Documente online.
Username / Parola inexistente
  Zona de administrare documente. Fisierele tale  
Am uitat parola x Creaza cont nou
  Home Exploreaza
Upload




























POLITINĖ SISTEMA

Lituaniana




POLITINĖ SISTEMA. VALSTYBĖ

Politinė sistema salia politikos yra svarbiausia politikos mokslų sąvoka. Ji yra politinės sferos karkasas. Politinę sistema apjungia visas politines institucijas, roles, santykius ir politinės organizacijos principus, isreiskinačius visuomenės politines, socialines, teisines, kultūrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Kaip matyti is sios definicijos, politinėje sistemoje galima isskirti tris skirtingų elementų grupes. Pirmiausia, tai struktūriniai ir organizaciniai elementai: valstybė, politinės partijos, organizacijos ir judėjimai. Antrąją grupę sudaro subjektyvūs, susiję su zmonių sąmone elementai: normos, vertybės, lūkesčiai, tradicijos ir t.t. Trečioji grupė - tai santykių sistema, tarpusavio rysiai tarp piliečių ir valdzios, politinių partijų ir valstybės, tarp skirtingų valdzios sakų ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas rysių tarp visų politikos subjektų ir objektų.



Mokslinės analizės tikslais paminėti politnės sistemos elementai yra grupuojami į keletą subsistemų. Dazniausiai isskiriamos keturios tokios subsistemos.

1) institucinė subsistema: valstybė, valdymo formos, valdzios organai, politinis

rezimas, politinės patijos, organizacijos, judėjimai;

2) reguliuojanti subsistema: politinės ir teisinės normos, pradedant konstitucija ir baigiant tradicijomis bei papročiais, tuinčiais sąrysį su politikos sfera;

3) komunikacinė subsistema: suma visų rysių tarp politinių institucijų, taip pat tarp jų ir piliečių;

4) ideologinė subsistema apima politines teorijas, koncepcijas, poziūrius ir yra

svarbi, nustatant politinius tikslus ir jų pasiekimo būdus.

Sios subsistemos yra kiekvienoje politnėje sistemoje, politinėje bendrijoje, salyje. Tačiau jų turinys yra labai skirtingas įvairiose salyse ir skirtingais laikais. Vokietijos, Lietuvos ir Kinijos politinėse subsistemose yra daug vientipiskų elementų, tačiau jų' pobūdis, turinys ir tarpusavio ry'siai yra labai daugeliu atzvilgiu mazai panasūs. Tai pasakytina ir apie tos pačios salies skirtingų epochų, pavyzd'ziui, XVIII amziaus ir sių laikų, politinę sistemą.

Politinei sistemai būdinga hierarchiska, piramidės formos struktūra. Kiekvienoje sistemoje (ir subsistemoje) galima isskirti auksciausią, vidurinį (arba tarpinį) ir zemutinį, masinį lygį. Kiekviename lygyje veikia konkuruojančios struktūros: legalios (valstybinės ir nevalstybinės) ir neformalios (sesėlinės, uzdaros): nesunku pastebėti, kad tiek valdininkai, tiek eiliniai zmonės vadovaujasi ne tik įstatymu, bet ir nerasytomis normomis ("zaidimo taisyklėmis"), kad salia formalių valdzios institucijų egzistuoja neformalios grupės, kurių nariais yra dalis funkcionierių ir kokie nors įtakingi zmonės, neuzimą jokių postų valstybinės valdzios struktūrose. Labai daznai būtent siose uzdarose struktūrose įtakingi įvairių sferų elitų ir valdzios atstovai sprendzia svarbiausius klausimus, sudaro susitarimus, kurie paskui arba tampa pagrindu formaliems valdzios nutarimams, arba apskritai yra neafisuojami ir plačiajai visuomenei lieka nezinomi. Tokio pobūdzio struktūros ypač būdingos vidutiniam lygiui, kur labiau pasireiskia biurokratijos vaidmuo, o priimami sprendimai, tame tarpe dėl aukstesnės valdzios nutarimų vykdymo, betarpiskai liečia gyventojų interesus.

Politinė sistema, kaip jau minėta pirmame skyrelyje, funkcionuoja sąveikoje su

kitomis visuomenės gyvenimo sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Sąrysį iliustruoja JAV politologo Davido Eastono pasiūlyta schema (Davidas Easton, Gabriel Almond. The Politics of Developing Areas. Princeton, 1960, p 16-17):

A p l i n k a

reikalavimai _____ _______ ______ _______ sprendimai

Įėjimas ----- ----- ---------------->| Politinė sistema |----- ----- ----------------> Isėjimas

^ parama |____________________ | veiksmai |

| A p l i n k a |

|__________ ______ ____ __________ ______ ____ _______ |

Politinės sistema, ypač siais laikais, nęgzistuoja izoliuotai. Ją supanti aplinka yra tarptautinė bendrija ir jos elementai: kitos politinės sistemos (siuo atveju - valstybės), tarptautinės socialinės sistemos (ekonominė, kultūrinė ir kt.), politinės struktūros (JTO, NATO, Europos sąjunga ir kt.).

Įėjimas - tai visi reiskiniai ir faktoriai, kurie 24224y243y veikia sistemą: pokyčiai ekonomikoje, aplinkos įtaka, ir ypač reikalavimai - signalai, į kuriuos sistema negali nereaguoti, ir parama, arba sistemos legitimumas. Politinės sistemos efektyvumo poziūriu svarbu balansas tarp paramos ir reikalavimų: jei reikalavimų daug, o paramos maza, sistemai gresia "perkrovimas", nes netureėdama pakankamai paramos, sistema negali veikti efektyviai, siekiant patenkinti reikalavimus. Pasekmė tokiu atveju yra politinės sistemos funkcionavimo sutrikimas ir destabilizacija. Jei maza reikalavimų ir daug paramos, galima laukti, kad sistema anksčiau ar vėliau nustos vystytis. Pagal sią schemą įėjimo pagrindinės funkcijos yra:

1. Politinė socializacija ir dalyvavimas;

2. Interesų isreiskimas;

3. Interesų integracija;

4. Politinė komunikacija;

Kitaip tariant, įėjimo stadijoje piliečiai politinės socializacijos procese, kuris prasideda seimoje ir mokykloje, įsisavina priimtas visuomenėje politines normas, vertybes, veiklos stilių bei suformuoja savo lūkesčius. Politinės partijos, organizacijos, judėjimai, interesų grupės suformuluoja įvairių grupių interesus reikalavimų forma. interesus. Vykstant abiem procesams svarbią reiksmę turi politinės komunikacijos, veikiančios per ziniasklaidą, betarpiskus kontaktus tarp įvairų grupių.

Apdorojusi signalus, isėjime sistema pateikia spendimus (įstatymus, nurodymus, sutartis, veiksmų programas) ir/arba atlieka reikalingus veiksmus: įvykdo reformą, sukuria institucijas, perskirsto finansinius resursus, nubaudzia grasinančius sistemai ir apdovanoja ją palaikančius zmones ir pan. Spaudziant įvairioms grupėms, daugelyje salių visiems piliečiams buvo suteikta rinkiminė teisė, dirbantiesiems nustatytas minimalus atlyginimas, visiems garantuotas nemokamas vidurinis mokslas ir t.t. Daugumoje atveju pasiekta tai ne is karto, o po ilgų, neretai trunkančių desimtmečius, politinių kolizijų, dalinių nuolaidų. Valstybinė valdzia dazniausiai atreaguoja į keliamus reikalavimus tada, kai spaudimas tampa politiskai pavojingu valdančiosioms grupėms.

Sprendimai, kurie patenkina grupių reikalavimus, sustiprina paramą ir pakelia valdzios autoritetą. Tačiau valstybinė valdzia toli grazu ne visada adekvatiskai reaguoja į signalus-reikalavimus, daznai nepriima reikalingų sprendimų ir nesiima jokių veiksmų. Tai nereiskia, kad politinės sistemos "isėjime" nieko nevyksta. "Isėjimo" mechanizmas tokiais atvejais suveikia, nepriklausomai nuo valdzios, arba net pries jos valią: susikuria judėjimas, siekiantis isspręsti iskilusią problemą (t.y. sistemoje atsiranda naujas elementas), pasiekiamas susitarimas tarp atskirų politinių jegų, sumazėja parama valstybinei valdziai. Labai israiskinga reakcija į valdzios neveiklumą ir jos pastangas atmesti populiarius reikalavimus, buvo devinto desimtmečio pabaigos "dainuojančios" (Čekijoje - "aksominė") revoliucijos Baltijos ir Vidurio Europos valstybėse.

Politinė sistema apima visą politinę sferą, kuri, kaip jau buvo minėta, daugiau ar maziau yra susieta su visomis kitomis sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Todėl pagrindinė politinės sistemos funkcija yra socialinė-politinė integracija. Integracija yra procesas, kurio rezultate skirtingos, neretai priesiskos grupės įjungiamos į politinę bendriją, priimdamos bendras, būdingas siai visuomenei, normas, taisykles, bazines politines vertybes, tikslus ir politinio veiksmo būdus.

Integracijos problema yra nuolatinė ir neturi jokio galutinio sprendimo. Ji ypač aktuali, kai susikuria nauja politinė bendrija (paprastai tai valstybė), vienijanti keletą anksčiau egzistavusių bendrijų. Pastarosios negali staigiai isnykti vien todėl, kad buvo nukariautos, apvienytos dinastinės sąjungos būdu, arba savo noru nusprendė susivienyti: lieka skirtingi interesai, daznai nesutampa politinės normos ir papročiai, skiriasi tradicijos. Todėl iskyla komunikacinės problemos, nesusipratimai, konfliktai. Kol politinė bendrija netaps visuomene, socialinė bendrija, vidiniai skirtumai ir nesutarimai bus pagrindu nuolatiniam nestabilumui ir net politinės bendrijos egzistavimui. Visos imperijos nuo senovės iki mūsų laikų, subyrėjo pirmiausia todėl, kad jos buvo tik politinės bendrijos (Gemeinschaft), svetimų viena kitai tautų konglomeratai, o ne integruotos visuomenės (Gesellschaft).

Integracijos problema, nors paprastai ne taip astriai, nuolat iskyla ir tose visuomenėse, kurios yra palyginti homogeniskos. Neisvengiama vystymosi pasekmė yra diferenciacija: gylėja specializacija, atsiranda naujos socialinės grupės, kurios savo ruoztu skaldosi toliau, neisvengiamai vyksta socialinė diferenciacija. (Tuo lengvai galima įsitikinti, palyginus dabartine bet kokios visuomenės socialinę struktūra su ta, kuri egzistavo pries keletą simtmečių). Jeigu atsiradę nauji segmentai nėra integruojami į egzistuojančią politinę sistema, nesuranda joje savo vietos, neisvengiamai prasideda politinė fragmentacija ir poliarizacija ir, jeigu tas procesas laiku nesustabdomas, politinė sistema griūva - įvyksta revoliucija ir jos isdavoje formuojasi kito tipo politinė sistema.(Jeigu revoliucija nuslopinama, tada apskritai galima kalbėti apie įvykusį sukilimą ar maistą). 1789 m. revoliucija Prancūzijoje ar 1917 m. vasario revoliucija Rusijoje įvyko todėl, kad abiem atvejais egzistavusioje politinėje sistemoje, kurios branduolys buvo monarchija, nebuvo integruoti naujieji sluoksniai - miestiečiai ir ekonomiskai sustiprėjusi burzuazija.

Socialinė-politinė integracija apima praktiskai visas visuomenės gyvenimo puses ir tiesiogaiai ar netiesiogiai kiekviena politologinė tema turi ir integracinį aspektą. Čia trumpai apzvelgsime svarbiausius.

Pagrindinis integracijos tikslas yra visuomeninių grupių įjungimas į politinę sistemą. Sį procesą galima pavadinti politine integracija. Stabilumo palaikymo tikslais minimalus uzdavinys būtų įjungti bent labiausiai įtakingas, turinčias plačią parama, politines jėgas. Tai uztikrina bent trumpalaikį sistemos stabilumą ir sudaro minimalias sąlygas jai efektyviai funkcionuoti. Tačiau sistemos vidinis saugumas ir stabilumas zymiai padidėja, jeigu į ją inkorporuojamos visas, tame tarpe ir aktyviai nesireiskiančias politikoje grupės. Integruotos grupės tampa politiniais aktoriais - politinio proceso subjektais, viesai isreiskia savo poreikius ir, veikdamos sistemos rėmuose, prisilaikydamos priimtų normų ir taisyklių, siekia jų realizavimo. Atreguliuota ir stabili sistema ir jos centrinis elementas - valstybė, yra jautri "signalams", priklausomai nuo jų stiprumo ir esamų galimybių, nustato prioritetus ir priima sprendimus arba atlieka konkrečius veiksmus. Pavyzdziui, jei visuomenėje zymiai sustiprėja socialinė įtampa dėl turtinės nelygybės, o ekonominis elitas, vadovaudamasis savo interesais, nenori daryti nuolaidų, valdzia gali įstatymu pakelti minimalų darbo uzmokestį arba padidinti mokesčius firmoms ir įmonėms ir is padidėjusių į biudzetą įplaukų sudaryti socialinės paramos fondus.

Nacionaline integracija. Sunkiausia integruoti yra tautines mazumas, nes čia iskyla ne tik interesų, bet ir identiteto, kultūros ir gyvenimo būdo problema. Tos tautinės mazumos, kurios yra palyginti skaitlingos ir nuo seno gyvena kompaktiskoje teritorijoje simtmečius issaugo savo atskirą identitetą. Daznai jų kultūra ir kalba etninės teritorijos ribose turi normatyvinį, privalomą visiems grupės nariams statusą. Isskyrus netipiskus kultūrinio pliuralizmo atvejus (Indija, su kai kuriomis islygomis Sveicarija) integracija reiskia, kad mazuma turi pripazinti bent kaip alternatyvinę normą daugumos kultūrą ir kalbą. Todėl daznai tautinės mazumos (arba bent jų kultūrinis elitas) sutapatina integraciją su asimiliacija, ir visais būdais jai priesinasi. Didziausia grėsmė politinei sistemai ir valstybei iskyla, jeigu tautinė mazuma sieka atsiskirti ir sukurti savo nepriklausomą valstybę, arba prisijungti prie kaimyninės valstybės. Mazumų separatizmas būdingas daugeliui valstybių, tarp jų ir issivysciusių demokratinių salių (baskai Ispanijoje, Siaurės airijos katalikai Jungtinėje Karalystėje, Kvebekas Kanadoje), nekalbant jau apie pokomunistines salis (serbai Kroatijoje ir Bosnijoje, slavai Moldavijoje, Krymo rusai Ukrainoje, abchazai ir osetinai Gruzijoje, armėnai Azerbaidzane) ir komunistinę Kiniją (tibetiečiai, uigurai). Daznai separatizmas įziūrimas taip pat teritorinės ir net kultūrinės autonomijos reikalavimuose, ypač jeigu mazuma yra dalis tautos, sudarančios daugumą kaimyninėje valstybėje. Dėl sios priezasties daugelyje salių, ypač kurių rezimai yra nedemokratiski, valdzia įvairiais būdais apriboja mazumų kultūrines teises: jų gimtoji kalba nenaudojama viesoje sferoje, nedėstoma mokyklose, ja draudziama leisti spaudą ir knygas. Prievartinė asimiliacija dazniausiai ne tik nepasiekia savo tikslo, bet ir turi priesingas isdavas: diskriminuojama etninė mazuma nepripazįsta valstybės teisėtumo ir pradeda siekti secesijos. Todėl kiekvienai multietninei valstybei, siekiant ilagalaikio stabilumo, svarbu surasti tokius integracijos būdus, kurie skatintų ne mazumų paritkuliarizmą ir separatistinius siekius, o integraciją ir lojalumą.

Visuomenės vystymosi tikslų nustatymas. Jau buvo minėta, kad sia funkciją paprastai, tačiau ne visada, atlieka taip pat politinė vadovybė ir elitai. Politinei sistemai kaip visumai si funkcija yra privaloma. Vienaip ar kitaip piliečiams turi būti aisku, kokia linkme vystosi bendrija, kokie bus santykiai tarp jų ir valdzios, kokie prioritetai svarbiausi vidaus ir uzsienio politikoje, kaip bus uztikrinamas teisėtumas, palaikomas stabilumas, kokia bus socialinė, ekonominė, kultūrinė politika. Visais siais klausimais politinės sistemos funkcija yra pasiekti kaip galima platesnio pritarimo ir konsensuso. Tai yra vienas is būdų isvengti politinio ir socialinio nestabilumo, kurie iskiltų, jeigu laimėjusi rinkimus politinė partija pradėtų vadovautis isimtinai savo programinėmis nuostatomis: socialistai - kurti socialistinę santvarką, konservatoriai - restauruoti ankstyvesnįjį rezimą, religinės pakraipos partijos - kurti teokratinę valstybę.

Integracijai svarbią reiksmę turi visuomeninės politinės veiklos rezimo reguliavimas. Visuomeniniai politiniai santykiai, o kartu ir politinė sistema, gali būti stabilūs tik su sąlyga, kad piliečiai, įvairios jų grupės, politinės partijos ir pati valstybė prisilaiko priimtų normų, santykiai tarp valstybės ir nevalstybinų organizacijų, o taip pat individualių piliečių, yra aiskiai apibrėzti ir atitinka istorinėms tradicijoms, visuomenės ir jos atskirų grupių nuostatoms.

Politinė sistema ir jos subsistemos nuolat kinta, evoliucionuoja. Jų vystymosi kryptys ir kelia labai skiriasi priklausomai nuo vidinių istorinių, kultūrinių, ekonominių ir kitų, o taip pat isorinių faktorių. Todėl vargu ar galima kalbėti apie kokį nors universalų politinių sistemų vystymosi modelį. Sestame - septintame desimtmetyje Vakarų salyse buvo madinga politinio vystymosi (political development) teorija, teigusi, kad yra tik viena evoliucijos kryptis - link Vakarų demokratijos modelio. Pagal sią teoriją besivystančios salys būdavo isrikiuojamos į eilę, priklausomai nuo to, kiek joms liko eiti iki Vakarų standarto. Tačiau laikas ir gilesni tyrinėjimai parodė, kad net artimos politinės sistemos vystosi ne identiskai, ir tuo labiau nėra jokio is anksto nubrėzto ir privalomo marsruto. Galima kalbėti tik apie kai kuriuos bendrus politinių sistemų vystymosi dėsningumus. Pirma, kiekvienai sistemai būdingos priesingos centralizacijos ir decentralizacijos tendencijos, isreiskiančios interesų konfliktą tarp bendranacionalinių ir vietinių elitų. Antra, socialinės diversifikacijos ir diferenciacijos isdavoje, o taip pat didejant socialiniam mobilumui ir augant gyventojų issilavinimo lygiui, plečiasi politinis dalyvavimas, politikoje dalyvauja daugiau grupių ir piliečių. Atitinkamai politinės sistemos struktūra darosi sudėtingesnė ir jos efektyvumas, kaip taisyklė, padidėja. Trečia, vykstant politinės sistemos kaitai, beveik neisvengiamai atsiranda fragmentacijos simptomų: sustiprėja kova dėl valdzios tarp skirtingų grupių, susiformuoja labai daug politinių partijų, nustoja veikti kokios nors bendros normos. Tokia situacija buvo būdinga daugeliui Azijos ir Afrikos salių - buvusioms kolonijoms pirmuosius keletą metų po neprikalusomybės paskelbimo, vėliau ji pasikartojo postkomunistėse salyse. Tačiau egzistuoja tokios fragmentuotos ir nęfektyvios sistemos gana neilgai: arba per keletą metų pasiekiamas minimalus nacionalinis konsensusas, įsitvirtina bendros normos, smulkios negyvybingos partijos isnyksta ir sistema stabilizuojasi, arba, jeigu fragmentacija nemazeja ir visuomenei gresia chaosas, viena is galingesnių politinių jėgų ivykdo perversmą ir įveda autoritarinį rezimą, kuris tampa stabilumo garantu.

Valstybė

Valstybė yra svarbiausia ir centrinė polititinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą zmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo uztikrinimas, teritorinis vientisumas, uzsienio politika).

Politikos moksluose valstybė turi dvi pagrindines prasmes: 1) politinės valdzios ir visuomeninių procesų valdymo organizaciją. Vakarų tautų kalbose sitas organizacinis aspektas isreikstas pačiame termine: state, etat reiskia būklę, padėtį luomą (vok. Staat neturi luomo - Stand -reiksmės); 2) suvereni politinė bendrija, Įvairiose kalbose zodzio vartojimas zymiai skiriasi: anglai beveik nevartoja jo

Valstybės svarba labai ryskiai isreiksta zmonių identifikacijoje. Tai maziau pastebima, esant savo salyje, tačiau bet kur uzsienyje zmogus identifikuojamas pirmiausia pagal pilietybę: Lietuvos pilietis yra lietuvis, nepriklausomai nuo jo etninės savimonės.

Valstybė visuomenės politinėje organizacijoje:



_____ _______ ______ _______

/ | \

/ | \

/ Partijos ------ Visuomeninės \

| / \ organizacijos |

|_________|Valstybė|__________|

\ \______/ /

\ Ziniasklaida | Baznycia /

\___________ |___________/

Centrinė valstybės padėis būdinga kiekvienai stabiliai sistemai. Tačiau jos vaidmuo būna labai skirtingas. Vienose sistemose koncentriniai ratai, vaizduoją valstybės ribas, priartėja prie isorinio rato: tai simbolizuotų, kad valstybė beveik sutampa su politine sistema, pajungdama partijas, ziniasklaidą, baznyčią. Kitais atvejais, atvorksččiai, mazas valstybinis skritulys rodo, kad valstybinio reguliavimo sferos yra zymiai apribotos.

Valstybė esminiais bruozais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

1. Atsiranda viesoji valdzia su prievartos (prinuzdenije) aparatu;

2. Atsiranda aparatas, uzimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas;

3. Gyventojai dalinami teritorinių principu, nepriklausomai nuo giminystės rysių;

4. Atsiranda mokesčiai ir prievolės.

Vienas is svarbiausių valstybės bruozų yra suverenitetas: egzistuoja auksčiausia, niekam nepavaldi valdzia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Tačiau realiai suverenitetas būna daznai apribojamas: viduramzių Europoje, ypač iki Reformacijos, didelią įtaką turėjo baznyčia, siais laikais - tarptautinė bendrija ir tarptautinės organizacijos. Dabartiniame pasaulyje zmogaus ir mazumų teisės jau nėra skaitomi isimtinai valstybės vidaus reikalu. Suverenitetą dar labiau apriboja valstybių narystė įvairiose tarptautinėse organizacijoe (JTO, Tarptautinėje darbo organizacijoje, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitų) ir regioniniuose susivienjimuose (pavyzdziui, Europos Sajungoje).

Antra ypatybė, būdinga tik valstybei, yra monopoline teisė panaudoti prievartą. Dėl tos priezasties auksčiausias pareigūnas - prezidentas arba premjeras - neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos virsininku.

Valstybės elementai.

Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kuria apima konkreti

valstybinė valdzia. Valstybės teritorija formuojasi įvairiais būdais:

1) teritorinė ekspansija, kuriantis valstybei, įjungiant Į jos sudėtį ikivalstybinius

susivienijimus;

2) nukariavimas ir aneksija kaimyninių valstybių arba jų terotirijos dalies;

3) dinastinės sąjungos;

4) politinės sąjungos (Sveicarija);

5) buvusių imperijų adminstracinių sienų ribose (buvusios Europos salių kolonijos Azijoje, Afrikoje, Amerikoje);

6) tarptautinių susitarimų, plebiscitų, ginkluotų konfliktų isdavoje.

Isskyrus retas isimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukstu kalnagūbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirėnai tarp Prancūzijos ir Ispanijos), valstybinės sienos yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas - kuo ji senesnė, tuo laikoma "natūralesne", arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje - po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis.

Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra zmonės, priklausomi nuo valstybinės valdzios. Neziurint etnininių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumu, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios salies valstybinė valdzia. Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripazista egzistuojančios valdzios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui. Galima atzymėti kaip bendrą dėsningumą, kad sociokultūrinis homogeniskumas yra svarbi valstybės tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirksčiai, religinė arba etninė fragmentacija paverčia pilietinės vienybės issaugojimą nuolatine problema.

Valstybinis aparatas. Be daugiau ar maziau isvystytas valdzios aparato negali

apsieiti jokia bendrija ar organizacija: kaimas, politinė partija, universitetas. Valstybinės valdzios aparatas skiriasi tuo, kad jo kompetencijoje yra visa salies teritorija ir jam pavaldūs visi gyventojai. Siuolaikines valstybinės valdzios struktūroje yra sie svarbiausieji elementai:

- valstybės galva (prezidentas, monarchas);

- legislatyviniai valdzios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);

- vykdomosios valdzios organai (vyriausybė, biurokratinis aparatas);

- teisinės valdzios organai.

Tarp jų pagal uzimtųjų valdininkų ir tarnautojų skaičių labai issiskiria vykdomosios valdzios organai. Issivysčiusiose salyse valstybinėje tarnyboje, įskaitant ginkluotasias pajėgas ir policiją, uzimta iki 8% viso dirbančiųjų skaičiaus. JAV valstybinių tarnautojų priskaičiuojama apie 17 milijonų, (1950 m. buvo 6.4 mln). Valstybinių tarnautojų skaičius skirtingose salyse labai svyruoja, priklausomai nuo valstybės funkcijų apimties.

Bendra tendencija yra valstybinio aparato didėjimas. Vyriausybė atlieka valdymo funkcijas per viesąją administraciją, kurios pagrindas dabartinėse valstybėse yara biurokratija - tarnautojų, dirbančiųjų valdzios įstaigose korpusą. Tarp valstybinių tarnautojų visose salyse yra mokytojai (isskyrus dirbančius nevalstybinėse mokyklose), policininkai, municaplitetų darbuotojai, vidutinio ir auksto lygio valdininkai (ministrų padėjėjai, departamentų vadovai, prezidento aparatas ir t.t.). Auksto rango valdininkai dazniausiai yra baigę prestizingas savo salies arba (kalbant apie besivystančius krastus) uzsienio aukstasias mokyklas, kur jie įgyja techninę arba vadybininko specialybę. Issivysčiusioms salims būdinga aukstos kvalifikacijos, efektyviai funkcionuojanti biurokratija, neturtingose, neseniai tapusiosese nepriklausomose valstybėse tarnautojams dazniausiai stinga kvalifikacijos, operatyvumo, besaliskumo ir kitų savybių, be kurių efektyvus darbas nėra įmanomas.

Max Weber atzymėjo sekančias būdingas biurokratijos ypatybes:

- pavaldumo ir atsakomybės hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldūs vadovui ir per jį - aukstesnei įstaigai, aukstesnės instancijos atsakingos uz zemesnių grandzių veiklą;

- neasmeniskas darbo pobūdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuoziūra, o grieztai pagal taisykles; tuo sąlygojamas būdingas biurokratijai formalizmas, "popierizmas", kada net sprendziant paprasčiausius is pirmo zvilgsnio klausimus is lankytojo reikalaujami įvairūs pazymejmai, kitų valdininkų parasai;

- darbo pastovumas: tarnautojai uzimti visą darbo dieną, laikui bėgant gali kilti

auksciau tarnybos laiptais;

- profesionalizmas: biurokrato darbas reikalauja specialaus pasiruosimo, tarnautojas privalo gerai zinoti taisykles, instrukcijas.

"Kauno dienos" korespondentė Ausra Lėka rasė apie dabartinę Japonijos biurokratiją: "1948 metais įsteigta vyriausybinė Valstybės tarnautojų agentūra kasmet organizuoja egzaminus įvairių sričių specialistams, pretenduojantiems į valstybinę tarnybą. Sėkmingai islaikiusieji egzaminus patenka į kvalifikacijos sąrasą, is kurio valstybinės institucijos renkasi pretendentus vienoms ar kitoms pareigoms...Jei kartą patenki į valstybinę įstaigą ir nepadarysi rimtesniuų prasizengimų, pamazu, vėl gi pagal specialias amziaus ir darbo stazo lenteles, kasmet gali kopti karjeros laiptais, bet ne greičiau, nei tai numatyta pries desimtmečius nubraizytose lentelėse. Teoriskai galima pagreitinti sį procesą, tačiau tai greičiau reta isimtis nei taisyklė. Tik artėdamas prie 40-ies gali tikėtis tapti padalinio direktoriaus pavaduotoju, dar po desimties metų - generaliniu direktoriumi, o perzengęs 55 metų ribą, jei karjera klostėsi idealiai, pasiekti auksčiausią karjeros valdininko - viceministro postą" (Kauno diena 1998 09 26).

Siuolaikinėje valstybėje biurokratija yra galinga jėga.Paprastam piliečiui būtent biurokratija, valstybiniai tarnautojai yra "valstybė": policininkai, vietinių savivaldų ir kitų įstaigų tarnautojai, kolektyviai vadinami "viesąja administracija" (public administration). Priklausomai nuo rinkimų rezultatų parlamentų ir vyriausybių sudėtis gali pasikeisti, nes auksčiausius postus uzima nugalėjusios partijos arba koalicijos vadovai ir atstovai. Amerikoje iki XIX a. pradzios nugalėjusioji partija paskirdavo valdininkais savo narius visuose lygiuose (net policijos ir pasto skyrių virsininkus), Europos salyse valdininkų postus buvo galima paprasčiausiai nupirkti. Tokia praktika darė valdymą neefektyviu, ir plečiantis valstybės funkcijoms, buvo pamazu pereita prie pastovios valstybinės tarnybos. Pagrindiniu viesojo adminstravimo elementu tapo biurokratija, apsaugota nuo politinio spaudimo. Vidutinio ir zemesnio lygio tarnautojai lieka, be to, ilgai dirbdami toje pačioje vietoje, jie daug geriau, negu politiniai vadovai, zino savo sferos problematiką, niuansus, turi plačius rysius. Todėl biurokratija ne tik įgyja savo specifinius interesus, bet ir turi plačias galimybes juos apginti, o politinė valdzia, ypač legislatyvinė, fiziskai neįstengia kontroliuoti biurokratijos. Todėl viesoji administracija yra ta jėga, kuri betarpiskai "daro" politiką kasdieniniame gyvenime, įgyja autonomiją ir sunkiai pasiduoda kontrolei tiek is eilinių piliečių, tiek is vyriausybės ir legislatyvos pusės. Tai ypač būdinga didelioms valstybėms. Kai kurios Indijos valstijos ar Kinijos provincijos gyventojų skaičiumi pralenkia bet kuria Europos valstybę, ir centrinei sių salių valdziai sunku kontroliuoti vietinės biurokratijos darbą. Be to, sunku rasti objektyvius kriterijus, kurie leistų įvertinti valstybinio tarnautojo darbo kokybę.

Korupcija.Ūgdo cinizmą, nepagarbą įstatymui, diskredituoja politinę sistemą, padaro didziulius ekonominius nuostolius (skaitoma, kad dėl korupcijos Italijos valstybinė skola - 1993 m. duomenimis - padidėjusi 15%, arba 200 milijardų dolerių).

Kontrolės mechanizmai:

1) Valstybės kontrolierius (Svedijos ombudsman) tikrinia piliečių skundus dėl viesosios administracijos piktnaudziavimo.

2) Informacijos laisvė: piliečių teisė susipazinti su administracijos dokumentais, taisyklėmis, darbo tvarka.

3) Politinių lyderių kontrolė taikoma labai ribotai.

4) Viesosios nuomonės spaudimas ir kritika.

Teisminė valdzia

Legislatyvinės valdzios priimti įstatymai apibrėzia zmonių tarpusavio santykių normas ir elgsenos taisykles, o taip pat piliečių ir valstybės santykius. Teismai yra valstybinės institucijos, kurios nagrinėja prasizengimus įstatymui ir nubaudzia nusikaltusius.

Didziojoje Britanijoje ir jos buvusios kolonijose yra paplitusi precedentinė įstatymo (case law) sistema, issivysčiusi paprotinės teisės pagrindu. Jos rėmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinės valdzios ir dalinai patys kuria įstatymus. Nagrinėdami konkrečią bylą, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais įstatymais, tačiau įstatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei įstatymas aiskiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprendziant kitas panasias bylas. Tačiau naujas įstatymas gali pakeisti precedento nustatytą normą.

Kitose Europos salyse pagrindinių teisinių normų saltinių buvo Romos teisė, kurios pagrindas yra detalus kodeksas. Jį parengia ir interpretuoja valdzia. Sia tradiciją naujaisiais laikas sustiprino Napoleono kodeksas, XIX a. pradzioje įvestas Prancūzijoje ir Napoleono nukariautuose krastuose. Kodekso įstatymų sistemoje precedentas turi mazesnę svarbą, sprendziant bylas remiamasi pirmiausia kodeksais (civilinių, kriminaliniu ir kt.). Teisėjas yra tik valstybinis tarnautojas, kurio tikslas nagrinėjant bylą yra nustatyti tiesą. Kodekso sistemose nėra nekaltumo prezumpcijos (habeas corpus teisės), teisės neliūdyti pries save ir kitų normų, ginančių kaltinamąjį. Kodekso teisė paplitusi daugumoje salių, kurios nebuvo Anglijos kolonijos, ji taip pat įvedama po revoliucinių perversmų.

Skirtumas tarp dviejų sistemų XX amziuje zymiai sumazėjo, vienai sistemai perimant kitos sistemos elementus. Konstitucionalizmo ir teisinės valstybės rėmuose kodeksų sistemos sustiprino individo teisės, ypač santykiuose su valstybe, vis plačiau pripazistama habeas corpus teisė (Prancūzijoje nuo 1959 m.). Siuolaikinėse industrinėse visuomenėse iskyla daug problemų santykiuose tarp juridinių asmenų (korporaciju, bendrovių), taip pat tarp jų ir valstybės, todėl daugelyje salių sudaryti administraciniai teismai, kurie remiasi daugiasia teisinio precedento sistema. Kiek maziau pastebima kodeksų sistemos įtaka precedentų sistemai, tačiau kai kuriose valstybėse salia jos sudaromi kodeksai. Bendra tendencija yra panasios teisinės sistemos formavimasis visose demokratinėse industrinėse valstybėse.

Salyse, kur islamas yra valstybinė religija (Marokas, Tunisas, Egiptas, Irakas, Saudų Arabija, JAE, Jemenas, Afganistanas, Pakistanas ir kt.) salia Vakarų teisinės sistemos praktikuojama musulmonų teisės sistema - sarija, kurios pagrindą sudaro tikinčiojo pareigos ir religinės normos. Todėl lyginant su Vakarų teisinėmis sistemomis sarija yra ne tokia lanksti, daznai numato labai grieztą bausmę, nepriklausomai nuo nusikaltėlio padarytos zalos. Pavyzdziui, uz vagystę nukertama ranka, nepriklausomai nuo to, kas pavogta. Sarija draudzia imti procentus uz paskolą, gerti vyną. Tai buvo isvystyta teisės sistema jau X amziuje.

Valstybės vaidmuo daugumoje pasaulio salių nuolat didėja. Apie tai akivaizdziai liūdija valstybinių islaidų augimas. Antroje XIX - pirmoje XX a. pusėje Didziojoje Britanijoje, Svedijoje ir JAV jos sudare tik 8-10% BVP, dabar pakilo iki trečdalio (JAV, Britanija) ir net pusės (Svedija, Danija, Italija) BVP, o kai kuriose salyse (Nyderlanduose, Airijoje, Belgijoje) net daugiau (57-59% BVP, Lietuvoje 1999 m. - 21.1%). Sis reiskinys, daznai vadinama valstybės ekspansija, sąlygoja įvairios priezastys. Demokratinėse salyse valdančiosios partijos stengiasi įvykdyti pazadus, duotus rinkiminės kampanijos metu, ir todėl didina tiesioginius arba netiesioginus (PVM, akcizė) mokesčius. Piliečiai savo ruoztu kelia didesnius reikalavimus valstybei; daugelyje maziau pasiturinčių sa'lių tai vyksta turtingesnių salių demonstracinio efekto įtakoje. Didėjant visuomenės ir politinės sistemos sudėtingumui, valstybė, norėdama atlikti reguliavimo ir kontrolės funkcijas, priversta plėsti savo aparatą. Galiausiai, kiekvienai biurokratinė struktūrai būdinga augimo ir plėtojimosi savybė.



Funkciniu poziūriu kai kurie politologai skirias du valstybės tipus: individualistines valstybes ir kolektyvistines. Individualistinės valstybės sampratą vystė Hobbesas, kurio nuomone valstybė egzistuoja individui, uztikrindama jo saugumą, privačios nuosavybės neliečiamumą ir tvarką. Kolektivistinės valstybės, grindziamos Rousseau ir jo pasekėjų, ypač utopinių socialistų idėjomis, siekia įgyvendinti vienaip ar kitaip suprantamą bendrą valią ir kolektyvinio gėrį, jose stipriai isreiksti (arba dominuoja) socialistiniai principai.

Jungtinėse Amerikos Valstijose visuomenėje ir tarp mokslininkų populiari nuomone, kad valstybė pirmiausia yra resursų paskirstymo institucija, o kitas dvi pagrindines funkcijų grupes sudaro reguliavimas ir administravimas. Is tiesų resursų paskirstymas yra viena is svarbiausių valstybės funkcijų. Valstybė per tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistemą sukaupa lėsas, kurios vėliau skirstomos socialiniam aprūpinimui, panaudojamos viesiems darbams atlikti, stimuliuoti atskirų salies regionų, ūkio sakų vystymui ir t.t. Tačiau ne maziau svarbu, kad valstybė yra pagrindinė instancija, nustatanti lėsų skirstymo taisykles, arba principus. Konkreti valstybinių islaidų apimtis kiekvienoje sferoje nustatoma kasmet, priimant biudzetą, tačiau si procedūra atliekama, prisilaikant ilgalaikės vystymosi strategijos, kurioje apytikriai numatoma, kokia biudzeto dalis skiriama socialiniam aprūpinimui, svietimo ir mokslo sferai, gynybai, valstybinio aparato islaikymui ir t.t. Tiek strategijos nustatymas, tiek biudzeto priėmimas formaliai yra valstybinės valdzios prerogatyva, tačiau sprendziant siuos klausimus aktyviai dalyvauja ir kiti politinės sistemos elementai: spaudimo ir interesų grupės, profesinės sąjungos, politinės partijos, ziniasklaida.

Labai plati yra reguliavimo funkcija, kuria atlieka visos trys valdzios sakos. Legislatyva priima įstatymus, kuriose fiksuojamos teisėtvarkos normos (tarp jų civilinius ir kriminalinius kodeksus), reguliuojami santykiai tarp individų, grupių. Legislatyva taip pat ratifikuoja tarpatutines sutartis ir tuo būdu kontroliuoja uzsienio politikos sferą. Be to, ji tvirtina biudzetą ir kontroliuoja jo vykdymą.Teisinė valdzia interpretuoja įstatymus ir taiko juos konkrečiais teisė pazeidimo atvejais. Vykdomoji valdzia vykdo legislatyvinės ir teisinės valdzių sprendimus. Kaip ir resursų paskirstymo sferoje, reguliavimo funkcija, ypač normų nustatymas, vyksta dalyvaujant taip nevalstybinėms institucijoms, atsizvelgiant į visuomenės nuomonę. Kuo svarbesnis klausimas, kuo daugiau jis liečia piliečių interesus, tuo aktyviau - demokratinio rezimo sąlygomis - visuomenė, atskiros grupės reiskia savo nuomonę. Ypač svarbiais klausimais valstybinė valdzia taip pat tiesiogiai kreipiasi į piliečius, pasiūlydama klausimą spręsti referendume arba plebsicite. 1991 m. Lietuvoje buvo surengtas plebiscitas nepriklausomybės klausimu, 1992 m. referendumu priimta konstitucija. Įvairiais klausimais referendumai buvo organizuoti daugumoje postkomunistinių salių, arba jų atskirose dalyse. Sveicarijoje nuo seno visi svarbesni įstatymai priimami referendumuose, ir jie ten rengiami kasmet po keletą kartų.

Itin svarbi reguliavimo sfera yra konfliktai. Jie iskyla tarp individualių piliečių, tarp įvairių grupių, tarp individų, grupių ir pačios valstybės. Pagrindinis valstybinės valdzios uzdavinys konfliktų reguliavimo srityje yra kaip galima sumazinti konfliktų daznuma ir intensyvumą. Svarbiausia primonė, siekiant sio tikslo yra instituciniai būdai. Konfliktai tarp indidvidualių piliečių, rečiau - tarp piliečių ir grupių - sprendziami dazniausiai teisme. Tačiau konfliktai tarp grupių dazniausiai turi politinį pobūdį ir todėl spręstini politiniais būdais. Geriausia, jei yra galima surasti kompromisinį, priimatiną abiem konfliktuojančioms pusėms sprendima, nes tokiu atveju yra didelė tikimybė, kad klausimas vėl nebus keliamas ir konfliktas nesitęs. Zymiai sunkiau sprendziamos konfliktai, kurie apibūdinami kaip zaidimas su nuline suma (zero-sum game) ir kurių esmė yra ta, kad laimėjusioji pusė gauna lygiai tiek, kiek netenka pralaimėjusioji. Pavyzdziui, po sovietinio rezimo zlugimo daug baznyčių grązinta unitams, stačiatikių baznycįa jų neteko. Panasaus pobūdzio yra konfliktai tarp kelių bendrijų, pretenduojančių į teisę valdyti tą pačią teritorija. Tokiais atvejais toli grazu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą ir priimti kompromisinį sprendimą. Priiemus sprendimą, remiantis daugumos nuomone, pralaimejusioji pusė dazniausiai neatsisako vilties, kad nuosprendis gali būti ateistyje pakeistas, jeigu ji veiks aktyviau arba imsis ryztingesnių zingsnių. Todėl sprendimų vienos puses naudai isdavoje konfliktas neretai dar daugiau pąstrėja.

Termino administravimas reiksmė yra valdymas, Amerikoje zodis administracija vartojamas kaip "vyriausybės" sinonimas. Adminstravimas - tai sferos, kuriose vyriausybė dirba betarpiskai, o ne apsiriboja tarpininkavimu arba lėsū paskirstymu.

Gynyba yra visose salyse vyriausybės monopolija. Krasto apsaugai daugumoje salių skiriama 2-5% BVP, kai kur zymiai daugiau: Izraelyje ir Artimųjų Rytų salyse - virs 10%, Siaurės Korėjoje - virs 25%). Daugumoje salių tarnyba armijoje yra privaloma ir tęsiasi paprastai nuo 10 (Prancūzija) iki 18 mėnesių, rečiau iki 3 metų (Izraelis, Egiptas, o Siaurės Korėjoje net 5-8 metai). Kai kuriose salyse (JAV, Indijoje) armija yra profesionali, tarnyba joje apmokama ir pasirenkama savo noru. Norma yra skaitoma, kad ginkluotose pajėgose uzimta 1% visų gyventojų; realiai kariskių lyginamasis svoris svyruoja tarp 5% (Siaurės Korėja; Izraelis - 3.4%) ir 0.1-0.2% (Madagaskaras, Indija, Japonija).

Svietimas, ypač pradinis ir vidurinis mokslas (isskyrus privačias mokyklas) yra valstybės finansuojamas. Issivysčiusiose salyse siam tikslui skiriama apie 5% BVP (Izraelyje - apie 9%); neturtingose salyse svyruoja nuo 2-3% (Haiti, Madagaskaras, Indija, Kinija) iki 8% (Alzyras, Botsvana). Issivysčiusiose salyse vidurinėse mokyklose mokosi 90- 100% atitinkančios amziaus grūpės vaikų; Trečiojo pasaulio valstybėse - apie 50% ar net maziau (Madagaskare - 18%, Haityje -22%).

Sveikatos apsauga ir socialinis aprūpinimas. Daugumas valstybių, ypač issivysčiusiose salyse, rūpinasi sveikatos apsauga, socialinių aprūpinimu senatvėje arba netekus darbingumo. Sįems tikslams skiriama arti pusės biudzetinių islaidų, o Svedijoje - net du trečdaliai. Daugumas neturtingų Trečiojo pasaulio valstybių tam gali skirti maziau 10% (Sirijoje - 4.1%) biudzetinių islaidų. Sios lėsos skiriamos nemokamai medicinei pagalbai neturtingiems gyventojams (Amerikoje ir Didziojoje Britanijoje taip pat vyresniems, negu 65 metų), subsidijuojamų butų ir namų statybai, ismokoms daugiavaikėms seimoms, bedarbiams ir t.t. Paramos programos yra labai įvairios, priklausomai nuo valstybės galimybių ir vietinių są'lygu. Pavyzdziui, daugelyje tropiniu krastų labai astri yra geriamojo vandens problema, ir kaimo vystymo programose daug dėmesio skiriama sulinių įrengimui.

Mokslas ir technika. Issivysčiusios salys, o netolimoje praeityje taip pat komunistinės, daug dėmesio skiria sudėtingų technologijų vystymui. Tai ypač svarbu todėl, kad dėl brangios darbo jėgos jos negali konkuruoti pasaulinėje rinkoje su zymiai pigesne produkcija is besivystančių salių. Apie pusę (Japonijos atveju - 3/4) issivysčiusių salių eksporto sudaro taip vadinamos aukstosios technologijos (high-tech) prekės: sudėtingos staklės ir masinos, ginklai, automobiliai, lėktuvai, kompiuteriai ir pan. Nors pagrindinė technologinių inovacijų dalis tenka privačioms firmoms, labai daug lemia valstybinė parama fundamentaliems tyrimams, taip pat uzsakymai, strateginės mokslinių tyrimų vystymo koncepcijos ir programos.

Ekonominis vystymasis.

Kultūra.

Valstybės formos

______________ ___________

----- ----- -----|Valdymo forma |-----|Monarchija| - Absoliutinė

| |______________| |__________| - Konstitucinė (parlamentinė)

| | - Dualinė

| |

| |

| |

| | ___________

Valstybės  |----- ----- --------|Respublika | - Parlamentinė

formos  |__________| - Prezidentinė

| - Misri

| _______________ ____________

|----- ----- ----- |Valst. sąranga |-----|Unitarinė |

| |______________| |valstybė | (taip pat turinčios aut. vienetus)

| | ----- ----- -------

| | ____________

| |----- ----- ---------|Federacija |

| |----- ----- ------|

|

| (Konfederacija)

| ________________ _____________

|----- ----- ------|Politinis rezimas|----|Demokratinis|

|_______________| |____________|

|

| ____________

|----- ----- ---------|Autoritarinis| - Karinis

| |___________|

| ______|_____

|----- ----- ---------| Totalitarinis |

| |___________|

| ____________

|----- ----- ---------|Pereinamasis|

|___________|

----- ----- ---------------

|Religijos vaidmuo| - pasaulietinė

----- ----- --------------- - religinė

Valdymo formos kriterijus yra valstybės galvos postas. Monarchijoje (graik. "vieno valdzia") tai yra karalius (Japonijoje - imperatorius), kurio valdzia paveldima.

Konstitucinėse monarchijos kitaip vadinamos apribotomis, taip pat parlamentinėmos monarchijomis, valstybės galva yra tik nominali, reprezentacinė figūra. Tokios monarchijos yra Didzoji Britanija, Ispanija, Belgija, Nyderlandai, Skandinavijos salys, Nepalas.

Respublikose valstybės galvą renka gyventojai arba reprezentacinis organas (parlamentas, arba speciali kolegija). Estijoje prezidentas renkamas tiesiogiai gyventojų, tačiau jei pirmame rate nė vienas is pretendentų nesuranka absoliučios daugumos balsų, prezidentą is dviejų, daugiausia balsų gavusių pretendentų, renka parlamentas.

Prezidentinėse respublikose prezidentas yra kartu valstybės ir vyriausybės (t.y. vykdomosios valdzios) vadovas ( JAV ministro pirmininko posto nėra, Prancūzijoje yra). Prezidentas ir parlamentas (JAV - Kongresas, Prancūzijoje - Nacionalinė asamblėja) yra renkami tiesiogiai ir funkcionuoja nepriklausomai vienas nuo kito. Todėl joms būdingas grieztas legislatyvinės, vykdomosios ir teisinės valdzios pasidalijimas. Parlamentas neturi teisės nusalinti prezidento, isskyrus atvejus, kada prezidentas yra apkaltintas (dėl tokios galimybės 1974 m. atsistatydino JAV prezidentas Nixonas, 1992 m. - Brazilijos prezidentas Collaras), o prezidentas - paleisti parlamentą. Prezidentas formuoja vyriausybę (daugiausia is savo partijos narių), turi teisę vetuoti parlamento priimtus įstatymus. Ministrai paprastai nėra parlamento nariais. Vyriausybė nepriklausoma nuo parlamento, ir pastarasis negali isreiksti nepasitikejimo vyriausybe. Tačiau ir parlamentas mazai priklauso nuo vyriausybės. Parlamentuose labai svarbų vadmenį vaidina komitetai, nuo kurių zymia dalimi priklauso siūlomų įstatymų projektų likomas. Balsuojant partinė afiliacija neturi tokios reiksmės, kaip parlamentinių respublikų legislatyvose, nes vyriausybė yra nepriklausoma nuo parlamento ir jo narių lojalumas jai nėra svarbus.

Prezidentinės respublikos yra JAV, daugumas Lotynų Amerikos salių, Prancūzija.

Privalumai. PR leidzia sukurti stiprią vykdomąją ir legislatyvinę valdzią, stabilią vyriausybę. Prezidentas nevarzomai sudaro kabinetą (JAV paprastai vadinamą administracija) daugiausia is specialistų: profesorių (JAV valstybės sekretoriai Henry Kiessinger ir Zbigniew Brzezinski), juristų, menedzerių (gynybos ministras Robert McNamara). Tačiau sistema gali efektyviai funkcionuoti, jei prezidentas ir parlamento dauguma priklauso tai pačiai partijai. Priesingu atveju iskyla nesutarimai ir net galimos konstitucinės aklavietės, pavyzdziui, legislatyva gali laiku nepatvirtinti vyriausybės pateikto biudzeto (taip neretai atsitinka JAV) arba kito įstatymo projekto, o prezidentas savo ruoztu gali vetuoti įstatymus. Todėl labai daznai būna neaisku, kas konkrečiai atsakingas uz valdzios padarytas klaidas, o rinkėjams sunku apsispręsti, uz kokį kandidatą ar partiją balsuoti rinkimuose. Dėl atsakomybės neaiskumo, įstatymų leidėjai neretai balsuoja neatsakingai, pavyzdziui, pasisakydami kartu uz mokesčių sumazinimą ir islaidų socialinei sferai padidinimą. Dėl tos pačios priezasties rikimų metu partijos daznai zada pernelyg daug: neįvykdzius pazadus, prezidentas kaltę visada galima suversti kongresui, o kongresas - prezidentui. Dar didesnis fragmentuotos valdzios minusas yra jos nesugebėjimas priimti ir vykdyti plačias programas, nes tam reikia įvairių institucijų pritarimo. Galiausiai, prezidentinėse sistemose nepraktikuojamos reguliarios vyriausybės narių ataskaitos legislatūrai. Vykdomoji valdzia dirba izoliuotai, o jos prasizengimai, kurie lengvai būtų issprendziami parlamentinėse sistemose, gali turėti rimtas pasekmes (Watergatėo skandalas, kainavęs Richardui Nixonui prezidento posto, Bobo Clintono rysys su Monika Lewinsky).



Parlamentinėse respublikose auksčiausias įstatymų leidybos organas yra parlamentas, kurio nariai - nuo simto iki kelių simtų zmonių - yra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Partija arba koalicija, turinti parlamente daugumą vietų formuoja vykdomąją valdzią - vyriausybę (ministrų kabinetą), partijos lyderis paprastai tampa ministru pirmininku (premjeru, kancleriu). Vyriausybės nariai dazniausiai yra kartu parlamento deputatai. Premjeras gali paleisti parlamentą ir paskirti naujus rinkimus, o parlamentas - isreiksti nepasitikėjimą vyriausybe (tokiu atveju taip pat skelbiami nauji rinkimai). Parlamentinėse respublikose realiai nėra legislatyvinės ir vykdomosios valdzios pasidalijimo, nes viena ir kita yra tos pačios partijos arba koalicijos rankose, ministrai yra kartu ir parlamento nariai. Nors formaliai vyriausybė priklauso nuo parlamento ir yra jam atsakinga, faktiskai ministrų kabinetas, sudarytas is valdančiosios partijos lyderių, kontroliuoja parlamentą. Įstatymų projektus beveik visada pateikia vyriausybė, o parlamentas juos tik svarsto. Debatuose dalyvauja ir balsuoja taip pat ministrai, kurie paprastai yra įtakingiausi valdančiosios partijos nariai, todė įstatymai dazniausiai priimami be esminių pakeitimų. Pavyzdziui, Britanijos parlamento Bendrovių rūmai patvirtino 97% kabineto pateiktų įstatymo projektų, 1967-1971 m. atmetė tik dvi is kabineto pasiūlytų 1772 įstatymo projekto pataisų, tačiau priėmė tik 210 is 4198 pataisų, kurias pasiūlė parlamento nariai. Valstybė galva (monarchas arba prezidentas) tik pasiraso priimtus įstatymus ir atlieka tik reprezentacines funkcijas. Taigi, parlamentinėse respublikose įstatymų leidyboje pagrindinis vaidmuo priklauso vykdomajai valdziai - ministrų kabinetui.

Privalumas - lankstumas. Valdančioji partija arba koalicija gali lengvai priimti sprendimus ar įstatymus, kurie reikalingi pasikeitusioje situacijoje arba iskilus svarbioms problemoms. Todėl ir piliečiams, tarp jų ir rinkėjams yra aisku, kas atsakingas uz klaidingus sprendimus ar neefektyvią valdzios veiklą - tai visada yra valdančioji partija arba jų blokas, turėję visas galimybes įvykdyti savo pazadus. Be to, parlamentinė sistema stimuliuoja daugiapartinės sistemos vystymąsi, suteikia galimybę net neskaitlingoms mazumoms dalyvauti auksčiausios valdzios lygyje, sukuria palankias sąlygas politiniam dialogui ir kompromisinių sprendimų ieskojimui.

Tačiau sie privalumai gali tapti ir parlamentinės sistemos trūkumais. Jei nė viena partija neturi parlamente daugumos, belieka sudaryti arba koalicinę, arba mazumos vyriausybę, kuri abiem atvejais gali būti nestabili. Koalicijos partneris, net jeigu tai nedidelė partija, turinti tik keletą vietų parlamente, gali dėl kokių nors priezasčių (pavyzdziui, jeigu neįvykdomi kokie nors jos reikalavimai) pasitraukti is koalicijos. Parlamentas gali visada pareiksti nepasitikėjimą mazumos vyriausybe. Jai atsistatydinus, vyksta nauji rinkimai, bet ir jie gali neduoti aiskios persvaros kokiai nors vienai partijai. Nestabilumas gali tapti chronisku, o parlamentinė sistema neretai netenka gyventojų pasitikėjimo. Nuolatinės vyriausybės krizės Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo 1933 m. baigėsi nacistų įvykdytu perversmu, Prancūzijoje nuo 1945 m. iki 1958 m., kada kariskiai įvedė prezidentinę sistemą, per 13 metų pasikeitė net 25 vyriausybės. Italijoje, daugiausia dėl vidinių Kriksčionių demokratų partijos nesutarimų, vyriausybė vidutiniskai issilaiko maziau, negu vienerius metus: 1945-1994 m. vyriausybė ten keitėsi 53 kartus (nuo 1995 iki 1998 m. spalio 9, kada Romano Prodi kairiojo centro "Alyvmedzio" koalicija vieno balso dauguma parlamentas isreiskė jai nepasitikėjimą, - du kartus).

Parlamentinėse sistemose gana ribotos yra parlamento galios įstatymų leidybos sferoje, nes parlamentas faktiskai privalo priimti (tegu ir po ilgų debatų) vyriausybės pateiktus įstatymų projektus, nes jų atmetimas būtų tolygus nepasitikėjimo isreiskimui ir vyriausybė turėtų atsistatydinti, o parlamentas - paleistas.

Kitas trūkumas yra tai kad premjeras parlamentinėje sistemoje yra tik partinis lyderis ir daugumoje atveju neturi tokio autoriteto, kokį turi tiesiogiai renkamas prezidentas Margaret Thatcher ir Helmuth Kohl, uzėmę premjero (kanclerio) postą tris terminus is eilės yra isimtini atvejai. Galiausiai, jeigu viena partija turi kvalifikuota dauguma (paprastai virs 2/3 vietų), ji įgyja beveik neribotą valdzią ir net gali savo nuoziūra keisti konstituciją arba bent tas jos dalis, kurias keisti parlamentas turi teisę. Pavyzdziui, 1975 m. partija Indijos nacionalinis kongresas, turėdama 2/3 vietų parlamente, priėmė keletą konstitucinių pataisų, kurios zymiai apribojo opozicinių partijų, taip pat ir piliečių teises.

Galiausiai, lyginant su prezidentinėmis sistemomis, specialios parlamento komitetai (nacionalinio saugumo, uzsienio politikos, teisės ir kitais klausimais) savo kompetencija ir įtaka nėra labai reiksmingi, ypač D.Britanijos parlamente, kur nėra pastovių komitetų ir sudaromi tik laikini, skirti konkretaus bilio svarstymui. (JAV Kongrese biliai nesvarstomi, jei jų nerekomeduoja atitinkamas komitetas).

Atzymėti parlamentinės sistemos trūkumai anaiptol nereiskia, kad parlamentas yra tik simboliska institucija, vyriausybės priedas. Parlamente viesai svarstomi vyriausybės pateiktų įstatymų projektai ir tuo suteikiama galimybė issakyti savo nuomonę tiek valdančiosios partijos, tiek opozicijos nariams. Po debatų vyriausybė labai daznai padaro pataisas jos pačios pasiūlytuose biliuose. Be to, parlamentas atidziai seka vyriausybės veiklą, o kabinetas savo ruoztu reguliariai atsiskaito parlamentui: tuo tikslu yra rengiamos kasmetinės ataskaitos, kurių būtina dalis yra tolimesnės veiklos programa. Daugumos parlamentų dienotvarkėje taip pat numatomas atsakymų į klausimus laikas, kada vienas kabineto nariai atsakyti į klausimus apie savo darbą.

Misriose respublikose prezidento kompetencija platesnė, negu parlamentinėse, tačiau jis turi zymiai maziau valdzios, negu prezidentinėse respublikose. Prezidentas neformuoja vyriausybės, neturi veto teisės.

Daugumoje prezidentinių valstybių yra vienokia ar kitokia konstitucinės prieziūros forma. JAV Auksčiausiasis Teismas gali pripazinti negaliojančiu bet kokį prezidento aktą arba Kongreso įstatymą. Auksčiausieji teismai arba konstituciniai teismai atlieka panasias funkcijas Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Meksikoje, Indijoje. Tačiau yra daug salių, kur konstitucinės prieziūros nėra: tai Sveicarija, Belgija, Danija, Didzioji Britanija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Svedija ir kt.

Unitarinės valstybės yra absoliutinių monarchijų paveldėtojos. Absoliutizmo laikotarpiu buvo įvestas vieningas centralizuotas valdymas, bendri visai valstybei įstatymai ir valdzios organai. Didzioji dauguma dabartinių valstybių yra unitarinės. Demokratinėse valstybėse administraciniai vienetai paprastai turi plačias savivaldos teises (isskyrus įstatymų leidybą), nes tokiu būdu yra skatinama vietinė iniciatyva ir atitinkamai padidėja valdymo efektyvumas. Vietiniai valdzos organai rūpinasi ūkio klausimais (gyventojų aprūpinimas elektra, viesasis transportas, sveikatos apsauga, svietimas). Tačiau jie yra tik valdymo ir administracinės struktūros, betarpiskai pavaldzios salies vyriausybei. Tačiau centrinė valdzia gali anuliuoti bet kokį vietinių savivaldybių priimtą politinį sprendimą Kitaip tariant, pastaroji turi neribotą suverenitetą visoje salies teritorijoje. Unitarinė sąranga padeda ugdyti nacionalinę vienybę, nekyla politinių ir teisinių konfliktų tarp centrinės ir vietinės valdzios organų. Todėl, jei tarp įvairių rajonų gyventojų nėra didelių kultūrinių skirtumų, ypač grupių, kurioms būdingas specifiskas tautinis identitetas, unitarinė sistema sudaro prielaidas efektyviam valdymui. Tačiau jai stinga lankstumo, jautrumo vietinei, ypač kultūrinei specifikai. Tai daznai sukelia tautinių mazumų nepasitenkinimą, ir jos pradeda reikalauti platesnių savivaldos teisių. Daugelyje valstybių į tokius reikalavimus atsizvelgiama. Autonominiai vienetai su savo legislatyvomis ir joms pavaldziais vykdomosios valdzios organais sudaryti Didziojoje Britanijoje, Italijoje, Suomijoje, Svedijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Filipinuose ir kai kuriose kitose salyse.

Federacija yra sena valstybinės sąrangos forma. Federacijos bruozų turėjo Sventoji Romos imperija (800-1806), Lombardijos lyga (1167-1250), Hanza (1158-1669), Jungtinės Nyderlandų provincijos (1567-1798). Pirmoji siuolaikinio tipo federacija yra JAV (1787 m. konstitucija), 1848 m. federalizmo pagrindais persitvarkė Sveicarijos konfederacija, 1867 m. buvo priimta Kanados, 1871 m. - Vokietijos (vėliau - 1919 m. ir 1949 m.), 1900 m. - Australijos federalinės konstitucijos. Dabar pasaulyje tarp 180 valstybių federacinių yra 21. Is pirmo zvilgsnio tai nedaug, tačiau jose gyvena virs trečdalio (36%) pasaulio gyventojų ir uzima federacijos beveik pusę (44%) sausumos. Tarp jų yra didziausios pasaulio valstybės: Indija (25 valstijos), JAV (50 valstijų), Brazilija (26 valstijos), Rusija (89 respublikos ir sritys), Meksika (31 valstija), VFR (16 zemių), Pakistanas, Nigerija, Kanada, Australija, o taip pat Argentina, Belgija, Malaizija, Pietų Afrikos Respublika, Ausrija, Sveicarija, Gruzija. 9 is 21 federacijų yra buvusios Anglijos kolonijos.

Pagrindinis federacijos tikslas yra kompromisas tarp vienybės ir įvairovės. Todėl svarbiausias jos bruozas yra suvereniteto pasidalinimas tarp dviejų lygių legislatyvinės, vykdomosios (ir dazniausiai teisinės) valdzios: federalinio centro ir federacijos narių. Todėl federacinėje valstybėje piliečiai yra pavaldūs dviem valdzioms, kurių kompetencija yra apibrėzta konstitucijoje. Federalinės ir provincijų valdzios galių pasiskirstymas yra labai skirtingas įvairiose federacijoe. Visose centro kompetencijoje yra gynyba, uzsienio reikalai, pinigų emisija, pilietybės suteikimas, daznai taip pat komunikacijos ir transportas ir kai kurios kitos ūkio sakos. Konstitucijos ir jos pataisų priėmimas yra bendras centrinės valdzios ir provincijų reikalas, sprendziamas pagal konstitucijoje numatytas procedūras (paprastai pataisos priimamos tik su daugumos provincijų pritarimu). Federacijos nariams priklauso arba likusios (residual) galios (JAV, Kanadoje, Sveicarijoje) arba jos yra aiskiai isvardintos konstitucijoje. Kai kurių salių (pav. Indijos) konstitucijose yra trys kompetencijos pasiskirstymo sąrasai: federalinės valdzios, vietinės valdzios, ir sutampančių, arba konkuruojančių, galių sąrasas. Į pastarąjį paprastai įtraukiami klausimai, kur reikalingas yra kaip centrinės, taip ir vietinės valdzios reguliavimas, pavyzdziui, svietimas daugiatautėse valstybėse (dėl poreikio suderinti bendras mokymo programas federacijos mastu, ir svietimo finansavimo, vadovėlių paruosimo vietine kalba ir jos dėstymo programų provincijos lygyje). Akivaizdu, kad joks sąrasas negali numatyti visų situacijų ir galimų problemų, todėl kiekvienoje federacijoje tarp federalinės ir provincijų vyriausybių konfliktai yra normalus reiskinys. Jeigu nepasiekiamas sprendimas derybų keliu, konfliktą sprendzia konstitucinis arba auksčiausiasis teismas, o Sveicarijoje - piliečiai (referendumu).

Formalus federacijos pozymis yra parlamentas, kurį sudaro dveji rūmai: zemutinių rūmų (Bundestago - Vokietijoje, Atstovų rūmų - JAV, Valstybinės dūmos - Rusijoje, Liaudies susirinkimo - Indijoje) deputatai renkami tiesiogiai, proporcionaliai rinkėjų skaičiui, o virsutiniuose rūmuose (Bundesrate, Senate, Federacijos taryboje, Valstijų susirinkime) viena ar kita procedūra isrinkti ar paskirti nariai atstovauja autonomines provincijas (valstijas, zemes). Parlamentinėse sistemose vyriausybėje taip pat pagal nustatytą formulę arba prisilaikant tradicijos yra įvairuų provincijų atstovai.

Federacijos subjektams būdingi valstybingumo pozymiai: paprastai yra ganantuojamas jų teritorijos vientisumas, jie turi savo konstitucijas, pilietybę, ribotą politinę autonomiją. Todėl federacijose yra normalus reiskinys, kad salyje ir atskirose provincijose gali valdyti skirtingos partijos arba jų blokai. Pavyzdziui Vakarų Bengalijos valstijoje Indijoje jau virs 20 metų valdo kairiųjų frontas, kuriame dominuoja Indijos komunistų partija (marksistinė). Tokiais atvejais santykiai tarp centrinės valdzios ir opozicijos arba regioninių (tautinių) partijų valdomų provincijų komplikuojasi. Vokietijoje, Indijoje ir kitose federacijose provinciniai rinkimai, ypač didziosiose provincijose tampa valstybinės reiksmės politiniu įvykiu. Indijoje kalbama, kad salį valdyti gali tik ta partija, kuri valdo Uttar Pradeso valstija, kur gyvena virs 100 milijonų zmonių. Todėl rinkiminėse kamapanijose į provincijų legislatūras labai aktyviai dalyvauja bendranacionalinių partijų ir salies vadovai.

Akivaizdus federacinės sistemos pranasumas yra glaudesnis rysys tarp valdzios ir gyventojų, kas ypač aktualu dideliose valstybėse. Suteikdama daugiau teisių ir autonomiją regionams, federacijos uztikrina daugiau demokratijos ir apsaugo nuo centrinės valdzios tironijos. Kitas federacijų privalumas yra sugebėjimas adekvatiskai isreiksti tautinių mazumų ir kitų kultūrinių grupių interesus, atsizvelgti į vietinę specifiką. Tai daugeliu atveju sustiprina mazumų pasitikėjimą valstybe, uztikrina politinėje sistemoje nisą regionų ir mazumų elitams. Tai padeda ugdyti nacionalinę vienybę. Tačiau federacinė sistema turi trūkumų, kurie zymiai sumazina valdzios efektyvumą ir net gali sudayti pavojų valstybės vienybei. Zymiai sudėtingesnis tampa centrinės legislatyvinės valdzios darbas, ypač konstitucinių pataisų priėmimas, nes tam daugeliu atvejų reikalingas federacijos narių sutikimas. Daug laiko sugaistama, derinant bendranacionalines programas ir sprendziant klausimus, kurie liečia provincijų interesus. Galiausiai, plati politinė ir teritorinė autonomija skatina, o neretai ir sukuria, regioninį identitetą ir gali sudaryti prielaidas ne lojalumo augimui, o atvirksčiai, separatistinių siekių stiprėjimui.

Formaliai unitarinės ir federacinės valstybės skiriasi centralizacijos lygiu. Tačiau sis skirtumas yra daugiau teisinio ir institucinio pobūdzio, realiai centralizacijos laipsnis priklauso nuo kitų faktorių. Pirmiausia, tai politinio rezimo tipas: bet kokia politinė decentralizacija, realus suvereniteto pasidalijimas yra galimi tik demokratinėse valstybėse. Autoritariniai, kariniai, komunistiniai (issyrus Jugoslaviją po Tito mirties ir SSSR paskutiniais jos gyvavimo metais) yra nesuderinami su pagrindiniais federalizmo principais. Antra, daug ką nulemia resursų dalis, kurią per mokesčius sukaupia centrinė ir vietinė valdzia. Unitarinėse valstybėse daugumoje atveju daugiausia pajamų sukaupia centrinė vyriausybė: Nyderlanduose - 95%, Didziojoje Britanijoje - 81%, Prancūzijoje - 78%, Svedijoje - 60%). Japonijoje sis rodiklis sudaro tik 44%, o daugiau negu pusė atitenka provincijoms ir municipalitetams. Ne mazesni skirtumai būdingi ir federacijoms: Australijos centrinė vyriausybė surenka 71% mokesčių, JAV - 56%, Vokietijoje - 42 % (is likusių 58% zemės, arba Lšnder surenka 35% ir savivaldybės - 23%), Sveicarijoje - 32% (kantonai - 45%, savivaldybės - 24%). Nesunku suvokti, kad pajamų dydis yra vienas is svarbiausių faktorių, nuo kurių priklauso vietinės valdzios autonomija. Tačiau daug nulemia ir tradicija. Pavyzdziui, Anglijoje nuo seno centrinė valdzia beveik nekontroliavo vietinių islaidų, o Prancūzijoje net statant naują mokyklą pirma reikėjo gauti Paryziaus leidimą. Federacijose, kaip taisyklė centrinė valdzia gauna daugiau lėsų, negu reikia jos funkcijoms atlikti, tuo tarpu kai provincijų valdzia turi daugiau funkcijų, negu pinigų. Si problema yra sprendziama keliais būdais: 1) perduodant dalį funkcijų centrinei valdziai (tai daroma visose federacijose, tačiau sukelia politines komplikacijas); 2) perduodant provincijoms mokesčių saltinius (tačiau tai padidina nelygybę tarp turringesnių ir skurdesnių provincijų); 3) provincijoms perduodami fondai. Pastarasis būdas yra plačiausiai taikomas. Kai kuriose federacijose (pav., Indijoje) lėsos yra perskirstomos tarp valstijų pagal specialias formules, kuriose atsizvelgiama į pajamų lygį vienam gyventojui, turimus resursus, infrastruktūros issivystymą ir t.t., daznai (ypač JAV) suteikiami grantai specifinėms programoms vykdyti, arba "blokiniai" - besąlygiski grantai (Australijoje, Kanadoje). JAV septintojo desimtmečio pabaigoje federaliniai grantai sudarė 1/6 valstijų ir savivaldybių pajamų.

XX amziuje bendra federacijų vystymosi tendencija buvo augantis federalinės valdzios vaidmuo. Tai buvo vykdoma per teismų sprendimus (JAV), priimant konstitucines pataisas (Sveicarijoje, Indijoje), didinant federalinius mokesčius (Kanadoje, Australijoje). Tačiau siame procese svarbu ne tiek centro prerogatyvų augimas, kiek didėjanti reiksmė galių, kurios visada buvo centro kopmpetencijoje (gynyba, prekyba).

Į klausimus, kokia valstybės sąranga - unitarinė ar federacinė, centralizuota ar decentralizuota yra geresnė, negalima vienareiksmiskai atsakyti. Pakankamai akivaizdu, kad didelėms, ypač daugiatautėms, multietninėms salims daugiau tinka federacinė, decentralizuota sistema. Ji neperkrauna centrinės vyriausybės gausiomis ir daznai labai specifiskomis regionų problemomis, ne maziau svarbu tai, kad suteikdama daugiau teisių provincijoms centrinė vyriausybė nusiima dalį atsakomybės uz provincijos reikalus ir todėl sukelia maziau nepasitenkinimo. Indijoje teritorinės reorganizacijos (ypač 1956 ir 1971 metų) isdavoje visos didesnės tautos, o siaurės rytų pasienyje taip pat ir mazos tautelės, gavo autonomiją, ir tai sustiprino jų lojalumą valstybei. Panasi buvo federalizavimo ir decentralizacijos pasekmė Belgijoje ir Ispanijoje.Tačiau būna atvejų, kada tai sustiprina iscentrines tendencijas: įgijusios autonomijos teises provincijos (tiksliau, jų įtakingos politinės jėgos) pradeda siekti valstybinės nepriklausomybės. Būdingi pavyzdziai - Vengrija Habsburgų imperijoje, Kvebeko provincija Kanadoje ir Slovakija buvusioje Čekoslovakijos federacijoje. Kitas, neisvengiamas federacijų trūkumas yra sudėtinga sprendimų priėmimo, ypač konstitucinių pataisų priėmimo procedūra, nes daug laiko sugaistama pozicijų suderinimui ir toli grazu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą. (Racionalūs sveicarai, siekdami isvengti bereikalingų debatų, konstitucines pataisas ir daugumą bendravalstybinių įstatymų priima referendumuose). Federacijose neįmanoma isvengti dubliuojančių institucijų, didesnio biurokratinio aparato ir papildomų islaidų. Amzina debatų tema yra resursų paskirstymas tarp turtingų ir skurdesnių valstijų: pirmosiosios visada nepatnekintos, kad is jų per daug atimama, kitos - kad jos pernelyg mazai gauna is federalinių fondų. Nuo seno si problema aktuali Indijai, o dabar, po suvienijimo ir Vokietijai.

Issivysčiusiose salyse bendra tendencija yra artėjimas prie mazdaug vienodo centralizacijos lygio: unitarinėms valstybėms daugiau būdinga valdymo decentralizacija (kartais vadinama devoliucija), federacinėse, ypač Jungtinėse Amerikose Valstijose, stiprėja integracinės tendencijos ir centralizacija.

Konfederacijos teisiniu atzvilgiu yra ne valstybės, o suverenių valstybių sąjungos, kuriose yra tik kai kurie virsvalstybiniai organai, koordinuojantys sutartyje numatytas veiklos sferas. Konfederacija galima skaityti Europos Sąjungą, kai kurie konfederacijos bruozai būdingi Nepriklausomų valstybių sandraugai (NVS).

Teokratinės valstybės buvo Omejidų ir Abbasidų chalifatai, jėzuitų valstybė Paragvajus XVII amziuje, Čečenija imamo Samilio laikais, Tibetas iki 1951 m. Tarpinę padetį tarp pasaulietinių ir teokratinių valstybių dabar uzima tos salys, kuriose viena is religijų paskelbta valstybine: islamas Bachreine, Jordanijoje, Jemene, Katare, Kuveite, Saudi Arabijoje, Malaizijoje, Maldivuose, Pakistane, budizmas Bhutane ir Tailande, judaizmas Izraelyje, hinduizmas Nepale.










Document Info


Accesari: 8193
Apreciat:

Comenteaza documentul:

Nu esti inregistrat
Trebuie sa fii utilizator inregistrat pentru a putea comenta


Creaza cont nou

A fost util?

Daca documentul a fost util si crezi ca merita
sa adaugi un link catre el la tine in site

Copiaza codul
in pagina web a site-ului tau.




eCoduri.com - coduri postale, contabile, CAEN sau bancare

Politica de confidentialitate




Copyright © Contact (SCRIGROUP Int. 2022 )