Documente online.
Zona de administrare documente. Fisierele tale
Am uitat parola x Creaza cont nou
 HomeExploreaza
upload
Upload




Mokslo metodo problema. Mokslas ir metafizika; diskusija dėl mokslo metodo.

Lituaniana


Mokslo metodo problema.

Mokslas ir metafizika; diskusija dėl mokslo metodo.



Naujaisiais laikais metafizikai pripazino, kad ir specialieji mokslai teikia tam tikrų zinių. Tačiau jie buvo linkę nuolat pabrėzti, kad metafizinės zinios yra daug svarbesnės ir nuodugnesnės negu empirinio mokslo zinios.

Tiek Hume, tiek Comte, tiek Carnapas su tuo kategori kai nesutiko. Jie buvo įsitikinę, kad mokslinis tyrimas gali būti sėgmingas tik tuo atveju, jei jame grieztai atsiribojama nuo metafizikos, kuri mokslą gali nuvesti tik klystkeliais. Jeigu mokslo filosofija siekia nuodugniai tyrinėti mokslą, ji turi pirmiausia nubrėzti ribą tarp mokslo ir metafizikos. Ją turi ai kiai matyti patys mokslininkai - tik tada moksliniame tyrime jie sugebės i vengti metafizinių problemų ir metafizinių idėjų. Kita vertus, i riba labai reik minga ir mokslo filossofijai: ji i ry kina tikrąjį mokslo filosofijos tyrimo objekt 454u205e 61; - mokslą. Metafiziką vargu ar apskritai verta tyrinėti, bet jei kas ir turi tuo uzsiimti, tai ne mokslo filosofija. Jų nuomone, mokslą nuo metafizikos skiria tai, kad mokslo teiginiai prasmingi, o metafizikos - ne.

Taigi vargu ar mokslą nuo metafizikos skiria tokia griezta riba, kurią norėjo nubrėzti Carnapas ir kt. iaip ar taip, nėra abejonių, kad metafizika ir mokslas veikia vienas kitą. Kai kurios metafizikos idėjos, pavyzdziui, pitagorininkų tezė "Viskas yra skaičius" suvaidino netgi labai didelį vaidmenį mokslo raidos procese. Be pitagorininkų metafizikos nebūtų, matyt, nei G.Galilei, nei I.Neztono, nei visos matematizuotos gamtotyros. Vadinasi, turime padaryti i vadą, kad mokslui metafizinės idėjos yra reik mingos.

Tai, kad tarp mokslo ir metafizikos nėra neperziangiamos ribos, nerei kia, ai ku, jog metafizinių teorijų i vis neįmanoma atskirti nuo mokslinių. Metafizikos irmokslo skirtumą lemia turbūt jų tikslų ir uzdavinių skirtumas. Mokslas (empirinis mokslas), kaip konstatavo jau Comte, siekia pazinti, kad galėtų numatyti, siekia zinių, kurias būtų galima pritaikyti technikai ir technologijai, o metafizikai tokia orientacija nebūdinga. Ji siekia ne numatyti, o suprasti - suprasti, kas yra būtis.

Mokslą nuo metafizikos skiria, ai ku, ne vien tikslai ir uzdaviniai, bet (bent i dalies) taikomas metodas. Su teze, kad mokslui nėra nieko svarbesnio uz metodą, sutiktų, matyt, absoliuti dauguma mokslininkų. Tai garai suprato ir filosofai, kuriems mokslo metodo klausimas taip pat tapo aktualus. Naujųjų laikų mąstytojai, ėmę daugiau pasikliauti savo pačių pazintinėmis galiomis, kriti kai vertino tiek autoritetus, tiek mokslą, dėstytą tuometinėse mokyklose, kurį jie traktavo kaip scholastinį. Jie buvo įsitikinę, kad scholastinis mokslas yra bevertis būtent todėl, jog remiamasi netinkamu metodu.

Racionalistų poziūriu, mokslo metodas yra dedukcija, empiristų - indukcija. XIXa. logikos vadovėliuose dedukcija ir indukcija daznai buvo apibrėziamos gan paprastai: dedukcija - tai samprotavimas, vedantis nuo bendrų tiesų prie atskirų, o indukcija - nuo atskirų prie bendrų.

Taip indukciją ir dedukciją savo vadovėlyje ai kino Millis:

Indukcija - yra toks samprotavimas, kurio dėka padarome i vadą, kad tai, kas (kaip mums zinoma) teisinga vienu atskiru atveju arba keliais atvejais, bus teisinga ir visais atvejais, tam tikru atzvilgiu pana iais į pirmąjį.

Dedukcija yra toks samprotavimas, kai i bendro teiginio ir kitų teiginių i vedamas tiek pat ar maziau bendras teiginys.

Indukcijos pavyzdys: "Pirmoji gulbė balta", "Antrojii gulbė balta", "Trečioji gulbė balta", vadinasi - "Visos gulbės yra baltos". (bendro teiginio i vedimas i vieninių teiginių)

Dedukcijos pavyzdys: "Visi zmonės mirtingi", "Sokratas irgi zmogus" vadinasi irgi mirtingas. (i vieninio teiginio i vedamas vieninis teiginys)

11. Antropologinė pazinimo prasmė; gnoseologinės problematikos

apibūdinimas. Kasdieninis patyrimas ir filosofinės pazinimo problemos.

Pazinimas - tai esminių (pagrindinių) daikto ar rei kinio savybių bei jų ry ių sklaida.

Esminės savybės nei regimos, nei liečiamos, nei girdimos. Tai tokios savybės, kurios apsprendzia nusakomą objektą ar rei kinį jų vidinių ry ių pagrindu. "Vidinių ry ių" sąvoka rei kia neįzvelgiamus, istori kai bei evoliuci kai įsi aknijusius ry ius. Gamta yra begalinė ir viskas joje susiję tarpusavyje. Todėl jos vystymesi (evoliucijoje) atsiranda toks reik mingumas, kuris neatskiriamas nuo visybinių ry ių. O zmonių gyvenimo reik mės įsitvirtina per istorinius bei kultūrinius ry ius. Todėl jų sukurtų objektų samprata ir pazinimas taip pat galimi tik ry yje su konkrečia kultūra bei istorinėmis gelmėmis.

Sveikas protas, kasdieninė buitinė sąmonė bando paai kinti zinojimą tiesioginių juslinių ry ių pagrindu arba empiriniu patyrimu, - tokiu patyrimu, kurį individas įgyja savo individualios veiklos pagrindu.

Gnoseologija (pazinimo teorija) įrodo, kad pirmas zingsnis į rū ies esminius ry ius, į jos pagrindą skleidziasi ne juslinio patyrimo ar praktinės veiklos kelyje. Jis skleidziasi dėl intuityvaus impulso. Jo pagrindas yra juslėmis neuzčiuopiamų ry ių vaizdas. Jis gali būti tiesiogiai susijęs su dominančio objekto reik me arba perteiktas subjektui simbolio forma. Toliau i asociacijų ir lyginimų, t.y. loginiu būdu, konstruojamas visiems suprantamas vedinys - Tiesa.

Kuo zmogus skiriasi nuo gyvulio? Gyvuliai, kaip biologinės būtybės, yra siaurai specializuoti. Gyvulio organizmo formos, struktūra yra tobulai prisitaikiusios prie tam tikrų sąlygų. Elgsena instinktyvaus pobūdzio, juslės specializuotos. Aplinkos chaose gyvulys veikia standarti kai, instinktyviai. Zmogus nėra charmoningai įaugęs į gamtą.

Zmogui gamta ne motina,o greičiau pamotė. Zmogus susvetimėjęs gamtos atzvilgiu. Zmogus, kaip biologinė būtybė nėra specializuotas. is bruozas i kitos pusės rei kia, kad zmogus yra daugiau, nei biologinė būtybė. Jis turi dvasinės laisvės dovaną. Būtent dėl savo nespecializuotumo jis nėra priri tas prie konkrečios biologinės aplinkos. Zmogui būti laisvu, rei kia būti pa auktu veiklai. Tai specifi kas zmogaus buvimo pasaulyje būdas. Zmogus dėl savo buvimo pasaulyje ypatybių turi susikurti savo kultūrinę aplinką. Savo kultūrinės aplinkos sukūrimas yra biologinė rū inė būtinybė. Lygiai taip pat biologinė būtinybė yra ir pazinimas.

12.Pazinimo altinio problema. Jutiminio suvokimo vaidmuo pazinime:sensualizmas ir empirizmas

I ko atsiranda zinios? Nagrinėdami tiek būties, tiek dėsningumo problemą, tiek ai kindami kitus klausimus, filosofai formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas.Tai logi kai susietų teiginių sistemos, kurie negali būti pateikiami kaip aklo tikėjimo dalykai. Filosofas turi paai kinti, i kur jis zino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, i ko atsiranda jo ir kitų zmonių zinios. Klausimas i ko atsiranda jo ir kitų zmonių zinios yra vadinamas pazinimo altinio problema. Pasakymas " Pazinimo altinis " yra perimtas i mitologijos: mitologinei mąstysenai poziūris, kad i stebuklingo altinio galima atsigerti skaidraus pazinimo vandens arba nuo pazinimo medzio nura kyti uzdraustą pazinimo vaisių, yra visi kai natūralus. altinius mitologija mėgsta. Graikų mitologijoje bene garsiausiu i jų buvo Hipokrenės altinis Helikono arba, kitaip tariant, mūzų kalne. Pasitelkus pazinimo altinio įvaizdį, nesunku buvo paai kinti, kodėl vieni zmonės turi daug ir i samių zinių, yra protingi ir i mintingi, o kiti - ne.

Filosofų toks ai knimas, suprantama, negalėjo patenkinti. Pazinimo altinio jie ie kojo ne slėpininguose kalnuose ar rojaus soduose, o pačiame zmoguje. Kuo gi remiasi zmogus pazinimo procese? Pirmiausia juslėmis - regėjimu, lytėjimu, klausa ir kt. Zmogus mato jį supančius daiktus: augalus , gyvūnus, kitus zmones, upes ir kalnus, Saulę ir zvaigzdes. Stebėdamas juos, i mksta skirti vieną nuo kito, nustato jų savybes. Daugiausia informacijos apie pasaulį zmogus gauna regėjimo dėka. Stebėdamas daiktus ir rei kinius, zmogus naudojasi, ai ku, ir kitomis juslėmis: lytėjimu nustato, ar kūnas, kurį jis mato, yra kietas ar mink tas, iurk tus ar glotnus, kar tas ar altas. Turėdamas klausą, jis girdi įvairiausius garsus, i kurių sprendzia apie juos skleidziančius gyvius ir gamtos rei kinius , suvokia kitų zmonių neką. Uoslė ir skonis leidzia jam skirti gerą, tinkamą maistą nuo prasto, sugedusio. Pripazinus, kad pasaulio pazinime tokį dielį vaidmenį vaidina juslės, galima būtų tarti, kad pazinimo altinis yra jutimas, tai daiktų ir rei kinių savybių, organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas, bei suvokimas. Suvokimas - tai daikto ar rei kinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais.

Pojūčiais ir suvokiniais, taip pat atmintyja i saugota justinės kilmės informacija yra svarbiausia patyrimo ar patirties dalis. Patirtis, be abejo, būtina zmogaus orientacijai pasaulyje, be jos būtų neįmanoma zmogaus gyvybinė veikla. Patirtis teikia mums informaciją apie konkrečius įvykius, daiktus ar asmenis. Bet ar ji yra pazinimo altinis?

Ar galime tikėtis, kad, pazinę viena individą, kartu pazinsime bendrąsias visų ''krep ininkų'', visų sportininkų ar visų zmonių savybes? Vargu. O jeigu mes norime pazinti daiktų pradus, pasaulio tvarką ar dorovės dėsnius? Kai filosofai ėmė kelti tokius klausimus, daugelis jų priėjo i vadą,kad dėsnių, pradų ir pagrindų pazinimo altiniu vargu ar gali būti juslinė patirtis. Rėgėjimu neįmanoma nustatyti Demokrito atomų sąvybių ­­­­­­- jie per daug mazi ir todėl nematomi. Negalima pamatyti, palitėti ar i girsti ir Platono idėjų - jos i vis nėra juslėmis suvokiami daiktai. Dėl to Demokritas ir Platonas ir nesirėmė juslių liudijimais, ai kindami kokie yra atomai ar idėjos. Jie buvo įsitikinę, kad filosofinio pazinimo altinis yra ne juslinė patirtis. Jų atsakymas į klausimą apie pazinimo altinį buvo kitas: juo yra intelektas, protas. Protu mes galime įzvelgti tai, ko nemato mūsų akis. Remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai ko nezinome i patirties.

Taigi jau antikoje buvo atskirti du galimi pazinimo altiniai: juslinė patirtis ir protas. Į klausimą, i kurio altinio semiamas pazinimo vanduo yra skaidrus ir gaivinantis sielą, tiek Demokritas, tiek Platonas atsako nedvejodami: tikrasis pazinimo altinis yra protas.

io atsakymo teisingumu antikoje paliginti mazai kas abejojo. Poziūrio, kad pazinimo altinis yra protas, alininkai filosofijoje vadinami racionalistais. Prie ingo poziūrio, t.y. poziūrio, kad pazinimo altinis yra justinė patirtis, alininkai vadinami empiristais, arba sensualistais.

Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas. Kodėl? Todėl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ie koma daiktų pradų, pirmųjų priezasčių. Sprendziant tas problemas ir uz fizinių rei kinių pasaulio ie kant tikrosios būties, justinė patirtis buvo prasta pagalbininkė. Filosofai kėlė sau didingesnius uzdavinius, ir protas buvo vienintelis būdas atskleisti būties pradus, kosmoso harmoniją ar auk čiausiojo gėrio prigimtį. Patyrimo vaidmenį pazinime pripazįstančių filosofų antikoje buvo nedaug. Zymiausias i jų buvo Aristotelis.

Gamti kąjį pasaulį, Aristotelio poziūriu, galima pazinti, ir nors auk čiausias pazinimo tikslas yra daiktų pradų, pirmųjų prieza čių pazinimas, nemazą reik mę turi taip pat ir gyvunų bei augalų rū ių apra ymas ar kūnų judėjimo būdų tyrimas. Todėl jų elinis patyrimas yra, pasak Aristotelio, būtina pazinimo fazė: faktų nustatymas - būtinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patirimo faktų filosofas turi pereiti prie bendrų principų, kurių tikrumui nustati būtinas protas, bet ie kant tų principų i siversti be justinio patyrimo neįmanoma.

Viduramzių filosofija i augo i Platono ir Aristotelio filosofijos. Tačiau ai kindama pazinimo altinio klausimą, ji daugiau sekė Platonu negu Aristoteliu. Įrodynėjant Dievo egzistavimą, ai kinant tikėjimo ir pazinimo santykį, tyrinėjant nemirtingą zmogaus sielą, vienintelis filosofijos vadovas buvo protas, o ne justinė patirtis.

Patyrimas kaip pazinimo altinis buvo pradėtas labiau vertinti tik renesanso epochoje XV - XVI a. Renesanso folosofai nuo scholastinių problemų pamazu suko empirinių gamtos filosofijos ir kasdienio zmogaus gyvenimo problemų link. ioje epochoje didėjo meninkų , kuriems būdingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis sąlytis su medziaga, reik mė - jie tapo centrinėmis to meto kultūros figūromis. Graikų filosofai, nors zavėjosi groziu, nevertino menininkų. Dabar jų prestizas augo. I kilo plačiai pripazinti menininkai, amatininkai ir menininkai mokslininkai tokie kaip Leonardo da Vinči, F. Brunalleschi,B. Cellini. Jie vienodai lengvai kūrė teorijas, eksperimentavo, tapė paveikslus, liejo skulptūras, projektavo ir statė rūmus. Viduramzi ką askezę, kūno marinimą siekiant i gelbėti sielą, orientaciją į dangų keičia orientacija į zemi kąjį gyvenimą ir visus jo teikiamus juslinius malonumus. Plėtojantis eksperimentavimo praktikai, racionalizmui filosofijoje auga ir vis labiau stiprėja ilgą laiką buvęs e ėlyje konkurentas - empirizmas. Tačiau didesnę įtaką jis įgyja XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje sėkmingai pradedamas taikyti eksperimentinis metodas ir daugelis tyrinėtojų , pripazįsta, kad ginčai fundamentaliais klausimais, ypač liečiančiais antijutiminę buitį, yra bevaisiai. O norint spręsti empirines problemas, liečiančias patirtas pasaulio daiktų ir rei kinių savybes bei jų ry ius, neįmanoma i siversti be stebėjimo ir eksperimento. Tokiu būdu įgytos zinios turi kur kas didesnę praktinę reik mę negu apstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai. Todėl visi kai natūralu, kad F. Bekonas, labai vertinęs zinių praktinę reik mę, inirtingai puola racionalistine pazinimo teorija. Racionalistas, bandydamas i vesti teorijas vien i savo proto, elgesi, pasak F. Bakono, kaip voras, verpiantis i savęs voratinklį. Todėl racionalisto sukurta teorija neturi ry io su gyveniu ir plevena vėjuje. Grynai teorinis gamtos mokslas yra visi kai bevaisis ir todėl turi būti pakeistas nauju - empiriniu, pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais.

Bakono pateikta racionalistinio mąstymo kritika padėjo formuotis klasikinei naujųjų laikų gamtotyrai, ypač Anglijoje, sustiprino jos autoritetą, o vėliau ir pats Baconas tapo autoritetu gamtotirininkams, kurie įvaduose į įvairiausius savo veikalus ėmė teikti, kad jie remiasi tik empiriniais ( stebėjimo, eksperimento ) faktais ir jais grindzia visus savo teiginius. Baconu daznai rėmėsi ir I. Niutonas.

Ir vis dėlto naujųjų laikų filosofijos pradininkas R. Dekartas buvo ne empirizmo, o racionalizmo alininkas. Jo poziūriu, juslinė patirtis negali būti tikrų zinių altiniu.

Tikromis ziniomis, pasak jo, yra ai kūs ir ry kūs teiginiai, nes tiktai, kas ai ku ir ry ku, yra proto gerai apzvelgiama. Ai kios ir ry kios yra matematikos zinios: mums ai ki jų struktūra, loginiai ry iai tarp atskirų zinių dalių. Patyrimu įgytos zinios tokios ai kios struktūros neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasizymi visuotinumu ir būtinumu, t.y. neturi tų savybių, kurios kartu su ai kumu ir apibrėztumu yra tikrojo zinojimo pozymis.

Racionalizmo alininkai buvo ir B. Spinoza, G. Leibnizas, G. Hėgelis. Visi jie buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.

Gamtotyrininkai, ypač eksperimentatoriai, ai kindamiesi pazinimo altinio problemą, orientavosi ne į Dekartą, o į F.Bakoną.I.Niutono, laikiusio save Bakono alininku ir kėlusio faktų, stėbėjimų ir eksperimentų pazintinį vaidmenį, fiziką jie vertino daug labiau nei Dekarto fizika, o tai ne abejotinai turėjo reik mės empirizmo įtakos didėjimui.

Dekarto įgimtų idėjų teorija - klasikinio racionalizmo pagrindą - labai kriti kai vertino Niutono amzininkas anglų filosofas Johas Locke. Pasak Lockes, visos mūsų idėjos yra neįgimtos, o įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patirimo. Visos sudėtingos idėjos sudarytos i paprastų, o jų tiesioginis altinis yra patirimas. i koncepcija yra empiristinės pazinimo teorijos pamatas.

Nors mintis, atrodo, turi neribotą laisvę, geriau patirinėję įsitikinsime, kad i tikrųjų ji uzdaryta labai ank tai ir kad visą kūrybinę proto galią sudaro vien tik gebėjimas jungti, perkelti, padidinti arba sumazinti duomenis, kuriuos mums teikia pojūčiai ir patyrimas.

Klausimas

Nors filosofijai beveik 3000 metų, tačiau tik 17a. pradzioje būties problematika buvo pavadinta "ontologija" (graiki kai "ontos" - tai, kas yra, esamybė ir "logos" - mokslas). Dabar akivaizdu kad ontologija yra pagrindinė filosofijos dalis, kuri daznai dar vadinama ir metafizika. Filosofijos istorijoje ontologijos ribų klausimas nuolat diskutuojamas. Kartais ontologija suprantama kaip filosofija apie visus tikrovės dalykus (ontinė tikrovės refleksija), kartais ji susiaurinama iki "būties" tikrovės aptarties, o kartais visai apeinama (pvz. marksizme).

Į klausimą - kas yra? - atsakymo ie kota dar ikifilosofijoje - mituose ir indų vėdose (sanskrite "vėda" - zinojimas. Vėdos - himnai, kuriuose apra omas gyvenimas 12-13 a.p.K.).Jose būties idėja aptariama kaip pasaulio atsiradimo idėja. Indų ikifilosofijoje būtis atsiranda , ji turi pradzią. ie samprotavimai api būtį filosofijai labai reik mingi, nes europiniame mąstyme interpretuojamos tos pačios mintys.

Europoje seniausios mintys apie pasaulio kilmę uzfiksuotos garikų kosmologinės mitologijos kūrėjo Hesiodo "Teogonijoje " 8 a.p.K. Būtiessąvoka dar nezinoma. Nekalba apie būtį ir pirmieji Europos filosofai Talis (624-547), Anaksimenas (588-525), Anaksimandras (610-546). Jie buvo natūrfilosofai ir kėlė klausimą apie pasaulio daiktų pradus. Pradas ("archė" -pirmapradis ) - medziaga, i kurios atsiranda ir į kurią zudami sugrįzta visi daiktai ir pats pasaulis. Taliui tai -vanduo, Anaksimenui - oras, Anaksimandrui - apeironas ( neapibrėztumas ).

pirmieji filosofai pradėję vartoti sąvoką "būtis", yra elėjiečiai (i Elėjos miesto). Zymiausias i jų - Parmenidas (540-470). Parmenidas yra idėjos apie amziną , nekintančią būtį pradininkas. Būtis yra tik tai, kas neatsiranda ir nei nyksta. Nebūties nėra, ji net nemąstoma. Jeigu nebūtis būtų, būtų atsiradimas ir i nykimas,bet taip nėra, todėl tėra tik būtis, o i nieko negali būti niekas.

visi kai prie ingas paziūras tolomesnėms interpretacijoms paliko Parmenido amzininkas Heraklitas i Efeso (544-480). Nors pasaulis amzinas, tačiau jis nuolat kinta. Visko pradzia ir pabaiga - ugnis. Būties kaip ir nėra, nes tesirei kia amzinas tapsmas. Kaip ugnis atsiranda lauze sudegant malkoms, taip visa gimsta dėl to, kad kas nors mir ta. Visą kitimą valdo kosminis protas - logosas, kuris taip pat amzinas. Logoso idėja tebeinterpretuojama filosofijoje iki iolei.

Daugelio pradų koncepciją sukųrė Anaksagoras (504-428). Pradų - gemalų (homeomerijų) labai daug. Jų tiek, kiek ir kokybių. i koncepcija buvo inetrpretuojama Naujaisias laikais.

Nepaprastai originalią ontologiją sukūrė pitagoriečiai. Pitagotui (6-5 a.p.K. sandūra) pirmasis pradas - skaičius, nes daiktų sandara priklauso nuo proporcijų. Taigi skaičius - modelis, i kurio formuojasi ta kai, linijos ir figūros. Skaičius - reali gamtos jėga, formuojanti daiktus.

Materialisti kai mąstė Demokritas (460-370). Jam būtis - amzini vienarū iai ir nedalomi atomai, kurie nematomi ir tesiskiria forma, tvarka ir padėtimi erdvėje. Filosofas tikrovi ka pripazino ir nebūtį, kuri yra absoliuti tu tuma, pripildyta atomų. i paziūra apie tu tuma i silaikė iki 20 a., nors tebeinterpretuojama iki iol.

Objektivaus idealizmo pradininkas Platonas (427-347) kaip ir filosofai elėjiečiai būtimi tepripazino tiktai tai, kas amzina, nekintama. ių savybių neturi nė vienas materialus daiktas. Kintantys daiktai, bet kurie dalis turintys kūnai, erdvė,kurioje tie kūnai yra, būčiai nepriklauso. Dalių neturi tik amzinos, nemirtingos, nekintančios bekūnės formuotės - idėjos. Tai ir yra tikroji būtis. Ji pojūčiais neaptinkama ir teprieinama protui. Jutiminio pasailio "nėra", nes tai tik idėjų e ėliai, atsiradę idėjos ir medziagos sąjungoje. Dėl to ir kūni kų daiktų esmės yra jų amzinos idėjos. Idėjų daug tačiau jas jungia vieningumas. Tas vieningumas pats savaime nėra būtis, bet dar kazkas auk čiu uz būtį, uz egzistavimą, uz daugį. Vieningumas yra jėga, garantuojanti atskiaras idėjas ir jų priklausomybę vieningumui. Vieningumas yra auk čiausia gėris, jis yra anpus būties ir nepasiekiamas net protui. Apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis nesirei kia. Vėliu tai buvo pavadinta transcendenti kumu. pasaulyje viskas tvarkinga, harmoninga. Tačiau jeigu yra tvarka, turi būti ir tvarkdarys. Pagl Platoną, tai Dievas - Demiurgas.Savyje jis neturi nei idėjų nei medziagos, bet i amzinųjų idėjų ir medziagos sukūrė esamą pasaulį.

Egzistuoja poziūris, kad būties filosofijos vir ūnė yra Arestotelio (384-322) metafizika. Pats Arestotelis ją vadina pirmąja filosofija, mokslu apie esamybę, būtį. Būties pagrindas, potencili jo prielaida - pirminė marerija. Tarpinė pakopa tarp pirminės materijos ir realaus pasaulio yra keturi elementai - ugnis, oras. vanduo ir zemė. I jų ir kyla dvi prie ingos daiktų savybės - iluma ir altis, dregmė ir sausumas. Daiktai yra materijos junginys su forma. Materija pasyvi, forma aktyvi Būtent forma i potencialios materijos ir sudaro daiktų pasaulį. Daiktai turi pirmines ir antrines esmes. Pirmoji esmė - substratas, pasirei kiantis daikto individualia būtimi ir suvokiamas juslėmis. Anrinės esmės kyla i pirminės, bet neturi individualios būties. Tai daiktų giminės ir rū ies apibrėztumas. Taigi Aristoteliui daikto esmė yra pačiame daikte, o ne atskirai esančioje idėjoje (Platonas). Viskas pasaulyje yra realizuota esmė arba apsiforminusi materija. Svarbiaąvietą Aristotelio ontologijoje uzima judėjimo, erdvės ir laiko kategorijos. Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl jo galimybė virsta tikrove. Be daiktų judėjimo nėra, o pats judėjimas - e eriopas: atsiradimas,zuvimas, padidėjimas, sumazėjimas, kitimas ir vietos keitimas. Judėjimas savaiminis, visada buvo, yra ir bus, tačiau egzistuoja ir amzinas pirminis judintojas - Dievas, kuriam vieninteliam judėjimas būdingas imanenti kai (jo paties viduje).

Pasaulio daiktai neatsiranda be priezasties. Tų priezasčių keturios, kurios nelygiareik mės: materialioji (pati materija), formalioji (aktyvi forma,kurianti tikrovę), veikiančioji arba aktyvioji (tai, kas vykdo apsiforminimo aktą), tikslo priezastis. Pastaroji svarbiausia ir baigtinė, nes viskas pasaulyje vyksta tikslingai. Tikslingumas yra svarbiausia judėjimo varomoji jėga - entelchija. Pirmoji priezastis ir galutinis tikslas yra Dievas, o filosofija,pripazįstanti tikslinga kosmoso tvarką, vadinama teleologija (gr. "telos"-tikslas).

Nuosekli Aristotelio metafizika kuriam laikui buvo primir ta,ir po krik čionybės įsigalėjimoilgą laika didziausiu autoritetu tampa Platonas. Neoplatonizmas ry kiausiai atsiskleidė paskutinio stambaus antikos filosofo Plotino (204-270), kataliki kosios filosofijos kūrėjo Aurelijaus Augustino (354-430), scholastikos pradininko Jono Skoto Eriugenos (910-977) filosofavime, nors po krik čoinybės pergalės filosofijos vaidmuo iki pat Renesanso sumenkėja.

Aurelijus Augustinas - pirmasis filosofas, savo mintis derinęs su v. Ra tu. Anot jo, auk čiausia esmė yra Dievas. Tik Dievi koji būtis imanenti ka, ovisa kita - nebūtina. Dievo būtis nepriklausoma, o visas pasulis yra tik dievo valia. Tik Dievas yra visa ko priezastis, Dievas ne tik sukūrė pasaulį i nieko, bet nuolat jį saugo ir tęsia jo kųrybą, nes pats savaime pasaulis nesivysto, taigi pasaulis egzistuoja ne Dievuje ir jis nėra Dievo dalelė. Kritikuodamas klausinėtojus apie tai, ką dievas veikė iki sutvėrimo, Augustinas sukūrė originaliąlaiko koncepciją. Anksčiau pasaulis nebuvo sukurtas todėl, kad jokio "anksčiau" nebuvo: laikas buvo sukurtas tuo pačiu metu, kaip ir pasaulis. dievas laike neegzistuoja, jis amzinas. Dievuje nėra nei "anksčiau", nei "vėliau"-visada dabartis, t.y. visi laikai kartu. Praeities ir ateities nėra, yra tik dabartis. Praeitis sutampa su atmintimi, o ateitis su laukimu. Abu tie momentai sąmonėje rei kiasi kaip dabartis. Taigi laikas egzistuoja tik zmogaus prote, kuri atsimena, stebi ir laukia. Negali būti laiko be mąstančios būtybės, okalbėti apie laiką iki sutvėrimo - absurdas.

Augustino metfizika tapo baze viduramzių dvasiniam gyvenimui, o Eriugenos koncepcija buvo pasmerkta.

filosofas ai kino, kad gamta susideda i 4 rū ių: kurinti,bet nesukurta (krik čoini kasis Dievas), kurinti ir tuo pačiu sukurta (Platono idėjos, egzistuojančios dievuje), sukurta, bet nekurianti (daiktai erdvėje ir laike), nekurinti ir nesukurta (vėl Dievas, kaip daiktų tikslas ir pabaiga). toks dievas jau nebėra absoliutas nes rei kiasi kaip gamtos dalis.

Scholastikos filosofijos (gr. scholastikos - mokyklinis) vir ūnė yra Tomo Akviniečio (1225-1274) filosofija. Scholastams didziausias autoritetatas - Aristotelis, todėl tomistinėje filosofijoje daug Aristotelio metafizikos motyvų. Pagl Tomą, pasaulio tvarka hierarchinė. Plačiausia pakopa - negyvoji gamta, o vir jos i sidėsto augalai ir gyvūnai. I pastarosios i kyla auk čiausioji - zmonės, kurie yra kaip pereinamoji grandis į dvasinę ir antgamtinę sferą. Tobuliausia realybė, ir pirmoji priezastis,būties prasmė yra Dievas. Tomas tiksliai atkuria Aristotelio materijos ir formos koncepciją, i plėsdamas ją tik tiek, kad grynoji forma (be materijos) yra ne tik Dievas, bet ir angelai, sielos ir apskritai dvasi kumas. Visa ai - realūs dalykai. Tie dalykai susideda i esmės ir būties. Tačiau tik Dievuje Esmė ir būtis sutampa. Sukurtų daiktų esmę sudaro giminės (rū ies) savybė, o ne individualumas. Dėl to sukurtų daiktų esmė su jų būtimi nesutampa. Daiktų būtį įtakoja įvairūs veiksniai, atsitiktinumai, o ne absoliutus butinumas kaip Dievuje. Dievas - paprasta būtis, daiktai sudėtinga būtis.Vadovaudamasis Aristotelio ontologija, Tomas pateikia 5 protu suvokiamus Dievo buvimo būdus.

Naujųjų laikų filosofiją parengė Renesansas, kurio,svarbiausias bruozas - baznčios autoriteto smukimas ir mokslo vertės kilimas. Atgimsta materializmas, tačiau filosofijoje dominuoja gnoseologija. Tai rei kia, kad be ontinės refleksijos atsiranda sąvimonės refleksija. Svarbus posūkis mąstymo struktūroje yra mąstymo sklaida ir filosofijos nutolimas nuo specialiųjų mokslų.

Metafizinėmis paziūromis ry kiausiai i siskyrė Rene Dekatas (Descartes) (1596-1650), Benediktas Spinoza (1632-1677), Gotfrydas Leibnicas (1646-1717). Tikrovę ie filosofai ai kino substancijos sąvoka.

Dekartui būtis susideda i 3 subsatancijų: Dievo ir jo sukurtos kūni kos ir sielos substancijų. kūnai tįsūs, sielos mąsto. Abi pastarosios substancijos gali egzistuoti savaranki kai.

Spinoza tenurodo vieną subsatanciją - Dievą. Spinozos Dievas yra Gamta. Taigi mąstymas, tįsumas - tai tik to paties Dievo (Gamtos) atributai.Atributų daug, o vyksme nėra jokių atsitiktinumų ir pa alinės įtakos.Spinozos metafizika vadinama panteizmu (gr. "pan" - visa, "theos" - Dievas).

Leibnicas tikėjo begale substancijų, kurias jis vadino monadomis. Monados tarpusavyje nesantykiauja. jei monados jaučia, tai - sielos, jei protingos - dvasios. Kiekviena monada atspindi Vistą ir rei kiasi kaip daugybė vienu metu einančių laikrodzių.

Originaliai mąstė ir naujųjų lailų filosofai Dzordzas Berklis (Berkeley) (1685-1753) bei Dovydas Hiumas (1711-1776). Berklis paskelbia, kad egzistuoti - tai būti suvokiamam. be suvokiančios būtybės būties nėra. Suvokti gali tik protas. O prote nieko kito negali būti, kas nepabūvojo pojūčiose. Patys daiktai i esmės yra mūsų juslių rinkiniai. Visa kita -tai tik mūsų vaizdiniai. Taigi, viso pasaulio daiktai tėra idėjos mūsų sielose.I nykus visiems subjektams, daiktai egzistuotu kaip idėjų suma Dievo prote.

Hiumas plėtoja Berklio paziūras. Jam tikrovė yra "įspūdzių srautas". Egzistuoja tik per jusles susidarę ispūdziai, kaip vidinė sielos veiklos refleksija. Kadngi mes turime reikalą su įspūdzaiais ir idėjomis (idėja - silpnas ispūdzio vaizdas prote), tai net negalime zinoti ar i tiesu yra mums i orinis pasaulis.Hiumo metafizika -skepticizmo vir ūnė.

Idomios vokiečių klasiko Georgo Hegelio (1770-1831) ontologinės paziūros. Filosofo sukurtoje filosofinėje sistemoje ontologija sutampa sugnoseologija, nes visa tikrovė sutapatinama su Absoliuto savipazina.

Pasak Hegelio, vis tikrovė yra Absoliuti dvasia. Absoliutas vystosi, o tas vystimasis yra Absoliučios idėjos proto darbas. Filosofas sako: "Visa kas tikrovi ka- protinga, o visa, kas protinga - tikrovi ka". Taigi kas ir atsitiktų, tai Absoliutaus proto veiklos i dava - protinga. Būties turinys - dvasios mąstymas. Absoliuti idėja, pradzioje būdama savyje ir sau "besidarbuodama" , numeta visas savo būties formas ir virsta kitabūtimi (gamta), ie ko formos, kuria i reik tų savo esmę. Ta forma - sąvoka. Sąmonę, operuojančia sąvokomis, Absoliutas įgyja zmoguje (asmenybės formoje). Zmogus ir realizuoja Absoliutą, t.y. pazįsta pats save įvairiose savo pakopose - kitabūtyse. Pradedama jutiminių daiktų pavadinimų aktais ir baigiama "absoliučiu zinojimu". Zinojimo tutinys ir yra dvasinio vystimosi formos ir dėsniai, pasirei kiantys kaip mokslas, moralė, religija, menas. Auk čiausias Absoliučios dvasios pazinimas yra filosofija.

20a. i kyla nauja filosofų banga kurios atstovais tapo: Friedrich Nietzche(1844-1900), Arthur Schopenhauer(1788-1860), Edmund Hussler (1859-1938), Martin Heidegger(1889-1976).

Viena tradicinės būties problemos transformacijos 20 a. filosofijoje linija - uzuot nagrinėjus daiktų pradus, gvildenti pačios zmogi kosios būties prasmę, zmogaus santykį su būtimi. Antra linija, kaip ir pirmoji kyla i tradicinės metafizikos kritikos, turi i dalies tas pačias i takas, bet veda visai į kitą pusę. Būties teoriją filosofai, judėję ia kryptimi, supranta kaip loginę ontologiją, siekiančią 19 a. antroje pusėje ir 20 a. i tobulintomis logikos priemonėmis nustatyti loginę daikti kosios būties strūktūrą. 

Renė Dekartas "Metafiziniai apmastymai"

iuo savo veikalu filosofas siekia įrodyti dievo buvimą ir sielos nemirtingumo remdamasis filosofiniais, bet ne teologiniais pagrindimais, idant parodytų, kad iuos rei kinius galima įrodyti ne tik teologi kai, bet ir protu. Tuo pačiu siekdamas i bandyti savo sukurtą metodą t.y. taikydamas jį. Visa knyga susideda i e ių apmastymų.

Pirmajame apmąstyme Dekartas pateikia įrodymus, kad reikia abejoti visais nors kiek abejotinais dalykais ir juos atmesti taip pat, kaip ir akivaizdziai klaidingais. Čia jis siūlo atsisakyti visų įgytų klaidingų nuomonių, nes pasak jo mes negalime būti tikri, kad budėjimo metu gauti patyrimai yra tikresni negu tie kuriuos gauname sapnuodami. Nes neretai sapnuodami mes patikime, kad proto sukurtos iliuzijos yra tikrovė, tačiau tuo pačiu mes nesapnuojame tokių dalykų kurių mes nebuvome patyrę budėjimo metu, o tiksliau sapne mes matome tokius paveikslus kurie susideda i tam tikrų realių daiktų. Taigi tarus, kad net tie daiktai yra tik iliuzija, mes galime prieiti i vados, kad tada jie turi būti sudaryti i kitų realių daiktų kuriuos mes sumai ę gauname savo iliuzijas. taigi galima daryti i vada, kad mokslai priklausantys nuo sudėtingesnių dalykų stebėjimo, yra labiau abejotini palyginus su mokslais tiriančiais paprastus ir bendrus dalykus (kvadratas akivaizdziai turi 4 kra tines nepriklausomai nuo to ar mes jį matome budėjimo metu ar sapne). Tačiau padarius prielaida, kad nėra absoliučiai nieko nei laiko, nei erdvės galima suabejoti ir iais akivaizdziais dalykais. Taigi norint atrasti ką nors tikro ir ilgalaiki ko reikia atmesti netgi ir ituos taip mazai abejotinus dalykus idant nei krypti i tiesos kelio, kad paskui būtų lengviau atrasti tai kas tikrai tikrą ir realu.

Antrajame apmąstyme R. Dekartas suformuluoja tikslų sielos supratimą kaip substancialios ir nedalomos, o zmogi kasis kūnas tai atskirų junginių sudaromoji.. Taigi atmetus visus abejotinus dalykus galima padaryti prielaida, kad i viso nieko, nėra, bet kaip gali nieko nebūt jeigu a abejoju buvimu, taigi jai manęs nebūtų tai nebūtų ir kam abejoti rei kiasi a esu, bet kas tada a esu ir koks, jai atmesti kūną rankas ir t.t. Taigi ką galima pasakyti tiksliai apie save tik tai, kad mąstai, o mąstai tikrai nes abejoji, taigi kylą kitas klausimas kada a esu - tada kai mąstau. Netgi tai, kad įsivaizduoji matąs daiktą tai patvirtina, kad tu esi, nes jį įsivaizduoji. Taigi savąjam a galima priskirti , visas proto funkcijas: neigimą, teigimą, įsivaizdavimą, jautimą zodziu visą tai kas priskiriamą mąstymui. Mąstant apie mus supančius daiktus. Pavyzdziui paėmus va ko gabalėlį, mes galime pakeisti jo agregatinę būseną formą neįsivaizduojamą galybę kombinacijų, taigi tai i einą uz vaizduotės ribų rei kiasi tai neįsivaizduojama, taigi galima daryti i vada, kad mes galime daiktą suprasti ne juslėmis, o protu "proto zvilgsniu".

Trečiajame apmąstyme įrodančius Dievo buvimą. Dievo buvimą jis ai kina tuo, kad mumyse yra idėja apie kazką tobulesnį uz mus, kazką kas turi visas mūsų turimas tobulybės ir dar daugiau, apie be galinį ir amziną. Taip pat galima savyje rasti tokių idėjų, kurios objektyve tikrove pats negali būti, i to i plaukia, kad turi būti kita tos idėjos priezastis, o ne a . Taigi i kur mumyse Dievo idėja, tokio kaip begalinio visazinio, jeigu ne i paties Dievo. Ir labai mazai tikėtina, kad nors būdamas substancija ir turėdamas substancijos idėja, bet kartu būdamas ribota būtybė galėčiau turėti savaime idėja apie neribota substancija. Taigi galima daryti i vada, kad Dievas yra. O kadangi jis yra be galo tobulas rei kia jis neturi jokių trūkumų, todėl jis negali apgaudinėti ir meluoti, nes melas ir apgaulė kyla i trūkumų.

Ketvirtajame apmąstyme R. Dekartas sprendzia klausima, kas gi mus priverčia klysti jai Dievas būdamas tobulas ir neturintis jokių trūkumų mūsų negali apgaudinėti. Taigi pirmiausiai reikia i siai kinti kokios daromos klaidos ir nuo ko jos priklauso, o priklauso jos nuo dviejų pagrindinių dalykų: pazinimo, ir laisvos valios. Taigi kokiu būdu mes prieiname teisinga sprendimą, o kada klystame. Pirmiausiai reikia pastebėti, kad zmogaus valia yra labiausiai tobulas jo turimas daiktas, kur kas tobulesnis negu gebėjimas pazinti. Taigi pirmiausiai kada priimamas teisingas sprendimas, o gi tada kai mes pirmiausiai ai kiai suvokiame protu, o paskui mūsų valia pati palinksta teisingo sprendimo link, bet jai mes nesugebame ai kiai suvokti proto, ir renkamas vien tik valios dėka, tada galima tik atsitiktinai priimti teisinga sprendimą, bet tokiu atveju darydami tolimesnes i vadas, mes tikrai suklysime, nes jos bus daromos remiantis tik valia, o ne pazinimų. Todėl kyla klausimas, kodėl Dievas būdamas tobulas sukūrė netobulus kūrinius. Filosofas bando paai kinti tai tuo, kad yra natūralu sukurtam protui būti baigtiniu, o baigtiniam protui - neviska suvokti.

Penktajame apmąstyme filosofas remdamasis ankstesniuose apmąstymuose pateikta i vada, kad tai ką mes visi kai ai kiai ir ry kiai pazįstame yra tikrą, imasi nagrinėti materialius daiktus. Sakysim paėmus trikampį akivaizdziai matome, kad jo didziausias kampas yra prie didziausia kra tinę. Galima sakyti, kad trikampis neegzistuoja ir iuos dėsnius mes gavome per jutimus, tačiau juk galima sugalvoti begalia kitų figūrų, kurių niekada nesi matęs, tačiau jų specifines savybęs galima įrodyti taip pat sėkmingai kaip ir trikampio. Taigi savo mąstymu galima gauti kokio nors dalyko idėja, ir viskas kas ai kiai matyti priklauso iam dalykui, i tikrųjų jam priklauso. Taigi i eitu, kad ias idėjas a turiu savyje taip pat kaip ir turiu Dievo idėja, i to i plaukia, kad ios idėjos prigimčiai priklauso ir būtis. Nes absurdi ka būtų įsivaizduoti, beribę tobulybę be vienos i didziausių tobulybių. I to galime daryti i vadą, kad be Dievo negalima mąstyti jokio kito daikto. Taigi viskas priklauso nuo Dievo, o kadangi Dievas neapgaudinėja tai i eitu, kad viskas ką tiksliai ir ai kiai suprantu

e tasis apmąstymas Sakykim, kad visi mūsų materialaus kūno pojūčiai yra tik mūsų vaizduotės padariniai, bet tam kad susidaryti vieną ar kitą vaizdinį reikalingos tam tikros pastangos, kurių nereikia stengiantis ką nors suvokti, ar suprasti. Taigi akivaizdus skirtumas suvokdama dvasia gilinasi į save ir tiria turimą idėją, o įsivaizduodama gilinasi į kūną ir tiria kas jame atitinka turimą idėją. Taigi mes galime įsivaizduoti tam tikrus daiktus ar pojučius, bet kaip tada paai kinti tuos pojūčius, kurie ateina mums nepageidaujant, be jokių pastangų (pvz.: skausmas, alkis tro kulys). Kaip buvo sakytą Dievas nėra apgavikas, ir viskas priklauso nuo jo, tai rei kia, kad jis nesiunčia mums idėjų pats, taigi idėjos kyla i kūni kų daiktų. Gal tos idėjos ir neatitinka tiesiogiai tų daiktų, bet parodo akivaizdų skirtumą. Taigi vadinasi materialus daiktai yra. I to galima daryti i vadą, kad a susidedu i kūno ir dvasios, bet dvasia gali egzistuoti, be kūno, o kūnas savaime ne. Kadangi jausmai mus gali apgauti tai tikruosius daiktus mes galime pazinti tik dvasia, tai rei kia nieko negalima spręsti apie daiktus kol protas jo nei tyrė.

R. Dekarto metodas. JO esmė daryti i vadas, kai esi visi kai tuo tikras, sunkiai analizuojama dalyką skaidyti į paprastesnius, i laikyti samprotavimų nuoseklumą pradedant nuo lengviausiai suprantamu ( iuo atveju savęs, kaip mąstančios būtybės) ir einant prie sunkesnių, nedaryti klaidų.

4. klausimasssss

Pradzia laikytume VI a. pr. Kr. Mazoji Azija Miletas. Filosofijos "tėvu" laikomas Talis. Jiems (milietiečiams) būdingas pirmapradzio ie kojimas : Talis - vanduo; Anaksimenas - oras; Heraklitas - ugnyje; Pitagoras - skaičiuje; Anaksimandras - neapibrėztume. Pats zodis filosofija yra kilęs i graikų ir rei kia meilę i minčiai. VI a. pr Kr. yra tik sąlyginis, istorinis filosofijos atsiradimo laikas. Filosofija kyla mąstymo ry io su būtimi. Tai rei kia, istorine prasme filosofija atsirado kartu su zmogaus būties istorija. Filosofuoti zmogui yra nei vengiama - tai mąstymas.

Filosofijos esminės kilmės ie kojo jau Platonas ir kurią jis radęs nuostaboje. iuo atveju yra ie koma altinio, i kurio filosofija nuolat teka; pagrindo, kuris ją laiko bei istorijos eigoje ne a; paskatos, kuri zadina mąstantįjį filosofi kai klausti. Filosofijos literatūra daznai kalba apie tam tikrą "pagrindnį patyrimą" i kurio i auga tam tikras "kiekvienas tikras filosofavimas" ir kuris į uzveda tarsi laikrodį, kad eitų. Filosofuodamas zmogus daznai klausia. Filosofijos kilmė yra glaudziai susijusi su mitologija ir klausimu. XIX a. pozytivistai teigė, jog graikų filosofija kilo i lūzio su mitologija. Filosofija kilusi tą akimirką, kia Talis taręs, kad viskas kilę ne i Okeano, bet i vandens. Mitas buvo pakeistas logu. Filosofija esanti perėjimas nuo mito į logą, vadinasi, nuo vaizdo į atotrauką. Mito pradų esama visose filosofijose.

Pavyzdys

Mitas apie Antigonę. Tai niekados neįvyko, bet tai yra visados. Antigonė niekad nėra gyvenusi; mite pasakojamo zygio esą ji palaidojo savo brolį prie tirono valią, ji niekad nėra atlikus. Tačiau Antigonė gyvena visur, kur tik meilė artimui susikerta su neteisingais įsakymais. Antigonė zmogi kojo būvio pirmavaizdis. Visur, kur tik is būvis virstąs veiksmu, kur tik zmogus vydąs Antigonės zodzius, ne nekęsti, bet mylėti, - visur ten Antigonė virstanti tikrove .

Filosofija vykdo mito paskirtį - buvoti visados. Kalbėti apie filosofijos kilmę i mitologijos yra tautologija. Pati mitologija yra viena i filosofavimo lyčių. Filosofija paverčia mitą logu tik todėl, kad logas jau glūdi mite.

Filosofijos kilmė :

a) kasdienybės nepakaičiamumas ir klasta; neklausianti zmogaus būklė.

b) ribinės padėtys arba kasdienybės, kaip savaime suprantamo suduzimo, egzistencinė katastrofa.

c) zmogi kieji filosofijos altiniai : nuostaba, abejonė ir kančia.

Neklausiančią būklę galima apibūdinti kaip buvimo ir turėjimo tapatumo būklė. Įvykus nelaimingiems atsitikimams zmogus atsiduria ribinėje padėtyje. Ribinės padėtys - zmogus su nuostaba suvokia, kad pasaulis ir buvimas jame tėra tik laikinas. Ribinėse padėtyse zmogus tarsi atsistoja ant būties ribos; jis patiria egzistencinę katastrofą. Tokioje padėtyje zmogus patiria metafizinę nuostabą. Būtis - amzina. Tokioje būsenoje zmogus ima klausti visą ko prasmės. Ribinių padėčių zmogus nei vengs. Gyvenimas nėra kasdienybė, tai dvasi kai įgaunam vertybė. Kuo entuziasti kiau gyveni, tuo labiau jis tave ryja. Pavojus yra dvasinis apdujimas, nemąsli būklė. Nuostabos metafiznė būklė įveikia gyvenimo lėk tumą. Kasdienybė dūzta. Dingsta tariamas ai kumas, todėl filosofija i nuostabos susiejama su zmogaus amzinybe. Ie koti prasmės savo laikinume yra beprasmi ka. Taigi graikų filosofija kyla i nuostabos.

XVI a. - XVII a. vyksta lūzis. Zinių masyvas didėja. Jau senovės graikai zinojo, jog daugiazinystė i minties neduoda. Zmogų vis labiau apninka abejonės. Dekartas padaro parodoksalę i vadą : "viskas abejotina, tik neabejotinas pats abejojimas"; "viskas ką patiria zmogus turi būti i nagrinėta ir priimta su didziausia abejone ". Cogito ergo sum - mąstau vadinasi esu. Nuo Dekarto abejonė i sivysto kaip filosofijos altinis. Filosofija i abejonės tai lyg savęs praradimas. Psichomatinė struktūra. Abejonės kaip filosofijos altinis maitina skeptikų, stoikų, racionalizmo, pozytivizmo kūrybą. Zmogaus esmė yra protas, o protas yra kančia. Tokių ribinių padėčių i gyvenimas tai egzistencinė kančia. Kančią kaip filosofavimo altinį galima suvokti kaip zmogi kojo atskirtumo, atplė tumo muo amzinybės i gyvenimas. Zmogus yra iracionalus. Graikai platonas ir aristotelis ie kojo būties esmės i nuostabos. Dėl zmonių kančių krik čionybė ie kojo amzinojoje dievi koje palaimoje . Nuostaba, abejonė ir kančia ir yra nei senkantys zmonių filosofavimo

Filsofijos atsiradimas.

Filosofija neatsiranda, kaip revoliucija, staigus zmogiskosios minties suolis. Ji nuoseklios zmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įtakojo ir mūsų kultūrą.

Kiekvienam zmogui yra tekę filosofuoti. Dar vaikystėje mums kilo klausimai: Kodėl kazkas yra?, Kas as esu?, Kas yra po mirties?, Kas yra teisingumas ir tiesa?, Kas yra laisvė?, ir daugelis kitų. Zmogus būdamas gamtos dalis gali keisti aplinką, kurioje gyvena, stebėti savo veikimo padarinius, tačiau daznai jis negali paaiskinti: Kas?, Kaip?, Is kur viskas atsiranda ir yra?. Tokie ir panasūs klausimai zmogui kilo jau neolite. Tuo laikotarpiu pradeda formuotis sąvokos (bandoma atskirti zodį nuo nuo konkretaus daikto), bunda pazinimas, asociacijos vaizduotė. Pazinimui stumentis į priekį pradedama atsisakyti pirmyksčio konkretizmo, o tai dar labiau iskelia problemą: Kodėl viskas vyksta ir viskas taip atsiranda. Nesuvokiami dalykai veda į aplinkos sudvasinimą, padeda pagrindus religijai. Atsiradęs skaičiaus, kaip apstrakčios sąvokos suvokimas ( analogijos tarp pvz. trijų medzių ir trijų zmonių atradimas), sugebėjimas ja operuoti padeda zmogui susiorentuoti laike ir erdvėje. Visa tai pastūmėja į mitinį pasaulio tvarkos aiskinimo atsiradimą, o tai jau pereinamasis koridorius į filosofiją.

Mitinis pasaulio aiskinimas - tai zmogiskosios patirties perkėlimas į paprastą sudvasintą pasakojimą, kuriuo bandoma paaiskinti tuo metu nesuprantamus dalykus.

Filosofijos gimtine laikytinas Graikų miestas Miletas ir jo VII - VI a. pr. Kr. mokykla. Graikai susidarė ir sąlygas ir prielaidas filosofijos gimimui. Pagrindinė sąlyga yra graikų demokratija ir miestų i kilimas (urbanizacija). Demokratija i kelia graiką kaip asmenį ( renkasi vertybes, sąmoningas atsakomybės prisiėmimas, savidrausmė ). Tiktai tokioje visuomenėje, kur asmeninė zmogaus vertė yra gyvenimo centre yra vyksta filosofavimas. Filosofija nekuriama visuomeni kai, ji vykdoma asmeni kai. Urbanizacija - tai lūzis graikų gyvenime.graikų miestai formavosi kaip centrai. Graikų visuomenė tapo atvira : bendros tradicijos, nauja pasaulėziūra, mokslo i plitimas. Kiekvienas graikas galėjo laisvai viestis, lavintis. Tradicinė graikų mitologija ir religija patenkino zmonių reikmes.

Mitai.

Mituose, ypač senųjų poemų ir sakmių, galime rasti filosofinio pobūdzio intarpų - filosotemų (pasaulio atsiradimas, zmogaus sukūrimas ir etc.). Filosofija yra savoti kas mitų tęsinys. Jei mituose yra filosotemų tai filosofijoje - mitologenių. "Dox'a" - tai nuomonė. Mitų tikrumo pagrindas yra protėvių nuomonė. "Logos" - tai zodis, tvarka. Logi kas nekėjimas - atsakomybė i reik ti pasaulio tvarką. Dėsningumas ir zodi kumas. Zmogus pereina nuo doktograiki ko iki loginio mąstymo. Zmogus sutvarkytas grieztai pagal kosmosą, visatos dėsnius. Zmogus = microcosmos.

Mitologinio mąstymo ypatumai :

antropomorfizmas - suzmoginimas, personifikacija (pvz. Prometėjas - ugnies Dievas).

Zmogus gamtoje mato save i didintą.

pasaulėvaizdyje pagrindiniai veikėjai Dievai.

analogija kaip principas.

mitologinis pasaulėvaizdis i dėstomas pasakojimo forma.

viskas atskleidziama metaforomis ir poetizmais.

mitų tikrumas grindziamas tradicija ir autoritetu.

Filosofinio mąstymo ypatumai:

Dievus, pusdievius ir herojus keičia gamtos jėgos ir stichijos.

grieztai vartojamos sąvokos: archė, logos, atomas, stichija ir etc.

pasakojimas pakeičiamas teorija - logais, taisyklėmis ir principais, apjungtais tarpusavy sąvokų sistema.

tikrumas grindziamas ne teori kai, o įrodymais ir argumentais.


Document Info


Accesari: 2784
Apreciat: hand-up

Comenteaza documentul:

Nu esti inregistrat
Trebuie sa fii utilizator inregistrat pentru a putea comenta


Creaza cont nou

A fost util?

Daca documentul a fost util si crezi ca merita
sa adaugi un link catre el la tine in site


in pagina web a site-ului tau.




eCoduri.com - coduri postale, contabile, CAEN sau bancare

Politica de confidentialitate | Termenii si conditii de utilizare




Copyright © Contact (SCRIGROUP Int. 2024 )