Mąstymas

Mąstymas

Mąstymas (arba pazinimas) - tai proto veikla, susijusi su informacijos supratimu, apdorojimu ir perteikimu. Mąstydami manipuliuojame patyrimo informacija, kuri gaunama suvokimo dėka, atgaminama is atminties bei sukuriama vaizduotės. Mąstymo metu vykdomas manipuliacijas galima apibūdinti per mąstymo operacijas, t.y. veiksmus, kuri 747q1617h 71; pagalba yra keičiamas mąstymo turinys.

Skiriamos tokios mąstymo operacijos:

• Analizė - mintinis visumos skaidymas į dalis.
• Sintezė - mintinis dalių jungimas į visumą.
• Palyginimas - panasumo, skirtumo ar tapatumo santykio nustatymas.
• Abstrahavimas - mintinis atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos.
• Apibendrinimas - mintinis bendrų ir esminių objektų savybių susiejimas ir gautos isvados isplėtimas netyrinėtiems atvejams.

Atsizvelgiant į tai, kokia medziaga (objektais) yra manipuliuojama, skiriamos 3 mąstymo rūsys:

Veiksminis mąstymas - fiziniai veiksmai (manipuliacijos) su objektu;

Vaizdinis mąstymas - manipuliavimas vaizdiniais;

Sąvokinis mąstymas - manipuliavimas sąvokomis.

Sąvokinis mąstymas

Kad zmogus galėtų mąstyti apie daugybę įvykių, objektų ir zmonių, mąstant sie dalykai yra supaprastinami. Mintyse jie yra suskirstomi į grupes, vadinamas sąvokomis. Tokiu būdu, sąvoka yra simbolis (dazniausiai zodis), kuris reprezentuoja objektų ar įvykių, turinčių panasumų, klasę. Pirmieji gamtininkai, paprastindami ir tvarkydami, visas gyvas būtybes, kurių yra apie penki milijonai rūsių, suskirstė į dvi pagrindines kategorijas - augalų pasaulį ir gyvūnų pasaulį. Paskui sias pagrindines kategorijas jie suskirstė į smulkesnes - stuburinius, zuvis ir, dar labiau konkretindami, pavyzdziui, į ryklius. Toks klasifikavimas pazinimą padaro veiksmingesnį.

Kai kurias sąvokas sudarome jas apibrėzdami. Zinodami, kad trikampis turi tris krastines, paskui visas trikrastes geometrines figūras priskiriame trikampiams. Kiek dazniau sąvokas susidarome, isskirdami prototipus - būdingiausią tam tikros kategorijos atstovą. Ir kuo lengviau objektai atitinka sąvokos prototipą, tuo lengviau mes juos atpazįstame kaip tos sąvokos pavyzdzius.

Taigi, nuspręsdami, kad objektas gali būti apibūdintas tam tikra sąvoka, mes priskiriame objektą tam tikrai klasei, t.y. jį kategorizuojame. Objekto kategorizacija leidzia mums zinoti ne tik tiesiogiai suvokiamas jo savybes, bet ir tas savybes, kurių konkrečiu momentu savo jutimais suvokti negalime, tačiau zinome, kad tos klasės objektai sia savybe pasizymi.

Dar labiau paprastindami dalykus, sąvokas tvarkome hierarchiskai, jas jungiame tarpusavyje į aukstesnio apibendrinimo lygio sąvokas - taip sudarydami hierarchijas. Kuo zemesnė sąvokos padėtis hierarchijoje, tuo daugiau būtinų savybių ji turi, yra panasesnė į klasikinę sąvoką. Kylant į virsų, apimamų objektų skaičius didėja, tačiau būtinų savybių mazėja, sąvokos tampa vis labiau "neaiskios".

Vaizdinis mąstymas

• Vaizdinys - tai jutiminio patyrimo mintinis vaizdas, kuris naudojamas mąstymo apie objektus procese.
• Tam, kad galėtumėme galvoti apie objektus mes ne tik juos įsivaizduojame, bet ir manipuliuojame mintiniais vaizdais.
• Vaizdiniai suteikia mums galimybę galvoti apie daiktus nekalbiniu būdu.
• Taip pat vaizdiniai suteikia mums galimybę naudoti konkrečias formas, kad apibūdinti sudėtingas ir abstrakčias sąvokas.

Problemų sprendimas

Zodis "problema" gali apibūdinti įvairiausius įvykius, pradedant mokymusi uzsiristi batus ir baigiant branduolinio karo grėsmės mazinimu. Problemų sprendimas gali būti apibūdinamas kaip į tikslą nukreiptas procesas, kilęs dėl tam tikrų kliūčių ir dėl akivaizdaus sprendimo nebuvimo. Skiriamos kelios problemų sprendimo stadijos: 1) problemos interpretacija (pasiruosimas); 2) sprendimo kūrimas ir įgyvendinimas; 3) sprendimo įvertinimas.

Problemos interpretacija (pasiruosimas)

Pirmajai problemos sprendimo stadijai būdingas problemos interpretavimas ar apibrėzimas. Todėl daugumoje si stadija apima informacijos apie problemą rinkimą. Kas tai per problema? Kokios jos sprendimo kliūtys? Kokios informacijos reikia, kad galima būtų rasti sprendimą? Jeigu problema primena kazkada jau turėtą, tai reproduktyvaus mąstymo dėka prieinama prie sprendimų, kurie anksčiau buvo sėkmingi. Vienas is pagrindinių faktorių pasiruosimo stadijoje yra problemos struktūros įvertinimas. Dauguma problemų gali būti pateiktos keliais būdais, is kurių vienas gali vesti prie greitesnio sprendimo. Siauras problemos apsibrėzimas apsunkina sprendimo atradimą. Kitas problemos interpretacijos aspektas yra sprendimas, kuriai problemų klasei ar kategorijai problema priklauso.

Sprendimo kūrimas ir įgyvendinimas

Antrojoje problemos sprendimo stadijoje pradedami generuoti potencialūs sprendimo būdai. Primityviausia procedūra ieskant sprendimo vadinama atsitiktine paieska. Si paieska atliekama neturinti jokios informacijos apie tai, kokios strategijos galėtų būti sėkmingiausios. Is esmės tai yra klaidų ir mėginimų būdas. Taip spręsdamas problemą zmogus bando vieną būdą po kito, kol atsitiktinai aptinka reikiamą sprendimą. Tuo tarpu, bet kokį metodą, kuris garantuoja problemos sprendimą, tyrinėtojai vadina algoritmu. Pvz., taisyklė, kaip rasti apskritimo plotą, kai zinomas jo ilgis, vadinama algoritmu. Naudojant algoritmą galima nesunkiai isspręsti problemą, nors zmogus gali netgi ir nesuprasti paties algoritmo. Deja, daugumos problemų atveju, vienintelis egzistuojantis algoritmas yra varginančios paieskos.

Daug naudingesnis poziūris yra atrinkti tam tikrus būdus, kurie zada sėkmingą problemos sprendimą. Sios paieskos vadinamos euristikomis ir yra įmanomos, kai asmuo turi tam tikras zinias ir patirtį artėti prie sprendimo. Euristinės paieskos technikos nors ne visada garantuoja sprendimą, kaip algoritmų atveju, tačiau jos zymiai sumazina paieskos trukmę. Viena dazniausiai naudojamų euristinių technikų yra vadinama esamos padėties-pabaigos analize. Sioje strategijoje analizuojamas skirtumas tarp esamo padėties ir trokstamos padėties (tikslo). Čia dedamos pastangos sumazinti sį skirtumą problemą suskaidant į  mazesnes problemas, kurios gali turėti įmanomus sprendimus. Kita euristinė strategija apima atvirkstinį darbą nuo tikslo iki esamos padėties (atgalinės eigos metodas). Si strategija gali būti efektyvi esant tam tikro tipo problemoms, pvz., teoremų įrodinėjimas geometrijoje. Taip pat si strategija yra efektyvi sprendziant galvosūkius-labirintus. "Kopimo į kalną" strategija leidzia mums nuosekliai judėti savo tikslo link. Kiekviename zingsnyje yra įvertinami pasiekimai ir koks sekantis zingsnis turėtų būti. Tarpinių tikslų nusistatymo strategija problema paprastai yra suskaldoma į mazesnes, lengviau įveikiamas dalis, kurias atskirai yra lengviau isspręsti nei visą problemą. Tyrimai rodo, kad problemos sprendziamos efektyviausiai, kai naudojamos įvairių euristinių technikų kombinacijos.

Sprendimo įvertinimas

Sioje stadijoje atliekamas sprendimo įvertinimas. Jeigu sprendimas atitinka visus pageidaujamus kriterijus, tada problema laikoma isspręsta. Jeigu ne, tada vėl grįztama į produkavimo stadiją ir asmuo bado generuoti papildomus sprendimus. Kai kuriais atvejais gali būti sukuriama keletas sprendimų, kurie visi pajėgūs isspręsti problemą, tačiau vieni sprendimai gali būti geresni nei kiti. Sie alternatyviniai sprendimai yra palyginami būtent įvertinimo stadijoje.

Problemų sprendimo kliūtys

Polinkis ieskoti patvirtinimo - noras ieskoti tokios informacijos, kuri patvirtintų mūsų mintis ir keliamas hipotezes.

Fiksacija - siekimas spręsti problemą pagal analogiją, įprastais sprendimo būdais net ir susidūrus su nauja problema ar situacija.

Intelektas

Jau nuo pat intelekto įvertinimo testų kūrimo pradzios mokslininkai ginčijosi dėl intelekto prigimties. Pavyzdziui, 1920 metais keletas sios srities ekspertų pateikė ne vieną intelekto apibrėzimą (L.M. Terman'as: intelektas tai sugebėjimas abstrakčiai mąstyti; S.S. Colvin'as: tai - įgimtas arba ismoktas sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos; R. Pintner'is: tai - sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie santykinai naujų situacijų; W.F. Dearborn: tai - sugebėjimas mokytis ar pasinaudoti turima patirtimi). 1923 metais psichologas E.G. Boring'as intelektą apibūdino kaip "tai, ką įvertina testas", tokiu būdu pateikdamas funkcinį apibrėzimą, kuris įnesė dar daugiau painiavos. Boring'o apibrėziamas daugelį metų turėjo įtakos zmonėms, dirbantiems intelekto srityje, nors is tiesų jis tik pabrėzia nesutarimą dėl to, kas tai yra intelektas.

Psichologai vis dar svarsto, ar intelektą reikėtų apibrėzti kaip įgimtą protinį gebėjimą, pasiektą intelekto veiklumo lygį, ar kaip priskiriamą ypatybę, kuris, kaip grozis, priklauso nuo stebėtojo nuomonės. Kadangi intelektinė elgsena vis tik rodo gebėjimą prisitaikyti, mokantis is patirties, sprendziant problemas ir blaiviai protaujant, tai intelektą galima apibrėzti, kaip sugebėjimą įgyti ir panaudoti turimas zinias (kur sis sugebėjimas yra palaikomas daugumos pazintinių procesų, tokių kaip suvokimas, atmintis, mąstymas, problemų sprendimas bei kūrybiskumas).

Kaip sugebėjimas ar potencialas, intelektas negali būti ismatuojamas tiesiogiai, nes is esmės tai yra abstrakcija, gebėjimas, kuris kyla apdorojant informaciją: tam yra reikalingas gebėjimas priimti informaciją, laikyti ją atmintyje, atgaminti, kombinuoti, lyginti bei panaudoti naujame kontekste. Todėl intelektas gali būti ismatuojamas netiesiogiai, nes geriausias gebėjimo įgyti ir panaudoti zinias indikatorius, yra zinios, kurias asmuo jau turi įgijęs. Tačiau reikia nepamirsti, kad sios įgytos zinios gali būti įtakotos įvairiausių faktorių, apimant galimybes, kurios asmeniui buvo suteikiamos namie bei mokykloje, motyvaciją ir netgi fizinę sveikatą. Grynų intelektinių sugebėjimų įvertinimas is esmės yra neįmanomas.

Intelekto teorijos

Tradiciskai intelekto teorijos skirstomos priklausomai nuo poziūrio, ar intelektas yra vienas bendrasis gebėjimas ar jis susideda is atskirų sugebėjimų. Jeigu intelektas yra vienas sudėtinis gebėjimas, tada yra suprantamas jo įvertinimas vienu skaičiumi, tokiu kaip IQ. Tačiau jeigu jis susideda is atskirų sugebėjimų, tuomet vienintelis suminis įvertinimas gali būti klaidinantis.

SPEARMAN'O BENDROJO INTELEKTO TEORIJA. Britų psichologas C. Spearman'as dar XX a. pradzioje pastebėjo, kad jei zmogus yra sumanus kokioje nors vienoje srityje, tai paprastai jis būna sumanus ir kitose srityse. Tad jis papriestaravo nuomonei, jog intelektas tiesiog yra tam tikrų sugebėjimų suma ir manė, jog intelektas yra pakankamai bendra protinė energija, įtakojanti kiekvieną zmogaus veiksmą. Tad jie teigė, kad bet kokia intelektinė veikla remiasi bendruoju faktoriumi, vadinamu bendrasis intelektas ar paprasčiausiai g faktorius (sutrumpintai is anglų kalbos zodzio general (bendrasis)). Sis faktorius įvairių zmonių yra skirtingas, tačiau to paties zmogaus jis visose mąstymo operacijose toks pats. Taip pat yra dalis ir specifinių sugebėjimų, ar paprasčiau s faktorius, kuris yra skirtingas ir to paties zmogaus įvairiuose mąstymo sugebėjimuose. Atskiruose protiniuose veiksmuose dalyvauja vienas ar keli specifiniai faktoriai ir būtinai bendrasis g faktorius. Kadangi g faktorius yra visuose protiniuose veiksmuose, jį būtų galima matuoti bet kuriame is jų. Taigi, nors Spearman'as sutiko, kad zmonės daznai turi ypatingų issiskiriančių gebėjimų, jis manė, kad tie, kurių vieno faktoriaus įvertinimas yra aukstas, paprastai gaus aukstesnius nei vidutinius ir kitiems faktoriams priskiriamų gebėjimų įvertinimus. Remiantis Spearman'o bendrojo intelekto teorija, norint įvertinti intelektą, reikia sudaryti tokį testą, kuris tiktai įvertintų bendrąjį intelektą, o ne kitus specifinius gebėjimus.

THURSTON'O PIRMINIŲ PROTINIŲ SUGEBĖJIMŲ TEORIJA. L, Thurston'as į intelektą ziūrėjo is kitokios perspektyvos, atmesdamas teiginį, kad yra vienas bendrasis intelektas. Jis tikėjo, kad egzistuoja eilė pirminių protinių sugebėjimų, kognityvinių faktorių, kurie kartu ir sudaro sunkiai apibrėziamą intelekto sąvoką. Thurston'as kartu su kitais tyrinėtojais pateikė keleto tokių faktorių apibūdinimus. Dazniausiai yra minimi sie:

Verbalinis supratimas - faktorius, kuris įvertinimas testuose, matuojančiuose verbalinį mąstymą, mąstymą analogijomis bei skaitymo supratimą.

Zodzio suradimo lengvumas - lengvas manipuliavimas zodziais specialiuose kontekstuose, tokiuose kaip rimavimas, anagramos ar pateikimas kuo daugiau zodzių is v raidė.

Gebėjimas manipuliuoti skaičiais - aritmetiniai skaičiavimai.

Erdviniai gebėjimai - gebėjimas vidiniame plane manipuliuoti ir vizualizuoti geometrinius rysius ir pan.

Asociacinė atmintis - sugebėjimas sudaryti atsitiktinai suporuotas asociacijas, kas reikalauja mechaninės atminties.

Suvokimo greitis - sugebėjimas greitai pastebėti vizualines detales.

Samprotavimas.

Remdamasis faktorių lygiavertiskumo teiginiu, Thurston'as manė, kad intelektui nustatyti neuztenka vieno rodiklio (pvz., IQ), o reikia kelių atskiriems sugebėjimams, kurie sudarytų profilį. Be to Thurston'as tikėjo, kad sie sugebėjimai santykinai yra nepriklausomi vienas nuo kito. Pav., asmuo,  turintys aukstą erdvinių gebėjimų lygį, gali pasizymėti zemu verbalinio supratimo lygiu. Tačiau is esmės jis tikėjo, kad kartu sudėjus siuos sugebėjimus, jie kaip ir sudaro bendrąjį intelektą, nes vienas ar keli sie gebėjimai gali dalyvauti bet kokioje intelektinėje veikloje. Pav., tam, kad perskaityti knygą būtinas verbalinis supratimas, samprotavimas bei atmintis. Tokiu būdu Thurston'as pateikė sudėtingesnį intelekto modelį nei Spearman'as.

GUILFORD'O INTELEKTO TRIJŲ FAKTORIŲ STRUKTŪROS TEORIJA. Guilfordas'o netenkino nei Spearman'o nei Thurston'o pateikti intelekto modeliai. Remdamasis kelis metus trukusiais koreliacijos tarp skirtingų testų tyrimais, jis pasiūlė intelekto kubinės struktūros modelį. Pagal jo modelį, kiekvieno asmens intelektinę veiklą sudaro trys atskiri faktoriai: "operacijos" - tai ką asmuo daro, pvz., atsiminimas ir vertinimas; "turinys" - medziaga, su kuria asmuo dirba operacijų metu, pvz., simboliai ir zodziai; "rezultatas" - pagrindinės formos, kuriose gali tikti informacija, pvz., klasės ir rysiai. T.y. kiekvienas protingas elgesys visada isreiskiamas protinėmis operacijomis, atliekamomis su konkrečia medziaga (turiniu) ir duodančiomis tam tikrą rezultatą.

Pagal Guilford'ą bet kokia protinė veikla apima tam tikro turinio perdirbimą, ko pasekoje gaunamas tam tikras rezultatas.Tačiau si teorija yra labai sudėtinga ir dabar yra orientuojamasi į paprastesnes intelekto teorijas.

INFORMACIJOS PERDIRBIMO TEORIJOS. Visi minėti modeliai remiasi faktorine analize, kurioje pateikiama ir tarpusavyje siejama daugybė skirtingų uzduočių. Uzduotys, kurios linkę vertinti panasius dalykus, sudaro atskirus faktorius. Naujausi tyrimai remiasi kitokiu poziūriu į intelektą, kuriame pagrindinis vaidmuo atitenka informacijos perdirbimui (Sternberg, 1981). Pavyzdziui, daugelis tyrinėtojų domisi reakcijos laiku, kaip faktoriumi, kuris gali turėti įtakos tarpasmeniniams intelekto skirtumams. Reakcijos laikas yra matas, kaip greitai asmuo gali sureaguoti į specifinius stimulus. Be to, tai, kad daugumos testų atlikimas turi ribotą laiką, rodo, jog tam tikrų uzdavinių atlikimo greitis yra susijęs su intelektu.

Intelekto matavimas

Pirmieji bandymai ismatuoti paprastas psichines savybes (traktuojamas kaip intelekto pasireiskimus) buvo atlikti dar devyniolikto amziaus pabaigoje F. Galton'o sukurtoje antropometrinėje laboratorijoje. Ten buvo matuojami tokie psichiniai reiskiniai, kaip jautrumas skausmui, vaizduotė, aklumas spalvoms ir pan. Vundt'o mokinys J Catell'as taip pat buvo tokios nuomonės, kad is paprastų psichomotorinių reakcijų galima spręsti apie sudėtingas kognityvines savybes. Jis įvedė testo sąvoką ir 1890 metais issamiai aprasė 10 testų bei jų atlikimo sąlygas ir taip pat sukūrė pagrindą testų atlikimo procedūroms standartizuoti. Kruopstūs longitudiniai tyrimai XX a. pradzioje įgalino padaryti isvadą, kad intelektas pasireiskia ne paprastomis psichomotorinėmis reakcijomis, o sudėtingais mąstymo procesais, tokiais, kaip dedukcija ir analizė. Remdamiesi siomis isvadomis A. Binet ir T. Simon'as sukūrė pirmą intelekto testą, zinomą Binet-Simon'o intelekto skalės pavadinimu. Jo rodiklis buvo vadinamasis protinis amzius, kuris yra nustatomas taip: intelekto testu istiriama didelė populiacija ir tam tikro biologinio amziaus asmenų uzduočių atlikimo rezultatų vidurkis laikomas amziaus grupės norma. 1912 metais V. Stern'as pasiūlė vietoje protinio amziaus vartoti intelekto koeficientą (IQ), kaip protinio ir biologinio amziaus santykį, padaugintą is 100. Kai protinis ir biologinis amzius sutampa, jų santykis lygus vienetui ir tada IQ 100. Kadangi sudarydamas testą Stern'as rėmėsi Binet sukurtu intelektu, naująjį testą jis pavadino Stanfordo-Binet testu.

1939 metais D. Wechsler'is sukūrė intelekto skalę, kurioje protinis amzius buvo pakeistas tam tikru standartizuotu dydziu. Remdamasis Gaus'o kreive, jis reprezentacinės imties rezultatų aritmetinį vidurkį prilygino 100 (kas atitiko Stern'o IQ, kai protinis ir biologinis amzius sutampa). Rezultatai, mazesni ar didesni nei simtas, įvertinami remiantis standartiniu nuokrypiu nuo vidurkio).

Siais laikas pats populiariausias pasaulyje islieka Wechsler'io intelekto testas, kuris yra sudarytas is dviejų dalių - verbalinės ir atlikimo. Sudėjus kiekvieno subtesto balus, gaunami atskiri verbalinės ir atlikimo dalies įvertinimai, pagal kuriuos apskaičiuojamas intelekto koeficientas (IQ), kuris parodo santykinį tiriamo zmogaus intelektą, lyginant su į jį panasių zmonių grupę. Taip pat gali būti atliekamas ir kokybinis testo atlikimo įvertinimas, sprendziant apie atskirais subtestais tiriamas pazintines funkcijas.

Intelekto kitimas

Tyrimais nustatyta, kad intelekto testų įvertinimų pastovumas su amziumi didėja. Jais remiantis galima nustatyti tolesnį intelektą nuo 3 metų. O apie septintuosius gyvenimo metus intelekto įvertinimai pasidaro gana pastovūs. Tai reiskia, kad jei septynių metų vaiko intelekto koeficientas bus 100, tai tokio paties įvertinimo galima tikėtis ir paauglystėje ir suaugusiame amziuje.be to, manoma, kad auksčiausias intelekto lygmuo pasiekiamas apie 12 gyvenimo metus ir vėlesniuose amziaus tarpsniuose jis nebedidėja.

Genų ir aplinkos įtaka intelektui

Diskusija dėl to, kas turi didesnę įtaką zmogaus intelekto dydziui - genai ar aplinka - vis dar tebesitęsia. Genetinių sutrikimų bei dvynių tyrimai aiskiai atskleidzia paveldimumo reiksmę intelekto dydziui. Tyrimai taip pat aiskiai atskleidzia aplinkos (socialinės deprivacijos ir pan.) įtaką asmens intelektui. Tačiau intelektas is esmės yra paveldimumo ir aplinkos sąveikos rezultatas.