad iskart supratau - tai tas, kurio ieskau. Pritykinau ir sokęs nukirtau tam strazdaniui pusę kiauso, sėdau ant zirgo ir pabėgau,- jie sokinėdami ir bėgiodami sukėlė tokį pelenų debesį, kad karalius vos spėjo pamatyti trumpą jaunuolio smūgį is sono į galvos uzpakalinę dalį. Vos spėjo issilenkti ir dūrė :

- Matau mes kariaujame vienoje pusėje.

- As ne kariauju. As musuosi su kazkokiu diedu dėl kandidato į grauztus. Juokinga.- įnirsęs ėmė malti kardu kairėn desinėn, nes beveik nieko jau nesimatė.

- Juokinga. Juokingiausia, kad turi visus sansus pralaimėti,- karalius nesunkiai issilenkė jo.

- Abejoju. Nes turiu visus sansus į pastiprinimą.

Karalius, pajutęs kazką negero, apsidairė ir vos spėjo pamatyti kazką tamsaus, lekiančio į jį. Bandė atsokti, tačiau pavyko tik is dalies. Kūnas atsitrenkė į jį taip stipriai, kad karalius susvirduliavo ir priklaupė ant vieno kelio. Spėjęs pasokti, jis greitai isbėgo is pelenų debesies į svarų orą ir tada pamatė juos abu.

Jaunuolis, spausdamas ginklą delne, kita ranka glostė kruviną milzinisko vilko kailį. Tasai suinkstė ir issiepė nasrus. Matėsi, kad vos testovi ant kojų.' Jei ne tai,- pamanė Luo,- jau būčiau virskinamas'. Vilko sone ziojėjo baisi kraujuojanti zaizda, buvusi uzrista, bet per ilgą laiką prastas tvarstis pasislinkęs ir kraujas tiesiog lasėjo ant zemės

- As su zirgu pabėgau,- tarė jaunuolis ir labai liūdnai syptel;ėjo,- o jam kliuvo.

Karaliui pasidarė sleikstu. Jis suprato, kam jiems obuolys. Jie, norom ar nenorom, kovėsi su jo priesais, buvo suzeisti, o dabar jis turi atimti is jų vienintelį vaistą. Bet jis neturi pasirinkimo - jis reikalingas savo karalystei. Jis turi įrodyti, kad yra karalius! Ir tai jau buvo nesunkiai pasiekiama. Matė, kad jaunuolis jau pavargo labiau uz jį. Jis gerai kovoja, tačiau visa tai ismoko visai neseniai, labai skubotai, nors beveik tobulai. Gaila vaikino - gabus. Zus, nes trūksta patirties. Kad ir tokios, jog suprastų kada pralaimėta ir reikia saugoti save. Suprato, kad meluoja pats sau - vaikinas ne dėl savęs tai daro. O daro!

- Sūnau,- suskaudo kazkur, tariant sį zodį,- is kur istraukei, kad vilkai mėgsta obuolius?

- As jam pasakiau,- tarė vilkas ir ėmė laizytis zaizdą.

Karaliui siurpas nuėjo nugara. Jis jiems pavydėjo. Jie dviese.

"Nepavydėk jiems" tarė jis sau, sverdamas ranka kardą "ypač mirties".

Ji laukė jo tenai, kur ir buvo palikęs. Karalius tyliai islindo is uz akmens, bet ji isgirdo ir atsisuko. Jis priėjo ir sunkiai klestelėjo ant zemės greta. Atsikvėpė. Po to padavė jai maiselį. Ji paėmė jį lėtai, apčiupinėjo, papylė turinį ant zemės. Tai buvo obuoliukai - nedideli, geltoni ir apvalūs.

- Kas tai?- ji ispūtė akis,- tai juk ne...?

- Na zinoma, kad ne,- atsakė jis. Paėmė vieną is jų, nuvalė į rankovę ir atsikando.- Vaisinkis,- tarė.

Ji paėmė obuolį.

- Skanūs, ne laukiniai,- padrąsino jis.- Jie vadinasi, na kaip ten... a, uzmirsau. Įsivaizduok. Senelis turėjo puikų sodą ir daug daug obelų, kurios pavasarį baltai baltai zydėdavo ir tapdavo panasios į jį. Jis mėgdavo atremti savo baltaplaukę galvą į vieną is jų ir ilgai ilgai ziūrėti. Jos jam buvo kaip vaikai. Ir stai, pro sali jojo tie nieksai, degindami viską pakeliui. Ir sudeginojo obelis. O sita, vienintelė, isliko ten tik todėl, kad jie būtent ant jos pakorė tą senuką ir po to nenorėjo degint, matyt todėl, kad jiems tai graziai atrodė. Iskrypėliai,- pridūrė.

Deitra isspjovė kąsnį.

- Kam tu man tai pasakoji,- susuko,- ir dar nori, kad as tai suvalgyčiau?

Jis gūztelėjo pečiais.

- Valgyk, nebijok. As tą senuką nukabinau ir palaidojau.

Ji nieko nesusigaudė. Pagaliau neistvėrė:

- O kaip ten...

- Kas?- apsimetė jis.

- Na, ar radai?

- Aa... radau.

- Ir ką?- vėl susuko ji.

- Na, radau tik vieną. Ir jį reikėjo gauti. Ko ziūri? Taip taip - atimti.

Ji nuleido akis.

- Palauk,- jis neleido jai to padaryti,- tu ką apie savo vyrą pagalvojai? Ne toks as dar senas.

Ji klausiamai pakėlė antakius.

- Ten buvo truputį ne taip. Jų is tikrųjų buvo pusantro ir jiems labai reikėjo to vaisiaus,- jis isgirdo, kaip ji niūniuoja. Jis tęsė, bet balsas staiga suvirpėjo,- būtų buvę...

Ji nenutraukė dainos.

Jis karstligiskai ieskojo to zodzio, stebėdamas palaipsniui platėjančią jos sypseną.

- Būtų buvę... nesązininga,- pagaliau uzbaigė jis.

Jos veidas kazkodėl nusvito. Jis issiziojo, ėmė juoktis.Klausiamai ziūrėjo į ją. Ji linksmai linktelėjo.

- Ir as pamaniau,- tesė jis,- kad vienas obuolys dviems - irgi nesązininga. Nes mes juk du!- jis klausėsi jos isgaunamų garsų ir pridūrė,- maziausiai - du.

Ir apkabino savo zmoną. Ji prigludo prie jo, bet nenutilo. Dabar daina buvo keistai liūdna, aidu atsokdama nuo akmenų siurpino odą. O dabar susimąsčiusi, kaip upelio čiurlenimas, kuris pajuto, kad visą gyvenimą daro vieną ir tą patį vingį.

O dabar - neperdėtai linksma. Jie spaudė vienas kitą vis stipriau ir matė vaizdą.

Juodi sunkūs siluetai, tamsiais, siurksčiais nuo vėjo veidais neryztingai sustoję ant kalvelės, apaugusios ramunėmis ir neryztingai mindzikuoja. Stovi kariuomenė, pasisiaususi astriais salmais ir ietimis ir nejuda is vietos.

O keliuku tarp kalvelių į juos eina linksma giltinė ir smagiai sau niūniuoja :

- Valio, dalgeli, valio!

Jie ėjo misku, po kojomis jausdami spirokliuojančias samanas.

Karalius aiskino:

- Ir tas kelias ne mumis prasidėjo, ne mumis ir baigsis. Bet mes turime juo eiti. Neturime teisės sustoti ar issukti. Nes per daug...- jis surikiavo mintis,- per daug as noriu pamatyti, kas kitame gale! Ir tas kelias - tai gyvenimas. ir viskas yra pasiekiama tuo keliu. Net ir gyvybės obuoliai. Uz kiekvieną duotą tu gauni., uz paimtą - atiduodi. Vienas obuoliukas - gyvybė. Jo netekęs, as gaunu mainais kitą gyvybę. Ir tai tik pradzia, nes... sustojo ir kazką ėmė skaičiuoti ant pirstų.

- Palauk,- tarė jis,- obuolys - gyvybė. Uz vieną - vieną.

Deitra,- staiga susuko,- ar tu girdėjai pasaką apie gyvybės vandenį?

Ji skambiai nusijuokė. Tarė.

- Įsizaidei. O siaip - girdėjau. Tai apie upelį, kuris tekėdamas isgelbėjo obuoliuką. Kaip romantiska!

- Nesisaipyk. As rimtai! Juk tas vanduo - tai neribotas kiekis gyvybės. Pabandykim įsivaizduoti.

Kazkas turi tokį saltinį. Ką jis daro? Saltinio neaptversi, nepaslėpsi, jis gyvas, jis teka! Tikriausiai daugiau zmonių saugo jį. Jie neleidzia prieiti artyn priesams, o tai jiems turi sektis - juk zinantys tą paslaptį nemirtingi, jie kovoja netoli saltinio. Kiekvienas jų grobikiskas zygis baigiasi nesėkmingai, nes atitolę nuo saltinio jie - niekas.

- Bo,- tarė ji.

- Bo, - linktelėjo jis,- Bo-drgai. Savo girią jie pavertė neįzengiama tvirtove, ir nėra nė vieno, kas is ten būtų sugrįzęs. O kokie tos karingos tautos pasiekimai toliau nuo to misko? Ogi jokie!

- Toks saltinis,- tarė ji,- nesulaikomas. Jis geriasi į zemę, taigi medziai ir augalai ten praktiskai nemirtingi. Kur kitur matei tokius medzius, kaip Bo...

- Kur?- jis prisiminė. Prisiminė, kaip senis Zveiduvis seniai seniai buvo atvedęs paziūrėti į tą girią. Jie uzlipo ant kalvos, o jos slaite jau prasidėjo miskas. Jis matė jo milziniskus medzius, kurių lapija jau buvo įgavusi mėlyną atspalvį. Kamienai stovėjo, kaip mūras - keisčiausių spalvų mūras.

Jis paziūrėjo į zmoną. Po to istraukė is kisenės didziulį oranzinį dyglį, kurį buvo istraukęs is savo kojos, po tos nakties. Ir dabar suprato, kur senas burtininkas buvo su juo tą naktį. Isvydo pries save jo veidą: "man patinka tavo klausimas"

Deitra, nieko nesuprasdama, ėjo salia jo ir neistvėrusi paklausė :

- O ar tu manai, kad jie mums duos to vandens,- tarė ir staiga sustojo. Karalius apsidairė ir taip pat sustojo.

Salia girios takelio stovėjo aukstas jaunuolis, įsmeigęs į zemę savo kardą. Prie jo kojų tupėjo didziulis vilkas, glotniu, tiesiog zvilgančiu kailiu. Atokiau ganėsi arklys, puikus ristūnas, tokio karalius dar nebuvo regėjęs. Is karto sumetė, koks tai arklys

- Garbingoji ponia,- tarė jaunuolis, bandydamas tvardyti sypseną,- o kas jeigu MES visi graziai paprasysime?- jis istraukė kardą is zemės ir reiksmingai juo mostelėjo.

Vilkas nusisypsojo.

1996 m.