Bajorė (Centaurea, angl. Star thistle, vok. Flockenblumen) - astrinių (Asteraceae) seimos augalų gentis.

Augalo vardas jau minimas Hipokrato rastuose. Tai zolės su stačiais, kylančiais arba gulsčiais stiebais. Graizai įvairaus dydzio, pavieniai virsūniniai arba susitelkę po kelis į skėtiskas kekes ar sluoteles. Ziedynsostis apaugęs supleisėjusiais sereliais.

Gentyje yra iki 550 rūsių. Lietuvoje auga:

• Rugiagėlė 16516q167q (Centaurea cyanus)
• Sakotoji bajorė (Centaurea diffusa)
• Pakrūminė bajorė (Centaurea jacea)
• Juodagalvė bajorė (Centaurea phrygia)
• Sėriuotoji bajorė (Centaurea rhenana)
• Didziagalvė bajorė (Centaurea scabiosa)

Graizas - augalo ziedynas, kurio smulkūs bekočiai ziedai prisitvirtinę prie issiplėtusios ploksčios, įdubusios ar kūgiskos ziedyno asies virsūnės. Dydis labai įvairus, nuo kelių milimetrų iki kelių desimčių centimetrų.

Morfologiniu atzvilgiu graizas yra monopodinis ziedynas. Paplatėjusi ir sustorėjusi asies virsutinė dalis vadinama ziedynsosčiu, prie jo prisitvirtinę ziedai. Ziedynsostis gali būti ploksčias, iskilas, įgaubtas, kūgisas ir kt. formos. Ziedynsostį gaubia pakitę virsūniniai lapai, vadinami skraistlapiais, kuri sudaro skraistę (lot. involucrum).

Labai retai graizas būna tik su vienu ziedu. Bet ir vienaziedis graizas apgaubtas skraiste (pvz., bandrenis). Skraistė gali būti is vienos arba kelių eilių lapelių. Kartais isorinė skraistlapių eilė is dalies redukuojasi, kiek atsiskiria nuo kitų skraistlapių ir susidaro poskraistė (pvz., zylė, jurginas). Skraistlapiai būna laisvi, dalinai ar visai suaugę, kartais jie suauga su ziedais ir vaisiais. Viename graize esantys ziedai gali būti visi vienodi arba viduriniai skirtis nuo krastinių.

Ziedynas. Augalo stiebo ar sakų virsūnėje susitelkę ziedai sudaro įvairaus pavidalo ziedynus.

• Virsūniniai ziedynai - ziedynai, kurie isauga zolinių augalų stiebo virsūnėje, o sumedėjusių augalų - ūglių virsūnėse.
• Soniniai ziedynai - lapų pazastyse isaugę ziedynai. Kai kurie augalai (kiaulpienė, gyslotis, raktazolė) isaugina belapį stiebą, kurio virsūnėje yra susitelkęs ziedynas. Toks stiebas vadinamas ziedynkočiu, o jo praplatėjęs virsus su daug ziedų vadinamas ziedynsosčiu.

Ziedynai pagal formą skirstomi į paprastuosius ir sudėtinius:

• Paprastieji ziedynai yra susitelkę stiebo arba jo sakų virsūnėje ir ant ziedyno asies isaugę pavieniai ziedai.
• Sudėtinių - pagrindinė asis sakojasi ir ant sakų isauga po keletą ziedų.

Pagal augimo būdą ziedynai skirstomi į du tipus raceminiai ir ciminiai ziedynai:

• Raceminių ziedynų pagrindinė asis ilgą laiką nesustoja augusi ir jos virsuje formuojasi vis nauji ziedai, o zemutinieji ziedai yra seniausi.
• Ciminių ziedynų pagrindinė asis anksti nustoja augti ir pirmasis issiskleidzia virsūninis ziedas. Toliau nauji ziedai susidaro ant soninių sakelių.

Ziedas - patraukliausia daugelio gaubtasėklių arba magnolijūnų augalų dalis, dauginimosi organas, kurio pagrindinė funkcija yra gaminti dauginimuisi skirtas ląsteles. Jie skirti tam, kad apvaisintų ar būtų apvaisinami, dėl to turi vyriskų ziedadulkių ir moteriskų kiausialąsčių.

Įvairios ziedų formos, spalvos, kvapai reikalingi privilioti vabzdziams, kurie dazniausiai apdulkina ziedus. Zydėdamas augalas subręsta ir pasiruosia apvaisinimui. Visas jėgas jis skiria būsimiesiems vaisiams ir sėkloms, todėl zydintys ūgliai dazniausiai beveik liaujasi augti.

[taisyti] Ziedo sandara

Ziedo sandara: 1.Ziedkotis, 2.Ziedsostis, 3.Kuokeliai, 4.Piestelė, 5.Vainiklapis, 6. Taurėlapis

Pagrindinės ziedo dalys:

• Ziedkotis - neissisakojęs stiebas arba jo sakelė, ant kurio isauga ziedai, kartais ir lapai.
• Ziedsostis - sustorėjusi ziedkočio virsūnėlė 16516q167q . Jis gali būti ploksčias (bijūnas), iskilas (vėdrynas, avietė, zemuogė) arba įdubęs (rasakila).
• Kuokelis (vyriskoji dalis) - sudarytas is kotelio ir dulkinės.
• Piestelė (moterskoji dalis) - sudaryta is purkos, liemenėlio ir mezginės:
• Purka - virsutinioji piestelės dalis ir tikrasis apvaisinimo organas. Ji aptraukta gleivėtu ar lipniu sluoksniu, kad geriau priliptų ziedadulkės
• Mezginė - randasi apatinėje piestelės dalyje, kurioje uzsimezga sėklapradziai ir po apvaisinimo vystosi sėklos bei vaisiai.
• Vainiklapis - dazniausiai spalvotas lapelis. Vainiklapiai sudaro vainikėlį, kuris privilioja vabzdzius, pernesančius ziedadulkes. Kai kuriuose zieduose būna stipriai atsikisęs vainiklapis, vadinamas lūpa (labellum), kurie pasitarnauja vabzdziams kaip nutūpimo takas (afrikinė anzelija).
• Taurėlapis - apsauginis, paprastai zalias vainiklapių, kuokelių ir vaislapių gaubtas. Taurėlapiai sudaro ziedo taurelę, kuri apsaugo neissiskleidusį ziedpumpurį.
• Apyziedis - jį sudaro vainikėlis ir taurelė. Ziedai be apyziedzio vadinami bevainikiais ziedais (migliniai). Apyziedis gali būti:
• paprastas - visi lapeliai vienodos formos ir spalvos
• sudėtinis - sudarytas is vainikėlio ir taurelės.

Ziedai pagal pagrindines ziedo dalis skirstomi į du tipus:

• Dvilyčiai ziedai - turi kuokelius ir piesteles.
• Vienalyčiai ziedai:
• kuokeliniai (vyriskieji) - turi tik kuokelius
• piesteliniai (moteriskieji) - turi tik piesteles

Pagal vienalyčius ziedus augalai skirstomi į:

• Vienanamiai augalai - jei abiejų tipų vienalyčiai ziedai yra tame pačiame augale (berzas, lazdynas, alksnis).
• Dvinamiai augalai - jei vyriskieji ir moteriskieji ziedai yra skirtinguose individuose (gluosnis, drebulė, tuopa).

[taisyti] Ziedo dalių issidėstymas

Ziedo dalių issidėstymas yra schematiskai pavaizduojamas ziedų diagramose arba ziedo sandara uzrasoma pagal formulę. Issidėstymas ant ziedsosčio yra labai svarbus seimų apibūdinimui:

• Taisyklingas issidėstymas (magnolijūnai):
• spiraliskas
• cikliskas (kaktusas)
• Netaisyklingas issidėstymas (vandens lelija).

[taisyti] Ziedų formos

Ziedai gali būti pavieniai arba susitelkę į įvairaus pavidalo ziedynus. Dazniausios pavienių ziedų formos:

Varpelis (Galenis), piltuvas (Streptokarpas), drugelis (Kvapusis pelėzirnis), vamzdis (Eschinantas)

Dazniausiai pasitaikančios ziedynų formos:

Skėtis (klivija), burbuolė (vėzdūnė), varpa (Vriezija), kekė (cimbidis), sluotelė (Juodaininiai), graizas (astriniai).

• Ziedpumpuris - generatyvinis pumpuras, is kurio issivysto ziediniai ūgliai ir isauga ziedai.

Lapas - pagrindinis autotrofinių augalų mitybos organas, vykdantis fotosintezę. Lapai reguliuoja vandens apykaitą (transpiracija), aprūpina augalą deguonimi (kvėpavimas). Jie vadinami zaliaisiais augalų plaučiais.

Lapas sudarytas is trijų dalių:

• Lapalakstis - pagrindinė ir stambiausia lapo dalis.
• Lapkotis - jis įgalina lapą sukiotis ir uzimti geresnę ekspoziciją sviesos saltinio atzvilgiu.
• Lapo pamatinė dalis - pentis, makstis.

Lapai gali būti įvairiausių spalvų, kotuoti ir bekočiai, mazi ir plonyčiai (smidriniai), dideli ir platūs (alokazija), pergamento plonumo arba labai stori (agava), spyglio ar vamzdinės formos.

Margalapiai - augalai su zalsvai baltomis, geltonomis dėmėmis ar juostomis ant lapų. Siose lapų dalyse nėra chlorofilo, o tik bespalvės arba gelsvos ląstelės, dėl to lapai negali asimiliuoti. Patekę į tamsą, kad padidintų asimiliacijos plotą, jie vėl ima kaupti chlorofilą.

Kai kurių augalų lapai padengti vasko sluoksniu. Tai labai plona danga, sauganti lapus nuo perdziūvimo.

[taisyti] Lapo sandara

Lapo gyslos

Lapalaksčio pavirsių dengia epidermio sluoksnis, kuris apsaugo lapą nuo isdziūvimo. Virsutinės pusės epidermis storesnis. Epidermio ląstelės vingiuotais kontūrais. Kuo drėgnesnėje aplinkoje augalas auga, tuo sis vingiuotumas ryskesnis. Apatinės lapo pusės epidermis su daugiau plaukelių, o virsutinėje pusėje daznai jų visai nebūna. Dėl plaukelių gausumo apatinė lapo pusė kartais atrodo pilkai zalia (pvz.: baltalksnis). Dujų apykaitai palaikyti lapų epidermyje yra ziotelės.

Pagrindinis lapalaksčio audinys yra mezofilis, kuris sudarytas is asimiliacinio audinio. Sio audinio chloroplastai zaliaisiais pigmentais absorbuoja saulės sviesą ir panaudoja ją anglies dioksido asimiliacijai. Pats mezofilis diferencijuotas į du sluoksnius: statinį (palisadinį) ir purųjį audinį. Statinis audinys atlieka tik fotosintezę, o purusis tarpuląsčiais pro zioteles pristato anglies dioksidą į lapus. Be to, statiniame audinyje chloroplastų zymiai daugiau negu puriajame, todėl pirmajame fotozintezė intensyvesnė.

Gyslos - kanalėliai, reikalingi sulčių apytakai lapuose palaikyti. Jais į lapą atiteka vanduo ir maisto medziagos. Be to, į gyslų sudėtį įeina ramstiniai elementai, kurie suteikia lapalaksčiui standumo. Pagal gyslų skaičių lapai skirstomi į vienagyslius ir daugiagyslius. Daug gyslų turinčių lapų gyslotumas gali būti lygiagretus, lankiskas, plastakiskas, plunksniskas ir kt. (plačiau zr. gysla).

Indų kūlelis - pagrindinis sudedamasis gyslų elementas. Tai augalo indas, kuriuo vanduo ir jame istirpusios maistingosios medziagos keliauja aukstyn, o perdirbtos - zemyn į apačią. Medienos sluoksnyje yra vandens indai, kuriais vanduo teka is saknų į lapus, o karnienos sluoksnyje - rėtiniai indai ir lydimosios ląstelės, kuriais teka organinės medziagos.

[taisyti] Lapų issidėstymas

Pagal lapų issidėstymą ant stiebo arba sakos gali būti:

• Prazangūs - lapai isaugę ne vienas priesais kitą, o prazangiai.
• Priesiniai - lapai isaugę priespriesiais is vieno bamblio stiebo.
• Mentūriski

Bekočiai lapai gali būti stiebą apimantys, zemyn nusileidziantys, stiebą apaugantys ir suaugtiniai.

Skrotelė - itin tankus lapų issidėstymas, kai atrodo, kad visi lapai auga is vieno ūglio asies tasko. Toks įspūdis susidaro, todėl, kad ūglio asis yra labai trumpa (bromelija, kalnarūtė, sanpaulija).

[taisyti] Lapo laksto sudėtis

Pagal laksto sudėtį lapai yra skirstomi į paprastuosius ir sudėtinius.

[taisyti] Paprastieji lapai

Paprastųjų lapų lakstas yra istisinis, nors gali būti įvairiai islankstytas, iskarpytas arba suskaldytas. Pagal sandarą skirstomi į sias grupes:

• istisiniai - laksto krastai lygūs arba truputį vingiuoti, dantyti, karbuoti (pvz.: alyva, obelis, berzas, alksnis, gluosnis, guoba)
• skiautėti - lapų lakstas su negiliomis ispjovomis padalytas į keletą plačių skiaučių (pvz.: apynys, klevas, serbentas, rasakila)
• iskarpyti - lapų lakstas su smailiomis ispjovomis, siekančiomis 1/3 iki 2/3 lapalaksčio (pvz.: kiaulpienė, barbotytė)
• suskaldyti - lapų ispjovos beveik siekia vidurinę gyslą arba laksto pagrindą (pvz.: kartusis kietis, aitrusis vėdrynas, bajorė).

[taisyti] Sudėtiniai lapai

Sudėtinių lapų laksto paskiri lapeliai prisitvirtinę prie bendro lapkočio, o patys lapeliai paprastai būna su koteliais. Sudėtiniai lapai skirstomi į sias grupes:

• trilapiai - sudaryti is trijų lapelių, priaugusių prie bendro koto virsūnės (pvz.: dobilas, liucerna, barkūnas, puplaiskis, zemuogė)
• pirstuoti - lapai, kurių daugiau kaip trys lapeliai priaugę prie bendro koto virsūnės. Pagal lapelių skaičių juos dar galima suskirstyti:
• penkialapiai pirstuoti (pvz.: sliauziančioji ir smiltyninė sidabrazolės)
• septynlapiai pirstuoti (pvz.: paprastasis kastonas)
• gausialapis pirstuotas (pvz.: gausialapis lubinas)
• plunksniski - panasūs į pauksčio plunksną. Prie bendro lapkočio is abiejų jo pusių poromis prisitvirtinę daug lapelių. Pav. Jie dar skirstomi:
• poriniai plunksniski - virsūnėje lapelio nėra, o vietoj jo yra ūselis (pvz.: vikis, zirnis, pupa)
• neporiniai plunksniski - jų virsūnėje yra neporinis lapelis (pvz.: uosis, riesutmedis) Pav.
• dukart plunksniski - (pvz.: zvirbliarūtė)
• pertrauktinai plunksniski - tarp stambių plunksniskų lapelių įsiterpia smulkesnių (pvz.: bulvė, pomidoras).

[taisyti] Lapo krastas

Pagal laksto krastą lapai skirstomi į sias grupes:

• lygiakrasčiai - visas lapų pakrastys lygus (pvz.: alyva, gyslotis)
• dantyti - lapų danteliai smailūs, statmeni pakrasčiui, abu jų sonai lygaus ilgio (pvz.: gailioji dilgėlė 16516q167q )
• pjūkliski - lapų danteliai palinkę į laksto virsūnę, jų virsutinis krastas gerokai trumpesnis uz apatinį (guoba, liepa, skroblas) Pav.
• vingiuoti, banguoti - lapų pakrasčiai negiliai įlankstyti (pvz.: balanda, drebulė, salpusnis) Pav.

[taisyti] Laksto kontūrai

Pagal laksto kontūrus lapai skirstomi į sias grupes:

• apskriti - visomis kryptimis vienodo skersmens (pvz.: drebulė, gailioji dilgėlė 16516q167q , vandenplūkis)
• elipsiski - taisyklingos elipsės formos, ilgis mazdaug 2 kartus virsija plotį, bukais arba truputį smailėjančiais galais (pvz.: salteksnis, vysnia)
• kiausiniski - pailgas, pamatinė dalis truputį platesnė (pvz.: kriausė, mėlynė)
• atvirksiai kiausiniski - virsutinė dalis platesnė (pvz.: juodalksnis, raktazolė)
• sirdiski - apačia sirdiskai įlenkta, į virsūnę smailėjantis (pvz.: liepa, alyva)
• inkstiski - pamatinė dalis sirdiskai įlenkta, virsūnė buka, laksto plotis didesnis uz ilgį (pvz.: pipirlapė)
• skydiski - apskritas, lapkotis prisitvirtinęs ties lapo viduriu (pvz.: nasturtė)
• pleistiski - smailiu galu auksčiau vidurio platesnis, į pamatą pleistiskai siaurėjantis (pvz.: zalčialunkis)
• kastuviski - panasus į pleistiską, bet buku galu, o link lapkočio siaurėjantis (pvz.: saulutė, pavasarinė raktazolė)
• rombiski - į abu galus smailėjantis, ties viduriu plačiausias (pvz.: karpotasis berzas)
• strėliski - virsūnė smaili, pamatinė dalis giliai įlenkta, is sonų su dviem zemyn einančiomis skiautėmis, panasus į strėlė 16516q167q s galą (pvz.: papliauska, dirvinis vijoklis)
• ietiski - virsūnė smaili, pamatinė dalis su dviem statmenomis į sonus nukreiptomis skiautėmis, primena ieties galą (pvz.: smulkioji rūgstynė, ietinė balandūnė)
• lancetiski - pailgas, į abu galus smailėjantis, jo ilgis 3-4 kartus didesnis uz plotį (pvz.: gluosnis, siauralapis gaurometis)
• vamzdiski - ilgas ir apvalus, bet tusčiaviduris (pvz.: valgomasis svogūnas)
• linijiski - ilgos juostelės pavidalo, lygiagrečiais krastais (pvz.: migliniai, viksviniai) Pav.
• spygliski - ilgas, plonas, panasus į adatą (pvz.: eglė, pusis). Spygliai issirutuliojo is lapų (kaktusas) ir prielapių (robinija).
• zvyniski - trumpas, platus, prie stiebo arba sakelės prisisliejęs (pvz.: tuja).

[taisyti] Lapų pakitimai

Priklausomai nuo aplinkos sąlygų lapai gali įvairiai pakisti.

• Dengiamieji lapai - isaugę auksčiau uz tikruosius lapus. Kartais skirti ziedams saugoti, privilioti vabzdziams, todėl būna ryskių spalvų ir pakeičia ziedlapius (puansetija). Kartais tai pakitę lapai, skirti puvenoms arba vandeniui rinkti (plačiaragis).
• Filokladija - pakitęs augalo stiebas ar saka (tampa ploksčia, yliska), atliekantis lapo funkcijas (lapiniai ar epifitiniai atogrązų kaktusai epiphyllum).

Svarbiausi lapų pakitimai yra sie:

• Rakiai - lapai, pavirtę dygliais (pvz.: usnis, dagys)
• Ūseliai - plunksniskųjų lapų virsūnėlė 16516q167q s metamorfozė, augalų kopimo virsun organas (zirnis, vikis)
• Gaudomieji lapai - prisitaikę gaudyti smulkius vabzdzius (pvz.: vabzdziaėdziai augalai)
• Filodziai - suplokstėję lapkočiai
• Sukulentai - sultingi, mėsingi, stori lapai, virtę vandens atsargų sandėliu. Turi daugiamečiai augalai, augantys sausringose vietovėse (pvz.: agava, alavijas, silokas) Pav.

[taisyti] Lapų metimas

Vidutinio ir salto klimato zonose augantys augalai rudenį lapus numeta. Tai vyksta dėl to, kad ziemą augalų saknys negali siurbti is dirvozemio vandens. Jei medziai ir krūmai nenumestų lapų, sie zūtų dėl drėgmės stokos. Bet kai kurių net ir salto klimato zonoje augančių augalų lapai nenukrenta visą ziemą. Tai bruknių, virzių, spanguolių, buksmedzių. Smulkūs standūs sių augalų lapai, silpnai garindami vandenį, lieka po sniegu. Ziemoja su zaliais lapais ir daugelis zolių, pvz., zemuogės, dobilai, ugniazolės.

Pries nukrentant, lapai daznai nusidazo kita spalva (oranzine, raudona, geltona). Tai yra dėl to, kad suyra lapuose esantis chlorofilas ir spalvą lemia kiti pigmentai - ksantofilas ir karotinas.

Daznai augalai meta lapus (daugiausia apatinius) dėl sviesos stokos. Nors yra augalų, kuriems tai būdingas rūsinis pozymis. Numetę apatinius lapus, jie suformuoja kamieną (dracena, juka).

Viszaliai augalai savo lapiją atnaujina ne is karto (pavyzdziui, rudenį), o palaipsniui bet kuriuo metų laiku.

Bandrenis (lot. Echinops, angl. Globethistle) - astrinių (Asteraceae) seimos augalų gentis. Genties pavadinimas is graikų k. echinos - ezys, ops - panasumas; ziedynas primena susirietusį ezį. Daugiametės zolės su plunksniskai suskaldytais arba skiautėtais lapais, kurių apatinė pusė apaugusi pasisiaususiais plaukeliais ir atrodo lyg veltiniu padengta.

Gentyje apie 100 rūsių, paplitusių Eurazijos stepių ir pusdykumių zonoje, ypač kalnuotose srityse. Kilmės centras - Vidurzemio pajūris ir Pietvakarių Azija.

Lietuvoje viena rūsis - apskritagalvis bandrenis (Echinops sphaerocephalus

Kekė - augalų ziedynas, ant kurio asies issidėstę pavieniai ziedai.

• Paprastoji kekė: kopūstas, pakalnutė, serbentas
• Sudėtinė kekė: alyva

Moksline klasifikacija:

Rugiagėlė 16516q167q (lot. Centaurea cyanus, angl. Cornflower, vok. Kornblume) - astrinių (Asteraceae) seimos augalas, priklausantis bajorių (Centrauirea) genčiai. Lietuvoje dar vadinama vasilka, vosilke.

Vienametis ar dvimetis plaukuotas augalas, 20-75 cm auksčio. Stiebas sakotas, briaunotas. Lapai pailgi, į pamatą siaurėjantys, kiek pilksvi, apaugę prigulusiais ir pasisiaususiais plaukeliais. Dauginasi sėklomis. Ziedai mėlyniausi is visų mums pazįstamų ziedų (tiesa, retkarčiais pasitaiko baltų ar rausvų). To paties graizo ziedai skirtingi. Isorinio rato ziedai stambūs, piltuvėlio pavidalo, belyčiai, jų paskirtis - vilioti vabzdzius, o graizo viduryje ziedai siauri, vamzdiski, dvilyčiai, jie brandina vaisius. Visus siuos mėlynus ziedelius apgaubia zalia pailga skraistė.

Zieduose yra nektaro, juos lanko ir apdulkina bitės bei kamanės. Vaisiukai apaugę siurksčiais plaukeliais, turi neilgus skristukus, juos platina vėjas ir gyvūnai, o dazniausiai patenka į dirvą su javų grūdais.

Rugiagėlė 16516q167q zinoma kaip rugių piktzolė, stelbianti kultūrą. Tačiau kaip medingas ir vaistinis augalas ji yra naudinga, turi slapimą varančių savybių. Lotyniską vardą augalui suteikęs ismintingasis kentauras Chironas, gydęs zaizdas jo ziedų nuoviru. Ziedai dazo mėlyna spalva verpalus, audinius ir parfumerijos gaminius. Dekoratyvus augalas. Giminingos rūsys auginamos darzeliuose ir parkuose.

Auga javų pasėliuose, daugiausia ziemkenčiuose, dirvonuose, rečiau kitose laukų kultūrose ir pakelėse, mėgsta lengvas dirvas.

Pakrūminė bajorė (lot. Centaurea jacea, vok. Wiesen-Flockenblume) - astrinių (Asteraceae) seimos, bajorių (Centaurea) genties augalas.

Augalo aukstis 20-80 cm, kartais siekia 1 m. Stiebas status, tvirtas. Lapai lacentiski. Ziedynas - 2-6 cm skersmens graizas. Ziedeliai rausvi, 1-2 cm ilgio. Auga pievose

DIDZIAGALVĖ BAJORĖ (Centaurea scabiosa), astrinių (Asteraceae) seimos daugiametis zolinis augalas.

Aukstis 40-150 cm. Stiebas stačias, sakotas. Zemutiniai lapai kotuoti, plunksniskai suskaldyti, o auksčiau esantys - bekočiai, pertrauktai plunksniskai arba dukart plunksniskai suskaldyti. Graizai 15-25 mm pločio, po vieną issidėstę ilgų, laibų sakelių virsūnėse. Visi ziedai purpuriniai ar rausvi. Zydi VI-IX mėn.

[taisyti]

Paplitimas Mazeikių rajone

Auga pievose, slaituose, pamiskėse, pakelėse. Auga visame rajone.

[taisyti]

Saltiniai

• Mazeikių krasto gamta. Sud.: V. Malinauskas, J. Augustauskas, A. Mikuta. - V., 2000. - 128 p. - P. 116.

Bajorė (Centaurea) - daugiametis, astrinių (Asteraceae) seimai priklausantis, stačiu stiebu, gausiai lapuotas augalas.

Esama: kalninė - zemesnė, sviesiai violetinė ir stambiaziedė bajorė - uzauganti iki 1,5m auksčio. Ziedai geltoni, dideli.

Stambiaziedę bajorę sodinti saulėtoje vietoje. 

Kalninė bajorė gali augti ir daliniame pavėsyje.

Bajorė dauginama dalijant  krūmą.

Juodgalvė bajorė

Centaurea phrygia

20 - 80 cm auksčio. Stiebas briaunotas. Auga pievose, pamiskėse, misko aikstelėse, kirtavietėse. Zydi liepą - rugpjūtį. Paplitusi Zagarės miske. Augalas gausiau paplitęs vakarinėje Lietuvos dalyje. Zagarės miske juodgalvė bajorė auga prie misko kvartalinių linijų ir misko aikėtelėse. Augalo augavietėse vyrauja drėgni derlingi dirvozemiai. Geriausiai augalas auga dalinio pavėsio sąlygomis, nors pakenčia ir saulėkaitą. Siekiant issaugoti gausias juodgalvės bajorės populiacijas, augalo augavietėse reikia reguliuoti siesos rezimą. Vykdant misko ūkinius darbus - nepazeisti esamos misko paklotės.

BAJORĖ IR RUGIAGĖLĖ

bobulyte (2007-06-27 15:22:53)

Bajorė



Turi slapimą varančių, priesuzdegiminių, dezinfekuojančių savybių.Turi teigiamą poveikį, sergant slapimo takų, pūslės uzdegimu, sergant kepenų ligomis, sergant gelta.Naudojama kaip karstį mazinantys vaistai.

Rugiagėlė 16516q167q

Lioaudies medicinoje paprastųjų rugiagėlių preparatai naudojami nuo labai seniai.Nuo seno, kad rugiagėlė 16516q167q s padeda mėlynakiams, o rudaakiai turėtų vartoti is plačialapių gysločių pagamintus akių lasus.

Paprastųjų rugiagėlių dziovintų ziedų antpilas slopina kosulį, turi sutraukiamųjų ir kraujavimą stabdančių savybių, yra svelniai veikianti slapimo skyrimąsi skatinanti ir truputį vidurius laisvinanti priemonė, turi bektericidinių savybių, gerina apetitą, stiprina organizmą.Ziedų, graizų arba zolės antpilas kartais vartojamas vandenligei gydyti, nuo vidurių uzkietėjimo, antpilu skalaujama gerklė ir burnos ertmės gleivinėse esant opelių arba kraujuojant dantenoms.Augaluose esančios karčiosios medziagos skatina skrandzio ir kepenų veiklą, utlzies skyrimąsi, padidina organizmo atsparumą uzkrečiamoms ligoms.Liaudies medicinojepaprastųjų rugiagėlių sėklos buvo vartojamos kaip svelniai veikiantys laisvinamieji, ypač tinkantys vaikams.Zolės arba tik lapų nuoviru gydytas reumatas.Rugiagėlių antpilas arba nuoviras naudojami plaukams skalauti, nes stiprina jų saknis ir padeda atsikratyti pleiskanų.


Apie rugiagėlę is vaistazolių knygos, apie Bajorę is Augalų enciklopedijos rusų kalba

Grįzti į pagrindinį klubo puslapį.

Komentarai:

bobulyte (06-27 15:25)

Rugiagėlė 16516q167q
Botaninis augalo pavadinimas: Rugiagėlė 16516q167q - Centaurea cyanus L.
Seima: Astriniai (Graizaziedziai) - Asteraceae Dumort. (Compositae Giseke)
Liaudiski pavadinimai: rudagėlė 16516q167q , rudspukis, vasilka, vosilka, vosilkas, zydrūnė

Aprasymas. Rugiagėlė 16516q167q - vienmetis arba dvimetis (ziemkentis) 20-70 cm auksčio augalas. Stiebas plaukuotas, sakotas, briaunotas. Lapai pilkai zali, lancetiski, lygiakrasčiai. Graizai prisegti ilgų sakelių virsūnėse. Zydi birzelio-rugpjūčio mėn. Krastiniai graizų ziedai mėlyni, kartais violetiniai ar balsvi, piltuviski, viduriniai - violetiniai, vamzdiski. Vaisius - lukstavaisis su skristuku.

Paplitimas. Rugiagėlių tėvynė - Azija, vėliau isplito ir po visą Europą (isskyrus siaurinę dalį). Mėgsta lengvas dirvas. Labai dazna javų piktzolė. Auga javuose, dirvonuose, dykvietėse. Yra dekoratyvinių rugiagėlių rūsių, auginamų gėlynuose, naudojamų puoksčių kompozicijoms.

Vaistinė zaliava. Rugiagėlių ziedai (Centaureae cyani flos sine caliculus) ispesiojami is zydinčių graizų - liepos-rugpjūčio mėn. Skinami tik krastiniai piltuviski ziedai. Dziovinama nedelsiant, paskleidus plonu sluoksniu, daznai vartant, kad isliktų natūrali mėlyna spalva, gerai vėdinamoje ir uztemdytoje patalpoje ar dziovykloje 40-50 °C temperatūroje. Kokybiskai paruosta zaliava turi būti mėlynos spalvos, bekvapė, aitriai kartaus skonio.

Veikliosios medziagos. Rugiagėlių zieduose yra karčiųjų glikozidų (centaurinas, cianinas), antocianų (pelargoninas, cianidinas), saponinų, kumarinų, flavonoidų, gleivių, organinių rūgsčių, mineralinių medziagų.

Preparatai. Uzpilai. Įeina į slapimą varančių vaistazolių misinių sudėtį. Homeopatiniai preparatai.

Poveikis. Preparatai veikia tulzies ir slapimo issiskyrimą skatinančiai, virskinimą gerinančiai, apetitą zadinančiai.

Vartojimas. Vartojama sergant inkstų ir slapimo pūslės ligomis, esant edemoms (tinimams), lėtinėms kepenų ir tulzies latakų ligoms. Isoriskai uzpilu skalaujama burna esant gleivinės uzdegimams, gydomi spuogai. Liaudies medicina rugiagėlių preparatais gydo persalimą, kosulį, uzkimimą, kompresais akių ligas (akių sausumą), kelia tonusą, naikina sausos odos pleiskanas, stiprina plaukus.

Kontraindikacijos. Nevartoti esant alergijai astrinių seimos augalams.

Panaudojimas. Rugiagėlė 16516q167q panaudojama kaip dazinis augalas parfumerijos ir maisto gaminiams dazyti. Nenuodinga dazanti medziaga - cianinas.

Uzpilo ruosimas ir vartojimas
1 valg. saukstas rugiagėlių ziedų uzpilamas stikline verdančio vandens, po valandos nukosiama. Geriama gurksneliais po stiklinę per dieną.

Is google "Vaistazolių vartojimas".

https://mano.zebra.lt/gyvenimai/~/klubai/vaistazole/49319/

LITERATŪRA o A. Lučinskienė ,,Daugiametės gėlė 16516q167q s" 1986m. Vilnius o J. Vaidelys, V. Makūnas, G. Prakapaitė ,,Gėlininkystė" III dalis 1997m. Vilnius