Documente online.
Username / Parola inexistente
  Zona de administrare documente. Fisierele tale  
Am uitat parola x Creaza cont nou
  Home Exploreaza
Upload






























Gyvename stereotipų pasaulyje

Lituaniana


Gyvename stereotipų pasaulyje. Ypač nemazai stereotipų, susijusių su moterimis ir vyrais, jų vaidmenimis seimoje ir visuomenėje. Nuo pat mazumės esame auginami ir auklėjami įvairiausių stereotipų, tokių kaip "moters vieta seimoje", "vyras turi islaikyti seimą, o moteris rūpintis vaikais ir juos auklėti", "vyrai neverkia, nes jie stiprūs", "vyras yra gynėjas, agresyvus ir bebaimis kovotojas, o moteris priklausoma nuo vyro, pasyvi, kupina baimės", apsuptyje.



Artūras Tereskinas
Vytauto Didziojo universitetas

 Vyrams daug labiau rūpi jų sunų ir arklių negu jų vaikų auginimas. 
     William Penn

 Mano mama gynė mane nuo pasaulio, o mano tėvas grasino man tuo pasauliu.
Quentin Crisp

 Ar mano ką tik minėti stereotipai siuo metu dar gajūs tarp mūsų? Kokie vyrų ir moterų vaidmenų stereotipai dominuoja dabarties Lietuvos zmonių sąmonėje? Ką apie save mano vyrai, ir kaip juos vertina moterys?

2002 metų reprezentatyvi apklausa "Vyriskų vaidmenų krizė Lietuvoje", uzsakyta Vyrų krizių ir informacijos centro ir atlikta " TNS Gallup" , leidzia atsakyti į siuos klausimus. Apklausa parodė, kad Lietuvoje vertinami nepriklausomi, aktyvūs, nugalintys ir atkaklūs vyrai. "Tikras" vyras yra finansiskai nepriklausomas, geba aprūpinti savo seimą, moka apginti savo moterį ir dalyvauti savo vaikų auklėjime. Svarbiausios "tikro" vyro savybės, pasak apklaustų moterų ir vyrų, turi būti sugebėjimas uzdirbti pinigus (72% respondentų), nagingumas, mokėjimas atlikti "vyriskus" buities, techninius darbus (67 %); vaikų aprūpinimas, prieziūra ir auklėjimas (67%) bei savo moters globojimas (66%). Patys vyrai tarp svarbiausių "normalaus" vyro savybių įvardija (svarumo mazėjimo tvarka) sugebėjimą uzdirbti pinigus, savo moters globojimą, savo vaikų prieziūrą ir auklėjimą bei gebėjimą atlikti "vyriskus" buities darbus.

Svarbu pabrėzti, kad daugiau atsakiusių į anketą moterų nei vyrų pabrėzė, kad "vyras turi ne tik aprūpinti vaikus, bet ir uzsiimti jų prieziūra, auklėjimu". Dauguma moterų manė, kad vyro vaidmuo seimoje turėtų būti svarbesnis, kad jis turėtų labiau dalyvauti namų ūkyje ir vaikų prieziūroje bei auginime. Vadinasi, Lietuvos moterys labiau nei vyrai priesinasi įsigalėjusiems lyčių stereotipams ir norėtų, kad jie pasikeistų. Jos mano, kad ne tik moterys, bet ir vyrai gali rūpintis namais, "kurstyti seimos zidinį" ir uzsiimti namų ruosa (be savo tiesioginių profesinių įsipareigojimų).

Įdomu ir tai, kad daug daugiau apklaustų vyrų buvo įsitikinę, kad "tikras" vyras turi vadovauti seimoje (santykyje su moterimi), ir vyro zodis turi būti lemiamas. Siuo poziūriu apklausoje dayvavę vyrai palaikė įtvirtintą seimos modelį - vyras privalo būti galva ir autoritetas.

Apklausa taip pat parodė, kad Lietuvos vyrai ne itin daug dėmesio kreipia į savo isvaizdą, kūną ar savo emocinį gyvenimą. Tolerancija, įsiklausymas į moterį ar jos problemas, emocinis savęs supratimas -- savybės, nesiejamos su "tikrais" vyrais Lietuvoje. O gaila.

Apklausos "Vyriskų vaidmenų krizė Lietuvoje" duomenys leidzia daryti isvadą, kad nors Lietuvos gyventojai didzia dalimi remia tradicines vyro įvaizdzio ir vaidmens normas, siuo metu imami vertinti ir vadinamo "naujo vyro" bruozai: didesnis rūpestis vaikais, jų auklėjimas ir prieziūra, jautrumas bei supratingumas, kurių is "normalaus" vyro tikėtųsi apklausoje dalyvavusios moterys. Vadinasi, vyrams nebeuztenka tik islaikyti seimą, apginti ir globoti savo moterį bei mokėti atlikti "vyriskus" buities darbus. Vyrai turėtų būti jautresni savo zmonoms ir vaikams, mokėti įsiklausyti į savo zmonų vidinį gyvenimą.

Zvelgiant į apklausos rezultatus, galima teigti, kad jie ne tiek atskleidė Lietuvoje egzistuojančią realybę, kiek parodė, kaip vyrai ir moterys įsivaizduoja savo santykius ir save idealiame lygmenyje. Be abejonės dauguma apklausoje dalyvavusių asmenų kalbėjo ne apie tai, kas ir kaip yra, bet apie tai, kaip visa turėtų būti.

Jei įdėmesniu zvilgsniu pasizvalgysime po savo aplinką, savo seimas, pamatysime, kad dauguma stereotipų apie moters ir vyro vaidmenį seimoje bei visuomenėje dar labai gajūs. Tačiau tai nereiskia, kad turėtume gyventi remdamiesi minėtais stereotipais ir normomis. Ne kas kitas, o sustingę lyčių vaidmenys ir stereotipai verčia mus kentėti. Jie yra konfliktų ir įtampos, streso ir nepasitenkinimo saltinis. Mums kaip vyrams vis sunkiau pakelti tą didziulę nastą, kurią patys sau uzsikrauname. Sunku apsimesti, kad viską galime ir kad viską turime daryti.

Vakaruose jau senokai kalbama apie "naująją tėvystę" (new fatherhood), naujus lūkesčius, susijusius su tėvo vaidmeniu seimoje, didesnį vyro dalyvavimą seimos gyvenime (panasiai, kaip mes kalbame apie didesnį moterų dalyvavimą viesajame gyvenime), didesnį moters ir vyro dalinimąsi pareigomis bei sprendimo teisėmis. Sia naująja tėvyste domisi ir tyrinėtojai, ir politikos kūrėjai, ir patys tėvai priespastatydami ją "nedalyvaujančiai tėvystei" ir "nedalyvaujančiam tėvui" (absent father). Ypač entuziastiskai ilgą laiką buvo diskutuojama apie tai, kokią didziulę naudą patiria seima, atsisakiusi tėvo kaip uzsidariusio, nutolusio nuo seimos idėjos ir besistengianti įdiegti naują tėvystės ir tėvo kaip dėmesingos, besirūpinančios, globojančios figūros, aktyviai dalyvaujančios vaiko auginime, sampratą. S iomis diskusijomis buvo siekiama įgyvendinti naujas tėvystės praktikas pabrėziant, kad vyrai kaip tėvai gali būti silti, jausmingi, suinteresuoti, entuziastingai nusiteikę savo vaikų auklėjimo ir auginimo atzvilgiu.

Savo knygoje "Apie vyrus: vyriskumas krizėje" (2000) britų psichologas Anthony Clare pateikia dvipusę problemą, susijusią su tėvyste (perfrazuojant knygos pavadinimą galima teigti, kad ne tik vyrai, bet ir tėvai ar tėvystė yra krizėje). Jo nuomone, vyrai ir tėvai patiria daugybę nesėkmių ir visuomenėje, ir seimoje, bet kartu visuomenė bei seima leidzia jiems patirti sias nesėkmes. Visuomenė suteikia berniukams ir vyrams aiskų jų svarbos suvokimo jausmą, tačiau sis svarbos jausmas, kuriantis vyriską pasaulėjautą (tokius bruozus kaip skausmo neigimą, silpnumo sutramdymą, nepasitikėjimą intymumu ir artumu, baimę prarasti kontrolę) tikrai neleidzia vyrams sėkmingai atlikti tėvo vaidmens.

Būtina pabrėzti, kad ne visiems pastarosios id ėjos apie vyrus ir tėvystę yra priimtinos. Beveik tuo pat metu, t.y. devintame ir desimtame praeito amziaus desimtmečiuose, kai imta intensyviai diskutuoti apie "naująją tėvystę", Vakaruose, o ypač JAV, kilo ir nemazas pasipriesinimas sios tėvystės propagavimui. Antifeministinis judėjimas, besistengiantis susigrązinti tradicinį tėvo vaidmenį, teigė, kad vyras jausis geriau visuomenėje ir seimoje, jei seimoje jis islaikys tradicinį seimos galvos bei lyderio vaidmenį. Kaip pavyzdį čia galima pateikti vadinamuosius pazadų laikytojus (Promise Keepers) JAV. Pastarojo judėjimo pagrindas yra mintis, kad vyrai yra aukos, todėl jie nėra atsakingi uz problemas, su kuriomis susiduria siuolaikinė seima.

Nepaisant arsių ginčų ir nesutarimų dėl tėvo vaidmens bei tėvystės, abi sios diskusijos pusės pastebėjo, kad vadinamoji tėvystės kultūra kinta greičiau negu pats tėvų elgesys. Tėvystės ideologija pasikeitė ne vien dėl to, kad kito tėvų elgesys, bet ir dėl to, kad ganėtinai pakito motinų elgesys. Moterys Vakaruose vis labiau įsitraukė į darbo rinką, tad vyrams teko vis labiau dalintis atsakomybe seimoje. Bet ten, kaip ir Lietuvoje, moterys vis dar turi nesti dvigubą nastą - ir apmokamo profesinio darbo, ir neapmokamo darbo seimoje.

Zvelgiant į diskutuojamus "nedalyvaujančio tėvo" ir "naujojo tėvo" stereotipus, aiskiai matyti kardinaliai priesingos vyrų dalyvavimo seimoje galimybės. Tačiau paradoksalu, kad nepaisant ganėtinai paplitusio Vakaruose tėvystės ideologijos pakitimo, realus vyrų dalyvavimas tenykstėse seimose, pasak seimos analitikų, padidėjo tik labai nezymiai. Todėl ir tėvystės tyrinėtojai, ir lyčių politikos kūrėjai klausia: Kodėl, nepaisant "naujojo tėvo" sąvokos populiarumo, dauguma tėvų vis dar nedaug dėmesio skiria savo vaikams? Ar atsakymas yra tik paprasčiausias vyrų nenoras dalyvauti namų ruosoje ar yra ir kitų priezasčių?

O priezasčių yra is tikrų daugybė. Pati tėvystės patirtis gali sulaikyti kai kuriuos vyrus nuo aktyvios tėvystės. Tėvystė ir namų ruosa gali būti itin pasikartojanti, izoliuojanti, daug pajėgų reikalaujanti ir visai nevertinama veikla. Todėl kai kurie vyrai isgyvena tėvystę kaip asmeninę krizę, susijusią su nemazomis psichologinėmis įtampomis. Tėvystė vyrams gali sukelti neadekvatumo, kaltės, nerimo jausmų.

Tėvystė yra is tiesų sudėtingas daugialypis reiskinys. Kalbant apie ją reikia kalbėti ne tik apie lyčių vaidmenis bei seimą, bet ir apie seksualumą, finansinę rinką ir valstybinę politiką tėvystės klausimais. Būtina analizuoti tai, kokius tėvus bei tėvystės modelius remia valstybė ir visuomenė.

Kokių iseičių galėtume ieskoti ne tik vengdami stereotipų, bet ir kurdami naujas seimos bei lyčių gyvenimo formas Lietuvoje? Pirmiausia, turėtume siekti konstruktyvių demokratinių santykių tarp moterų ir vyrų, kadangi nuo jų priklauso, ar būsime laimingi, patenkinti savimi ir savo gyvenimu. Abipusė partnerystė su moterimis yra būtina, kadangi visų mūsų interesai yra bendri - geresnė seima, darnūs santykiai tarp vyro ir zmonos, tarp tėvų ir vaikų. Svarbiausia nebijoti perzengti egzistuojančių moters ir vyro stereotipų. Nebijokime "naujojo tėvo" bruozų: dalyvavimo seimoje, suinteresuotumo, vaikų reikmių paisymo, globėjiskumo, rūpesčio ir prieinamumo. Būkime jautresni, nesibaiminkime nusileisti, skirkime daugiau dėmesio ir savo partnerėms, ir savo vaikams. Ir visa tai tam, kad jaustumėmės geriau kaip vyrai ir kad, zymaus prancūzų sociologo Pierre Bourdieu zodziais tariant, "nebūtume dominuojami savo pačių dominavimo

Lyčių lygybės aspektas

ENGLISH



Lyčių Lygybės aspektas  yra  bet kokios planuojamos veiklos, įstatymų, strategijų ir programų visose srityse ir lygmenyse vertinimas atsizvelgiant į poveikį tiek moterims, tiek vyrams.
Remiantis siuo aspektu moterų ir vyrų interesai ir patirtis tampa esminiu kriterijum kuriant bendrą koncepciją, įgyvendinant, kontroliuojant ir vertinant bendras veiklos kryptis bei programas visose politikos, ekonomikos ir visuomeninėse srityse. Siekiama, kad sprendimai būtų vienodai naudingi abiem lytims, o nelygybė niekada neįsisaknytų.
Lyčių lygybės įgyvendinimas yra socialinio teisingumo nuostata, būtina lygiateisiskumo ir stabilaus zmogaus vystymosi sąlyga.
(JTVP -Jungtinių Tautų vystymo programos apibrėzimas )

 Tai reiskia sistemingą darbą lygiai skirstant jėgos saltinius bei galimybes tarp vyrų ir moterų.
. Lygus pasidalijimas jėga ir įtaka.
. Lygios galimybės būti finansiskai nepriklausomiems.
. Lygios sąlygos ir galimybės pradėti verslą, siekti karjeros ,dirbti.
. Lygios galimybės siekti mokslo, patenkinti asmenines ambicijas ir interesus, atskleisti  talentą.
. Pareigų namuose bei  vaikų prieziūros rūpesčių pasidalijimas.
. Laisvė nuo smurto pries lytį.

Lyčių lygybės koncepcija susiformavo palyginus neseniai, ji kilo is vakarietisko feminizmo idėjų, kur keliami lyties ir valdzios klausimai, plačiai kritikuojama androcentriskai besivystanti visuomenė bei mokslas.
Tyrinėtojai, ieskoję nelygios moterų padėties paaiskinimų, skiria dvi: lyties (sex  - angl.) ir gramatinės giminės (gender - angl.) sąvokas. Lyties sąvoka turi labiau biologinę reiksmę, o giminė susijusi su socialine aplinka bei vaidmeniu.
Socialiniai santykiai tarp skirtingų lyčių nenusakomi tik biologiniais ypatumais. Įvairiuose  istorijos vystymosi etapuose bei skirtingose socialinėse aplinkose vyrų ir moterų vaidmenys nepaaiskinami vien fiziologija. Kitaip tariant, socialinių vaidmenų įvairovė zymiai platesnė nei fiziologiniai skirtumai tarp lyčių. Giminės (gender) samprata pabrėzia, kad moterų ir vyrų  vaidmenys visuomenėje konstruojami bei formuojasi socialiai. Todėl tradicinio poziūrio salininkai mano, kad sių socialinių vaidmenų pakitimai teisingiau skirstant isteklius ir pajamas, teises bei pareigas ir pan., nepazeidzia zmonių visuomenės pagrindo. Pasak jų tai ir yra būdas pasiekti tikrą darną ir zmogaus teisių nepazeidziamumą.  

Feminizmo idėjų isauginta lyčių lygybė atkreipia dėmesį ne į moteris, o į santykį tarp lyčių, taip įveikdama siaurą feministinį poziūrį.

10 lyčių lygybės aspekto įgyvendinimo zingsnių politinių sprendimų priėmimo procese

1. Lyčių lygybės principu sudaryta  sprendimus priimanti grupė. Kas priima sprendimus?
2. Lyčių lygybės nuostata programiniuose klausimuose.  Kokia problema sprendziama?
3. Lyčių lygybės perspektyva. Koks mūsų tikslas?
4. Situacijos vertinimas. Kokią mes turim informaciją?
5. Problemos tikslinimas. Tyrimai ir analizė.
6. Projekto strategijos bei įgyvendinimo veiksmų kūrimas atsizvelgiant į lytį.
7. Lyčių lygybės principo motyvacija.
8. Monitoringas: pastovi įvykių  kontrolė lyčių lygybės principu.
9. Vertinimas: ką pavyko pasiekti.
10. Bendradarbiavimas remiantis lyčių lygybės principu.

Lietuvos moterų padėtis darbo rinkoje



Vida Kanopienė,
Lietuvos Filosofijos ir Sociologijos institutas / Vilniaus universitetas



Įvadas

Politinės, ekonominės ir socialinės reformos, prasidėjusios Lietuvoje 1990-tųjų metų pradzioje, sąlygojo esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse, jų tarpe ir apmokamo darbo sferoje: gamybos smukimas neisvengiamai įtakojo dirbančiųjų skaičiaus mazėjimą ir nedarbo lygio augimą; privatizacijos ir ekonomikos modernizacijos procesų pasėkoje pasikeitė gyventojų uzimtumo struktūra, atsirado naujos pagal ekonominį statusą uzimtųjų grupės: darbdaviai, savarankiski ir samdomi darbuotojai.

Salyje, kaip ir kitose pokomunistinėse salyse, susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kurioje, be tradicinių (uzimtumas - nedarbas), isryskėjo dar du segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus uzimtumas, neatsispindintys oficialiojoje statistikoje. Ekspertų nuomone, "sesėlinėje ekonomikoje" dirba nuo 200 tūkst. iki 400 tūkst. zmonių, nuo 70 iki 180 tūkst. ieskančiųjų darbo nėra įsiregistravę darbo birzose (Pranesimas, 1997). Tai gerokai apsunkina uzimtumo analizę, juo labiau, kad Statistikos departamento ir Darbo birzos duomenys bei specialių darbo jėgos tyrimų rezultatai pateikia siek tiek skirtingą informacija apie padėtį darbo rinkoje.

Sio straipsnio tikslas - atskleisti Lietuvos moterų vaidmenį salies ekonomikoje pereinamojo laikotarpio sąlygomis ir parodyti, kaip pokyčiai apmokamo darbo sferoje įtakojo jų uzimtumo galimybes. Pirmame skyriuje aptarsime bendras moterų dalyvavimo darbo rinkoje tendencijas: ekonominį aktyvumą ir uzimtųjų skaičiaus dinamiką, darbo jėgos pasiskirstymą ekonomikos sektoriuose ir ūkio sakose. Antrasis skyrius skirtas moterų bedarbystės problemoms, trečiame analizuojami moterų ekonominės padėties ir darbinio gyvenimo ypatumai, profesinių ir seimyninių pareigų derinimo sąlygos.

1. Bendros moterų uzimtumo tendencijos (1990-1998 metai

1.1. Darbo jėga ir ekonominis aktyvumas

Lietuva, kaip ir kitos socialistinės salys, issiskyrė itin dideliu moterų ekonominiu aktyvumu, kuris buvo uztikrinamas, vykdant kryptingą "visuotinio uzimtumo" ir socialinę politiką.
Marksistinė ideologija moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje laikė svarbiausia lyčių lygiateisiskumo uztikrinimo prielaida, todėl visuomenėje buvo aktyviai formuojamas negatyvus poziūris į kiekvieną, pasirinkusią motinos ir namų seimininkės, o ne darbininkės ar tarnautojos karjerą. Nuo 1970-tųjų metų moterys sudarė daugiau nei pusę darbininkų ir tarnautojų, jų uzimtumo rodikliai labai nezymiai skyrėsi nuo vyrų. 1989 m. Gyventojų surasymo duomenimis, salies ūkyje dirbo 81% darbingo amziaus moterų, atitinkamas vyrų rodiklis buvo 86.1% (Professional, 1995).
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, moterų darbo vaidmuo salies ūkyje pradėjo mazėti. 1991-1995 metų laikotarpiu bendras uzimtų moterų skaičius sumazėjo net 195.8 tūkst., arba 19%, kai tuo tarpu uzimtų vyrų - 58.2 tūkst., arba 6.6% (1 lentelė). Moterų dalis bendrojo uzimtųjų skaičiaus sumazėjime sudarė daugiau neiketvirtadalius - net 77 %. Atitinkamai pastebimai sumazėjo moterų dalis bendrame uzimtų gyventojų skaičiuje - nuo 53.8% 1991 metais iki 50.2% 1995 metais. Akivaizdu, kad nezymiai pasikeitus darbingo amziaus gyventojų skaičiui (jis per sį laikotarpį sumazėjo 16.8 tūkst.), dirbančiųjų skaičiaus mazėjimas buvo susijęs su zenkliais gyventojų ekonominio aktyvumo pokyčiais. Moterų uzimtumo lygis 1991-1995 metais sumazėjo net 18.6 procentinio punkto (nuo 99.0 iki 80.4%), o vyrų - atitinkamai 4.5 procentinio punkto (nuo 79.9 iki 75.4%).

1991 metų kovo mėn., priėmus Gyventojų uzimtumo įstatymą, Lietuvoje pradėta oficialiai registruoti nauja pagal uzimtumo statusą gyventojų grupė - nedirbantys, t.y. bedarbiai ir ieskantys darbo asmenys. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais nedirbančių gyventojų skaičius, kaip matyti is 1 lentelės, pradėjo labai sparčiai augti, pasiekdamas beveik 110 tūkstančių 1995 metais. Pazymėtina, kad beveik per visą sį laikotarpį (isskyrus 1993 m.) moterys sudarė daugiau nei pusę oficialiai uzregistruotų nedirbančių asmenų.

1996 metų pabaigoje - 1997 metais kartu su ekonomikos augimu pradėjo didėti ir dirbančiųjų skaičius, siek tiek sumazėjo nedarbo lygis, tačiau sios pozityvios tendencijos darbo rinkoje, kaip matyti is pateiktų duomenų, susijusios su vyrų ekonominio aktyvumo augimu: jų uzimtumo lygis isaugo iki 77.8%, o bendras dirbančiųjų skaičius padidėjo net 29.5 tūkst. Tuo tarpu moterų tarpe buvo ir toliau stebimas uzimtųjų skaičiaus mazėjimas, atitinkamai sumazėjo ir jų uzimtumo rodikliai (iki 79.0%) bei dalis dirbančiųjų tarpe (iki 49.2%).


1.2. Uzimtumo struktūros pokyčiai

Ekonominės reformos ir privatizacijos procesų pasėkoje salyje vyko intensyvus dirbančiųjų "persiliejimas" is valstybinio į privatų sektorių: 1990-1997 m. laikotarpiu bendras dirbančių valstybinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose skaičius sumazėjo nuo 1332.9 tūkst. iki 518.8 tūkst., arba daugiau nei 60%, atitinkamai uzimtųjų privačiose įmonėse skaičius isaugo beveik 2 kartus (nuo 564.7 tūkst. iki 1117.7 tūkst). 1998 m. pradzioje privataus sektoriaus dalis bendroje uzimtumo struktūroje sudarė beveik du trečdalius (68.3%), lyginant su 34.5% 1991 m. Pazymėtina, kad didesnę pusę (apie 58%) valstybinio sektoriaus darbuotojų sudaro moterys, tuo tarpu privačios ekonominės veiklos sferoje aktyvesni yra vyrai (jų dalis siekia 57%).

Kokios yra lėtesnės privataus sektoriaus feminizacijos priezastys? Visų pirma, vadinamosios "moteriskos" ūkio sakos (svietimas, sveikata ir socialinis darbas) praktiskai tebelieka valstybinio sektoriaus dalimi (lentelė 2), tuo tarpu "vyriskos" veiklos sferos (statyba, kai kurios apdirbamosios pramonės sakos) yra beveik visiskai privatizuotos. Kita vertus, kaip rodo specialūs tyrimai, moterys zymiai lėčiau negu vyrai įsitraukia į privatų verslą. Antai, Statistikos departamento atlikto 1998 m. geguzės mėn darbo jėgos tyrimo duomenimis, moterys darbdavių tarpe sudaro maziau nei trečdalį, savarankiskų, arba dirbančių sau asmenų tarpe - apie 40% (Darbo, 1998). Tarptautinio projekto "Lietuvos seima ir gimstamumas jį vykdant, 1994-1995 metais buvo apklausta 5000 Lietuvos gyventojų, kurių amzius - 18-49 metai) rezultatai parodė, kad didzioji dauguma moterų (83.7%) neketina imtis privačios iniciatyvos, pradėti savarankiską verslą (tuo tarpu atitinkamas vyrų rodiklis buvo gerokai mazesnis - 64.1%). (Kanopienė, 1997).

R.Aidis, remdamasi verslininkių apklausos , atliktos 1997 m. rezultatais, isskyrė visą eilę priezasčių, dėl kurių moterims yra sunkiau pradėti savo verslą ir įsitvirtinti privačios veiklos sferoje:

Visų pirma, tai patriarchalinės mūsų visuomenės tradicijos ir nuostatos: "asimetriskas" vaidmenų pasiskirstymas seimoje (moterys visiskai atsakingos uz mazamečių vaikų prieziūrą bei namų ruosą), plačiai paplitęs stereotipinis poziūris į moterų ir vyrų sugebėjimus, dėl ko "moteriai reikia juos įrodinėti, ...sunkiau dirbti, kad sulauktų savo kvalifikacijos pripazinimo". Antai, net 86% moterų teigė, kad moteriai būti verslininke sunkiau negu vyrui, 71% jautė tiesioginę diskriminaciją dėl lyties.

Ne maziau svarbų vaidmenį vaidina nepalanki verslui aplinka, susidariusi dėl atitinkamos vyriausybės vykdomos ekonominės politikos: nuolatinė įstatymų kaita, gniuzdantys mokesčiai, labai menkos galimybės gauti kreditus ir pan.

Gana daznai moterų galimybes pradėti ir sėkmingai vystyti privačią veiklą riboja ir zinių bei informacijos, asmeninės patirties, specifinių įgūdzių versle stoka (R.Aidis, 1999).

Tikėtina, kad vyrų vaidmens didėjimas privačiame sektoriuje (1998 m. darbo jėgos tyrimo duomenimis, sioje sferoje dirbo net 73% uzimtų salies ūkyje vyrų, lyginant su 59% moterų) dar labiau sustiprins egzistuojančią ekonominę lyčių nelygybę ir pagilins darbo rinkos segregaciją pagal lytį. Sios tendencijos matyti, analizuojant struktūrinius gyventojų uzimtumo pokyčius atskirose ūkio sakose.

Būtina pazymėti, kad moterų ir vyrų darbo jėgos koncentracija tam tikrose profesinės veiklos sferose buvo būdinga ir centralizuotai planuojamai, ir rinkos ekonomikai. Palyginamoji Lietuvos ir kai kurių Vakarų Europos valstybių bei Skandinavijos salių statistinių duomenų analizė (buvo lyginti 1980-tųjų pabaigos duomenys) rodo, kad visur, nepaisant visuomeninės santvarkos ir ūkio ypatumų, lyčių specializacija apmokamo darbo sferoje glaudziai susijusi su jų tradiciniais vaidmenimis visuomenėje ir seimoje: moterys vyrauja aptarnavimo, socialinių paslaugų (svietimo, sveikatos apsaugos ir kt.) sferoje, tuo tarpu vyrai - industriniame sektoriuje (statyboje, transporte, kai kuriose pramonės sakose). Kita vertus, moterys ir vyrai darbo rinkoje uzima skirtingą hierarchinę padėtį ir atlieka skirtingo statuso darbus, kas leidzia kalbėti ir apie vertikaliosios uzsiėmimų segregacijos pagal lytį egzistavimą (Professional, 1995).

Kadangi issamią informaciją apie vertikaliąją uzsiėmimų segregacija pateikia Gyventojų surasymų duomenys, kurių paskutinysis Lietuvoje buvo atliktas dar tarybiniu laikotarpiu (1989 m.), siandien būtų sunku tiksliai įvertinti pokyčius atskiruose "profesijų piramidės" segmentuose. Lietuvos Statistikos departamento atliktų darbo jėgos tyrimų duomenimis, 1994-1998 m. laikotarpiu sumazėjo moterų dalis "uzsiėmimų piramidės" virsūnėje (pvz., jų lyginamasis svoris įstatymų leidėjų, vyriausių pareigūnų ir valdytojų tarpe sumazėjo nuo 39.6 iki 34.1%), tuo tarpu kai kuriose "masinėse" profesijose jų darbo svarba isaugo (pvz., technikų tarpe moterų dalis padidėjo nuo 60.7 iki 69%). Būtina pazymėti, kad moterys ir siuo metu sudaro daugumą tarp tarnautojų (85%), aptarnavimo ir prekybos darbuotojų (71%), specialistų (70%) ir mazumą (nuo 15 iki 25%) - daugumoje darbininkų profesijų (Darbo, 1998).

Analizuojant horizontaliąją darbo rinkos segregaciją pagal lytį, būtina, visų pirma, atsizvelgti į bendruosius pasikeitimus, kurie įvyko salies ūkio struktūroje ekonominių reformų pasėkoje. Kaip zinia, tarybiniais metais Lietuva tapo gana modernia industrializuota respublika, kurioje didelė dirbančiųjų dalis buvo sukoncentruota pramonėje (masinų gamybos, chemijos, elektrotechnikos, tekstilės ir kitose sakose), statyboje ir transporte; tačiau, palyginus su rinkos ekonomikos salimis, paslaugų sektorius vaidino zymiai mazesnį vaidmenį gyventojų uzimtume.

Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais (vadinamuoju ekonominės krizės periodu - 1990-1993 m., kuomet BVP salyje sumazėjo beveik 60%), dėl itin sunkios bendrosios ūkio situacijos didziosios salies pramonės įmonės, statybinės organizacijos buvo priverstos smarkiai mazinti gamybos ir darbų apimtis. Dėl to zymiai sumazėjo uzimtumas industriniame sektoriuje: per 1989-1993 metų laikotarpį uzimtumas pramonėje sumazėjo 35 %, - statyboje - 45 %, transporte - 40 %. Tačiau, kartu su privataus sektoriaus plėtra,  pastebimai padidėjo uzimtumas aptarnavimo sektoriuje ir socialinių paslaugų sferoje: dirbančiųjų prekyboje skaičius isaugo 43%, finansiniame tarpininkavime ir komercinėje veikloje - 60% (uzimtųjų sveikatos apsaugoje ir svietime skaičius beveik nepasikeitė).

Nuo 1994 m., pasibaigus ekonominio nuosmukio laikotarpiui, salies ūkio raidos rodikliai pradėjo gerėti, siek tiek pradėjo augti ir pramonės gamyba. (Kaip buvo minėta poskyryje 1.1., sie procesai sąlygojo ir uzimtųjų skaičiaus didėjimą nuo 1996 m.). Tačiau dirbančiųjų persiliejimas is vienų veiklos sričių į kitas tebevyksta: auga aptarnavimo sferos vaidmuo gyventojų uzimtume, atitinkamai mazėja pramonės, statybos reiksmė: jeigu 1994 m. dar daugiau nei pusė visų dirbančiųjų buvo sukoncentruota vadinamosiose "gamybinės sferos" sakose, tai 1997 m. aptarnavimo sferos ir socialinių paslaugų dalis jau virsijo industrinio sektoriaus dalį.

Sie procesai sąlygojo ir tam tikrus pokyčius moterų uzimtumo struktūroje (2 lentelė). Mazėjant moterų darbo vaidmeniui salies ekonomikoje, nuo 1992-tųjų metų zenkliai sumazėjo moterų dalis beveik visose ūkio sakose, isskyrus svietimą ir sveikatos apsaugą: didziausias sumazėjimas yra prekyboje (16.1 procentinio punkto), viesbučių ir restoranų versle (12.8 procentinio punkto), transporte ir rysiuose (10.4 procentinio punkto) apdirbamojoje pramonėje (8.2 procentinio punkto). Persiskirstant darbo jėgai, pastebimai isaugo vyrų uzimtumas kai kuriose anksčiau feminizuotose veiklose, pvz., prekyboje jų skaičius isaugo daugiau negu du kartus.

Darbo jėgos sakinės struktūros pokyčiai yra susiję tiek su privataus ekonomikos sektoriaus plėtra, ypač paslaugų sferoje, tiek su zemės reformos procesais kaime, kur tarybiniais metais didzioji dauguma. (virs 80%) gyventojų buvo kolūkiečiai ar tarybinių ūkių darbininkai. 1990 m, salyje buvo tik 2.9 tūkst. privačių ūkininkų, tačiau jau 1994 metais jų skaičius pasiekė 111 tūkst.. Zemės nuosavybės formų pakeitimas, susijęs su visa eile negatyvių procesų uzimtumo srityje (paslėptu nedarbu), labai skaudziai atsiliepė moterims, ypač toms, kurios anksčiau dirbo socialinėje sferoje: masiskai uzdarinėjant ikimokyklines vaikų įstaigas, mazinant kaimo vietovėse mokyklų, bibliotekų, sveikatos įstaigų skaičių, kvalifikuotos darbuotojos prarado darbo vietas ir buvo priverstos daznai tapti namų seimininkėmis.

2. Moterų bedarbystė

2.1. Nedarbo dinamika

Pirmieji bedarbiai teritorinėse darbo birzose buvo uzregistruoti 1991 metų pabaigoje, kuomet jų skaičius siekė 4.2 tūkst.
(tame tarpe 3.0 tūkst. moterų). 1992 m. metais sis rodiklis isaugo iki 20.7 tūkst.; ypač  dideli bedarbių augimo tempai buvo tų metų rudenį, kuomet kas mėnesį buvo uzregistruojama apie 4 tūkst. bedarbių. Sekančiais metais bedarbių skaičiaus augimo tempai stabilizavosi, 1993 m. pabaigoje jis siekė 31 tūkst., 1994 m. pabaigoje - 33.3 tūkst.. Kadangi iki 1995 m. salies statistikoje buvo fiksuojamos dvi nedirbančių asmenų kategorijos: turintys oficialųjį bedarbio statusą ir ieskantys darbo asmenys, uzsiregistravę darbo birzoje, tai bendras nedirbančiųjų skaičius buvo gerokai didesnis (1994 m. pabaigoje jis virsijo 77.9 tūkst.).

Pazymėtina, kad beveik per visą sį laikotarpį (isskyrus 1993 m.) moterys sudarė daugumą (virs 60%) bedarbių, tuo tarpu jų dalis ieskančių darbo asmenų tarpe buvo gerokai mazesnė - apie 40%. Kadangi bedarbio statusas buvo suteikiamas tik asmenims, kurie buvo atleisti is darbo dėl objektyvių priezasčių (etatų mazinimas, įmonės ar įstaigos likvidavimas ir pan.), akivaizdu, kad moterys pradiniame ekonominių reformų etape atsidūrė zymiai blogesnėje padėtyje. Specialūs tyrimai, kuriuos atliko autorė 1992 m. pabaigoje Vilniaus darbo birzoje parodė, kad didelę dalį (arti 40%) bedarbių moterų sudarė kvalifikuotos specialistės, turinčios aukstosios mokyklos baigimo diplomą (inzinierės, ekonomistės, humanitarinių mokslų atstovės), anksčiau dirbusios pramonės įmonėse, valdymo sferoje, mokslo įstaigose, taip pat įvairiose privačiose firmose. Lyginant su vyrais, moterų bedarbystės trukmė buvo gerokai ilgesnė: kas trečia darbo ieskojo 3-4 mėnesius, kas penkta - 5-6 mėnesius arba jo visai nesurado. Tokių asmenų vyrų tarpe buvo atitinkamai 20 ir 7% (Professional, 1995).

1995-1996 metais bedarbių skaičius toliau sparčiai didėjo, pasiekdamas 109.4 tūkst. ( tarpe moterų - 59.6 tūkst) laikotarpio pabaigoje. Nors sekančiais metais nedarbo lygis sumazėjo, tačiau moterų bedarbystės rodikliai isliko aukstesni (lentelė 3).

Analizuojant nedarbo dinamiką, svarbu yra atsizvelgti ne tik darbo birzų duomenis, bet ir specialių darbo jėgos tyrimų, kuriuos atlieka Statistikos departamentas, rezultatus. Sie tyrimai parodo zymiai aukstesnį nedarbo lygį salyje, kadangi jie pateikia informaciją ir apie nedirbančius asmenis, kurie nėra uzsiregistravę teritorinėse darbo birzose. Pavyzdziui, 1998 m. geguzės mėn., darbo jėgos tyrimo duomenimis bedarbių skaičius salyje virsijo 262 tūkst. ( tarpe moterų - 116.5 tūkst.), nedarbo lygis siekė 14.3%; tuo tarpu darbo birzos duomenimis, sie rodikliai buvo atitinkamai 110.3 tūkst. (moterų 50,0   tūkst.) ir  6,2  %. Pazymėtina, kad oficialiai uzregistruotų nedirbančių moterų skaičius salyje ir toliau didėja: 1998 m. III ketvirčio pabaigoje jis virsijo 53.6 tūkst. (moterys sudarė 54% visų bedarbių), IV ketvirčio pabaigoje - 61,1 tūkst., arba 49,8%.


2.2. Nedarbo struktūra

Atsiradus ir didėjant nedarbui salyje, isryskėjo bedarbių moterų ir vyrų socialinės-demografinės sudėties skirtumai. Kaip minėjome poskyryje 2.1., jau pirmaisiais ekonominės krizės metais buvo pastebėta, kad darbą dazniau prarasdavo aukstos kvalifikacijos specialistės - moterys, lyginant su vyrais. Si tendencija issilaikė iki siol: kaip matyti is 4 lentelėje pateiktų duomenų, moterys sudaro daugiau nei du trečdalius bedarbių su aukstuoju ir aukstesniuoju issimokslinimu. (Nekvalifikuotų bedarbių tarpe jų yra siek tiek daugiau nei pusė - 53%). Teigiamai galėtume vertinti tik tą faktą, jog keičiantis bedarbių sudėčiai pagal issimokslinimą (mazėja auksčiausios kvalifikacijos specialistų dalis), siek tiek sumazėjo turinčių aukstosios mokyklos diplomą lyginamasis svoris bedarbių moterų tarpe.

Kalbant apie nedarbo problemas, daznai ypač akcentuojamos jaunuolių, baigusių įvairaus profilio mokymo įstaigas, įsidarbinimo galimybės. Tačiau bedarbių amziaus struktūros pokyčių analizė leidzia daryti isvadą, jog nedarbas - tai, visų pirma, moterų, įzengusių į ketvirtą desimtį problema. Kaip matyti is 5 lentelės, vyrų skaičius didesnis tik jaunimo, visų pirma, paties jauniausio (iki 18 metų) amziaus grupėje Ypač ryski moterų persvara vidutinio ir vyresnio darbingo amziaus (iki 54 metų) grupėse, kur jų lyginamasis svoris didėja. Per 1993-1998 m. laikotarpį jaunesnių nei 24 metų amziaus vaikinų ir merginų dalis bendrame bedarbių skaičiuje sumazėjo nuo 23.4 iki 18.3%, tuo tarpu vyresnių nei 30 metų moterų lyginamasis svoris zenkliai isaugo: 1993 m. jis nesiekė 30%, o dabar sudaro apie 37%. (analogiskas vyrų rodiklis pasikeitė nuo 29 iki 26.9 %).

Galima teigti, jog moterys, ypač vyresnės nei 30 metų turi menkesnes įsidarbinimo galimybes. Tai patvirtina tiek oficiali statistinė informacija apie moterų ir vyrų bedarbystės trukmę, tiek ir specialių tyrimų rezultatai. Antai, darbo birzos duomenimis, is visų 1997 metų pabaigoje uzregistruotų nedirbančių moterų, daugiau nei penktadalis (22.3%) darbo ieskojo daugiau nei 6-12 mėnesių, virs 15% buvo pripazintos ilgalaikėmis bedarbėmis - jų bedarbystės trukmė virsijo 1 metus. (Analogiski vyrų rodikliai buvo mazesni: 20.4 ir 10%). Kaip parodė 1998 m. geguzės mėn. darbo jėgos tyrimas, kas penktas nedirbantis vyras ir kas septinta bedarbė moteris darbo ieskojo ilgiau negu du metus (Darbo, 1998).

Kokios yra didesnio moterų nedarbo lygio, ilgesnės jų bedarbystės trukmės priezastys? Į sį klausimą, bent is dalies leidzia atsakyti sociologinio tyrimo, kurį atliko autorė 1996-1997 metais rezultatai.



2.3. Moterų įsidarbinimo galimybės

Aiskinant moterų padėties darbo rinkoje ypatumus, horizontaliosios ir vertikaliosios uzsiėmimų segregacijos pagal lytį priezastis, socialinėje teorijoje akcentuojami įvairūs veiksniai: darbo paklausa ir pasiūla ("dvigubos darbo rinkos" teorijos), moterų ir vyrų vieta visuomenės socialinėje struktūroje ir darbo pasiskirstymo sistemoje ("dviejų vaidmenų" teorijos), subjektyvios darbdavių nuostatos bei polinkiai. Feministės atkreipia dėmesį į Giminės sistemą, egzistuojančią visose visuomenės gyvenimo sferose, teigdamos, kad moterų galimybes patekti į darbo rinką pirmiausia sąlygoja patriarchaliniai santykiai darbo vietose (Walby, 1995).

Siekiant nustatyti, ar egzistuoja moterų diskriminacija "įėjimo" į darbo rinką fazėje bei parodyti, kokie veiksniai įtakoja darbdavių sprendimus pasirenkant darbuotojus, 1996-1997 metais buvo atliktas sociologinis tyrimas, kurio metų buvo kaupiama ir analizuojama darbo skelbimų informacija, atlikta darbdavių ir ieskančių darbo moterų apklausa (Kanopienė V., 1998).

Duomenys, surinkti is visų per pirmąjį 1996 pusmetį dienrastyje "Lietuvos rytas" publikuotų darbo skelbimų (N=3531), parodė, kad darbdavių reikalavimuose labai svarbų vaidmenį vaidina būsimų darbuotojų demografinės charakteristikos, t.y. lytis ir amzius. Tiesioginiai reikalavimai dėl būsimo darbuotojo (-os) lyties buvo nurodyti kas desimtame darbo skelbime, netiesioginiai, kuriuose naudojami vyriskos ar moteriskos giminės daiktavardziai, apibūdinant vakansinę darbo vietą/uzsiėmimą - 2364-iuose skelbimuose (67% visų skelbimų), tik 344 skelbimai (9.7%) buvo "neutralūs" lyties atzvilgiu. Vyrams siūloma kur kas daugiau profesijų, tarp jų ir tradicinės "moteriskos", tuo tarpu moterys kviečiamos dirbti tik feminizuotose srityse. Vyrai kviečiami uzimti "vadovų" pareigas, susijusias su didele asmenine atsakomybe ir vadovavimu kolektyvui; nebuvo nė vieno atvejo, kad sios pareigos būtų tiesiogiai siūlomos moterims. Profesijos, kurioms reikia aukstos kvalifikacijos ir kurios susijusios su gana autonomiska individų veikla (1797 skelbimai) taip pat dazniau skiriamos vyrams (61 tiesioginis ir 1333 netiesioginiai reikalavimai) nei moterims  (16 tiesioginių ir 235 netiesioginiai reikalavimai). Tuo tarpu "vykdytojų" darbo vietas uzimti dazniau buvo kviečiamos moterys. Is vyrų gerokai dazniau reikalaujama profesinės patirties atitinkamoje srityje ir aukstosios mokyklos/universiteto diplomo, taip pat tam tikrų asmeninių savybių, svarbių būsimoje darbo veikloje. Skelbimuose, skirtuose moterims, vyrauja reikalavimai dėl isvaizdos ir amziaus (is viso reikalavimai dėl amziaus buvo pateikti kas ketvirtame darbo skelbime, "populiariausia" buvo 35 metų amziaus riba, nors neretai darbdaviai pageidavo ir gerokai jaunesnių darbuotojų). Is moterų dazniau reikalaujama uzsienio kalbų zinių, darbo su kompiuteriais įgūdzių. Tai lemia sekretorės, sekretorės-referentės profesijų populiarumas moterims tiesiogiai ir netiesiogiai skirtuose darbo skelbimuose.

Darbdavių apklausos (buvo atliktas 101 standartizuotas interviu bei penki giluminiai interviu su asmenimis, kurie buvo atsakingi uz kandidatų į laisvą vadybininko (-ės) darbo vietą atranką) rezultatai rodo, kad gana daznai darbdaviai kelia nesusijusius su vadybininko darbo veiklos specifika ir niekuo nepagrįstus reikalavimus dėl būsimo darbuotojo lyties, isvaizdos ir amziaus: beveik pusė (47%) respondentų pazymėjo, kad būsimasis vadybininkas turėtų būti vyras, beveik du trečdaliai (64%) nurodė, kad jis/ji turėtų būti jaunesnio amziaus, daugeliui (42%) rūpi gera kandidato (-ės) isvaizda. Reikalavimai dėl būsimų darbuotojų demografinių charakteristikų (lyties) grindziami, pirmiausia, susiformavusia nuostata apie moterų ir vyrų seimyninius vaidmenis: darbdaviai tradiciðkai seimą sieja su moters pareigomis ir atsakomybe, laikydamiesi nuomonės, kad moterims labai sunku suderinti profesinius ir seimyninius vaidmenis. Tuo tarpu tėvystė ir seima daugeliu atvejų yra laikoma kandidato vyro pranasumu, jo patikimumo, suinteresuotumo siekti profesinės karjeros prielaida. Nemazą vaidmenį darbdaviams parenkant darbuotojus vaidina poziūris į potencialius moterų ir vyrų profesinius sugebėjimus bei asmeninius - psichologinius ypatumus. Paaiskėjo, kad darbdaviai  iniciatyvumą, verzlumą, racionalų mąstymą ir  sugebėjimą vadovauti, t.y., tas savybes, kurias jie interviu metu isskyrė kaip svarbiausias, būtinas būsimiems vadybininkams(-ėms), laiko vyriskais bruozais. Tradiciskai moteriskomis laikomos tokios savybės kaip emocingumas, paslaugumas, paklusnumas, renkantis vadybininką, darbdavių nuomone, buvo nesvarbios. Dauguma respondentų vadovaujasi stereotipine nuomone, jog vyrai yra daug gabesni matematikai ir techninėms disciplinoms, jie laikomi geriau tinkamais techninėms profesijoms (su siuo teiginiu sutiko daugiau nei pusė apklaustųjų).

Moterų, ieskančių darbo (is viso apklausta 250 moterų Vilniuje ir Kaune) apklausos apklausos rezultatai parodė, kad daugelis yra patyrusios įvairių skriaudų ir pazeminimą darbe, kitaip tariant, jos isnaudojamos ir diskriminuojamos dėl savo lyties: beveik kas antra (47%) respondentė pazymėjo, kad yra (buvo) laikoma blogesne nei kolegos vyrai darbuotoja. Dazniausiai buvo nurodyti sie atvejai: atlyginimo mazinimas, diskriminacija, priimant ir atleidziant is darbo, moters asmenybės zeminimas, kliūtys profesinei karjerai ir nepasitikėjimas moters sugebėjimais bei kvalifikacija. Ketvirtadalis apklaustųjų (25%) yra patyrusios seksualinį priekabiavimą darbe. Tyrimo rezultatai parodė, kad jaunos, neturinčios seimos merginos darbe, pirmiausia susiduria su aplinkinių nepagarba, familiariu elgesiu, netgi seksualiniu priekabiavimu. Tokie atvejai kur kas rečiau pasitaiko (pasitaikė) vyresnėms, sukūrusioms seimą ir auginančioms vaikus moterims, tačiau motinystė ir seimyninės pareigos joms yra svarbiausia kliūtis, siekiant islaikyti darbo vietą ar ieskant kitos: beveik pusė (42%) respondenčių, kurios augina vaikus, pazymėjo, kad dėl motinystės yra patyrusios įvairių sunkumų darbe. Apklausos rezultatai rodo, kad vyresnio amziaus (per 35 metų) moterys dazniau nukenčia, įstaigose ir organizacijose mazinant darbuotojų skaičių. Įsidarbinti joms irgi yra gerokai sunkiau, nes amzius yra pagrindinis darbo paieskos sėkmę lemiantis veiksnys (kitos socialinės-demografinės charakteristikos, netgi seimyninės pareigos čia vaidina mazesnį vaidmenį). Jaunesnėms gana daznai tenka isgirsti, kad darbo negaus todėl, kad turi (ar gali susilaukti) vaikų. Apklaustųjų nuomone, moterų padėtis valstybinėse įstaigose ir organizacijose yra daug geresnė: lyčių nelygiateisiskumas čia nėra toks akivaizdus, moterų diskriminacijos faktai labiau susiję su tradicinio mąstymo stereotipais. Tuo tarpu privačiose firmose moterų padėtį lemia darbdavių ekonominiai interesai bei konkurencinė kova, gana daznai čia visai atvirai nėra laikomasi įstatymų.

Taigi, tyrimas parodė, kad tradiciniu poziūriu į moterų ir vyrų vaidmenis seimoje ir visuomenėje grindziama darbdavių elgsena tebėra labai svarbus veiksnys, kontroliuojantis Lietuvos moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje. Konkurencijos profesinės veiklos sferoje dėl darbo vietų, pareigų, atlyginimų ir pan. sąlygomis socialiniai-demografiniai veiksniai (lytis, amzius, seimyniniai vaidmenys) daznai neatrodo akivaizdūs, ''matomi', tačiau is tikrųjų yra labai svarbūs.

3. Moterų darbinio gyvenimo ypatumai

3.1. Darbo laikas ir apmokėjimas

Darbo jėgos tyrimų, kuriuos nuo 1994 m. kasmet vykdo Statistikos departamentas duomenys, įvairių sociologinių apklausų rezultatai gerokai isplečia informaciją apie moterų dalyvavimą salies ekonominiame gyvenime, leidzia ne tik geriau palyginti vyrų ir moterų situaciją darbo rinkoje, bet ir atskleisti, kaip jų socialiniai vaidmenys įtakoja profesinio uzimtumo galimybes bei materialinę padėtį.

Sociologinėje literatūroje yra isskiriami trys moterų darbinio gyvenimo modeliai: "nutrauktos" profesinės karjeros, kuomet sukūrusios seimą ir sulaukusios pirmojo vaiko, moterys tampa namų seimininkėmis, "pertraukiamos" profesinės karjeros (moterys palieka darbo rinką tam tikram laikui, kol vaikai mazi) ir "nenutrūkstamos" profesinės karjeros, kuomet motinystė yra derinama su apmokamu darbu. Galima teigti, jog tarybiniais metais daugumai salies moterų buvo būdingas trečiasis modelis, apie tai liudija ir auksti jų uzimtumo rodikliai, kurie beveik visose amziaus grupėse praktiskai nesiskyrė nuo vyrų rodiklių (Kanopienė Vida, 1997).

Nepriklausomybės laikotarpiu, is esmės pasikeitus uzimtumo sąlygoms, atsirado ir naujos gyventojų socialinės grupės: registruoti darbo birzose bedarbiai, neturintys oficialaus pajamų saltinio asmenys, dazniausiai uzdarbiaujantys "sesėlinės" ekonomikos struktūrose ir kt. Kaip parodė tyrimas "Seima ir gimstamumas Lietuvoje", gan skaitlingu tapo ir namų seimininkių socialinis sluoksnis. Jo lyginamasis svoris didziausias 25-34 metų ir 35-44 metų amziaus grupėse (atitinkamai 9.9 ir 8.7%), maziausias tarp pačių jauniausių (18-24 metų) - 3.3%. Galima manyti, kad didziąją dalį namų seimininkių sudaro moterys, kurios prarado darbą ir aktyviai jo neiesko, arba yra praradusios viltį įsidarbinti. Ði grupė, kartu su auginančiomis mazamečius vaikus moterimis, esančiomis motinystės ir vaiko prieziūros atostogose sudarė arti ketvirtadalio visų moterų (Kanopienė V., 1997).

1998 m. geguzės mėn. Darbo jėgos tyrimo duomenimis, didziausi moterų ir vyrų ekonominio aktyvumo ir uzimtumo rodiklių skirtumai yra tarp susituokusių, jaunesnių nei 24 metų asmenų (6 lentelė). Aktyviausio darbingo amziaus (25-49) grupėje sie skirtumai tarp susituokusių zymiai sumazėja, o neistekėjusių/viengungių, issiskyrusių ir naslių tarpe moterų uzimtumo ir ekonominio aktyvumo rodikliai yra netgi aukstesni uz atitinkamus vyrų rodiklius. Tai liudija apie seimyninių vaidmenų įtaką darbiniam gyvenimui: Lietuvos gyventojų tarpe iki siol labai stipri nuostata, kad moteriai, ypač tam tikruose gyvenimo etapuose, esant maziems vaikams, svarbiausia yra motinystė ir rūpinimasis seimos buitimi (Kanopienė V., 1997)

Kai kurių vakarų autorių, ypač Skandinavijos mokslininkų nuomone, siekiant tiksliau įvertinti profesinių bei seimyninių pareigų tarpusavio rysį, apmokamo darbo įtaką seimos gyvenimui ypač svarbu yra palyginti moterų ir vyrų faktiskai atliekamo apmokamo darbo krūvius (Ellingseter, 1990).

Lietuvoje apmokamo darbo laiko trukmės tyrimai tarybiniais metais praktiskai nebuvo atliekami, kadangi visisko uzimtumo sąlygomis, esant įstatymiskai apibrėztai darbo dienos/savaitės trukmei jie beveik neturėjo prasmės. Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu padėtis pasikeitė: dėl ekonominių priezasčių daugelis priversti dirbti ilgas (arba priesingai - sutrumpintas) darbo valandas, derinti uzsiėmimus keliose darbo vietose. Pavyzdziui, 1998 m. geguzės mėn. Darbo jėgos tyrimo duomenimis, daugiau nei 140 tūkst. asmenų buvo uzimti ne visą darbo dieną, jų tarpe didesnė pusė (56.4%) - moterys. Taip dirbo desimtadalis turinčių uzsiėmimą moterų ir 7.5% vyrų. Nors tyrimo "Seima ir gimstamumas Lietuvoje" metu buvo gauti siek tiek aukstesni uzimtų dalį darbo dienos/savaitės rodikliai (17%), jie taip pat parodė tam tikrus skirtumus priklausomai nuo lyties: didesnė dalis vyrų (87.1 %) dirbo visą darbo dieną, lyginant su moterimis (82.1 %).

Kaip parodė darbo jėgos tyrimas, didelis skaičius zmonių (virs 90 tūkst., jų tarpe 40.2 tūkst. moterų) buvo uzimti papildomu darbu; daugelis dirbo virsvalandzius savo pagrindinėje darbo vietoje. Detalesnė moterų ir vyrų darbo savaitės trukmės analizė (lentelė 7) rodo, kad moterys sudaro didesnę dalį asmenų, kurių darbo savaitė trumpesnė uz vidutinę (taip dirba arti trečdalio visų uzimtų moterų). Kita vertus, beveik kas penkta moteris (18%) dirba ilgas darbo valandas (virs 41 val. per savaitę), nors vyrų tarpe tokių asmenų siek tiek daugiau - 25%.

Siuos rodiklius, be abejo, įtakoja skirtinga moterų ir vyrų uzimtumo struktūra, pavyzdziui, geresnės galimybės dirbti sutrumpintą darbo dieną yra paslaugų sferoje, kur dirba daugiausia moterų. Todėl yra tikslinga palyginti moterų ir vyrų darbo savaitės trukmę vienodose uzsiėmimų/profesijų grupėse (lentelė 8), taip pat tose pačiose ūkio sakose.

Tyrimo "Seima ir gimstamumas Lietuvoje" rezultatai parodė, kad visose ūkio sakose, isskyrus Finansinį tarpininkavimą, vyrų darbo savaitės trukmė ilgesnė; sie skirtumai didziausi vadinamosiose "vyriskose" veiklos sferose - transporte, teisėsaugoje ir teisėtvarkoje, komercinėse veikloje, susijusioje su nekilnojamu turtu ir pan. (Kanopienė V., 1997). Manytume, kad tokia padėtis yra susijusi tiek su pareigomis uzsiėmimų hierarchinėje struktūroje (pvz., specialistų tarpe), tiek ir noru papildomai uzdirbti, pirmiausia siekiant geriau aprūpinti seimą, atliekant jos "maitintojo" vaidmenį (pvz., tarp turinčių darbininkų profesijas). Pastarąją hipotezę patvirtina 9 lentelės duomenys.

Matyti, kad didziausi darbo savaitės trukmės skirtumai yra tarp susituokusių asmenų, kur beveik ketvirtadalis vyrų ir tik kas desimta moteris dirbo ilgiau nei 45 valandas per savaitę. Nesusituokusių ir issiskyrusių vyrų ir moterų rodikliai beveik nesiskiria, o tarp naslių moterų rodikliai netgi aukstesni. Turintys vaikų vyrai dvigubai dazniau dirbo ilgą darbo savaitę nei turinčios vaikų moterys, tuo tarpu bevaikiai - beveik vienodai. Jeigu tarp moterų didziausias apmokamo darbo krūvis (laiko prasme) teko pačioms jauniausioms, kurių dauguma dar nėra sukūrusios seimos, tai tarp vyrų - vidutinio amziaus asmenims (35-44 metų).

Taigi, galima daryti prielaidą, jog moterų ir vyrų apmokamo darbo krūvių diferenciaciją (kaip ir ekonominio aktyvumo skirtumus) is dalies nulemia skirtingi lyčių vaidmenys seimoje. Tačiau būtina pazymėti, jog mūsų salyje sie skirtumai nėra tokie ryskūs, kaip kai kuriose vakarų salyse. Pavyzdziui, Norvegijoje vidutinė vyrų darbo savaitės trukmė yra 38.5 val. moterų - tik 29.8 val (Minifacts, 1995), taigi, sis skirtumas beveik du kartus didesnis nei Lietuvoje (zr. 8 lentelę).

Apmokamo darbo laiko skirtumai, mūsų nuomone, pilnai nepaaiskina moterų ir vyrų darbo uzmokesčio skirtumų, kuriuos parodo statistiniai duomenys: 1998 m. moterų darbo uzmokestis sudarė 87.4% vidutinio mėnesinio bruto darbo uzmokesčio, tuo tarpu vyrų - gerokai virsijo sį rodiklį (113.6%). Nors per pastaruosius metus vidutinis moterų darbo uzmokestis augo siek tiek sparčiau nei vyrų (pvz., nuo 1994 m. jis padidėjo 3.1 karto, tuo tarpu vyrų - 2.9 kartus), tačiau ir siandien moterys uzdirba beveik ketvirtadaliu maziau nei vyrai (Darbininkų, 1999). Sis skirtumas dar didesnis kai kuriose uzsiėmimų grupėse (pvz., tarnautojos moterys gauna vidutiniskai tik apie 66% vyrų atlyginimo) bei ūkio sakose (10 lentelė). Analizuojant sios lentelės duomenis, galima įzvelgti tam tik dėsningumus:



trečiame lentelės stulpelyje isskyrėme penkias ūkio sakas, kuriose moterys uzdirba daugiau nei vidutinis salies ūkio darbuotojas, o ketvirtame - ūkio sakas, pasizyminčias maziausiu feminizacijos laipsniu; matyti, kad tose ūkio veiklos sferose, kur dirba daugiausiai vyrų, moterys uzdirba gerokai daugiau, netgi nepaisant ryskios atlyginimų diferenciacijos pagal lytį (antras stulpelis);

maziausi moterų (kaip ir visų dirbančiųjų) atlyginimai yra labiausiai feminizuotose ūkio sakose: tekstilės pramonėje, sveikatos apsaugoje ir svietime (mūsų nuomone, duomenis apie darbo uzmokesčius prekyboje, viesbučių ir restoranų versle reikėtų vertinti su tam tikromis islygomis, atsizvelgiant, kad dėl labai auksto sių sakų privatizacijos laipsnio (kas liudija apie vadinamasios "dvigubos buhalterijos" paplitimą), galimas tam tikras duomenų neatitikimas faktinei padėčiai.

Vargu ar įmanoma kalbėti apie moterų ir vyrų uzdarbių rodiklių objektyvumą ir ekonominį pagrįstumą. Tokios nuomonės laikosi ir daugelis vakarų autorių, teigdami, kad uzdarbių rodiklių skirtumus sąlygoja tiek darbo rinkos segregacija, tiek ir nepakankamas socialinis moterų darbo įvertinimas: moterų pareigos ir kvalifikacija visuomenėje yra "nuvertinti" (Gender, 1995).
Tokia padėtis, mūsų nuomone, leidzia "sureiksminti" vyro - seimos maitintojo vaidmens svarbą (kaip minėjome poskyryje 2.3, tokia plačiai paplitusi visuose visuomenės sluoksniuose nuostata atsispindinti ir darbdavių sprendimuose, daznai tampa svarbiausia kliūtimi siekiančioms įsidarbinti moterims). Kita vertus, didesnis įnasas į seimos biudzetą (autorės tyrimų duomenimis, tik mazdaug kas trečioje seimoje moters pajamos yra lygios arba didesnės nei jos sutuoktinio) daznai leidzia vyrams "isvengti" kitų pareigų ir atsakomybė seimoje.


Vakarų sociologijoje, nurodant ir analizuojant pareigų ir atsakomybės pasiskirstymą tarp vyro ir zmonos, plačiai naudojama "vaidmens" sąvoka. Atsizvelgiant į seimos kaip socialinio instituto vykdomas funkcijas, galėtume isskirti tokius sutuoktinių vaidmenis: seimos maitintojo (-os), sprendimų priėmėjo (-os), namų ūkio tvarkytojo (-os) arba "vadybininko (-ės)", globėjo (-os), aptarnautojo (-os) arba namų seimininkės, tėvo/motinos bei emocinės - psichologinės pagalbos teikėjo (-os).

Gana detalią informaciją apie sių vaidmenų atlikėjus seimoje suteikė tyrimas "Seima ir gimstamumas Lietuvoje". Autorės paskaičiavimais, atliktais remiantis duomenimis apie moterų ir vyrų atsakymų pasiskirstymą į visą eilę sio tyrimo apklausos anketos klausimų, pagrindinis (daugumoje seimų bene vienintelis reiksmingas) vyrų vaidmuo yra seimos maitintojo (11 lentelė).

Nors mazdaug pusė visų apklaustųjų pazymėjo, kad jų seimoje abu sutuoktiniai dalijasi pareigomis bei atsakomybe, apsirūpinant materialiai, paskirstant biudzetą, priimant sprendimus, globojant neįgalius ar sergančius seimos narius, priziūrint bei auklėjant vaikus ir pan., tačiau likusiose didzioji rūpesčių nastą (isskyrus finansinį seimos aprūpinimą) gula ant moters pečių. Tai pirmiausia liečia kasdieninius namų ruosos darbus (valgio gaminimą, buto tvarkymą, skalbimą ir t.t.), kurie atima ne tik daugiausia laiko, bet ir isvargina. Kaip matyti is 11 lentelėje pateiktų duomenų, trys ketvirtadaliai moterų vienos namuose atidirba "antrą darbo dieną", manytume, kad ir likusios is savo sutuoktinių sulaukia tik epizodinės pagalbos, ką, beje, parodo ankstesni autorės tyrimai (Kanopene, 1983). Akivaizdu, kad vyrai aktyviau atlieka tik tuos vaidmenis, kurie yra susiję su veikla uz privačios namų ūkio sferos ribų (seimos maitintojo), arba kurie nereikalauja nuolatinio darbo bei fizinių pastangų (sprendimų priėmimas, emocinės - psichologinės pagalbos teikimas). Pazymėtina, kad tik siek tiek daugiau nei pusė vyrų padeda savo zmonoms auklėti ir priziūrėti vaikus (kas, be abejonės, daro neigiamą įtaką mergaičių ir berniukų socializacijai seimoje).
Labiausiai netolygus pasidalijimas vaidmenimis yra vyresnėse kartose: 12 lentelės duomenys rodo, kad 45-49 metų moterys (t.y. vyriausia karta apklausoje) tikrąja to zodzio prasme laiko "keturis namų kampus" - jos rečiausiai sulaukia pagalbos, organizuojant seimos gyvenimą ir tvarkant jos buitį. Beje, jų indėlis į seimos biudzetą irgi yra zymiai didesnis, lyginant su jaunesniųjų kartų atstovėmis ne veltui sociologinėje vakarų literatūroje sios kartos moterys yra vadinamos "supermoterimis".

Is 12 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad vyro ekonominis arba "seimos maitintojo" vaidmuo lemia jo "valdzios" seimoje laipsnį: jaunesnėse kartose, kur moterų indėlis į seimos biudzetą zymiai mazesnis (čia didesnė moterų dalis yra ekonomiskai neaktyvios, yra motinystės ir vaiko prieziūros atostogose), vyrai pastebimai dazniau priima sprendimus, reguliuoja seimos islaidas ir pan. Siose seimose moterims tenka zymiai pasyvesnis vaidmuo: jos dazniau yra tik motinos ir namų seimininkės. Kita vertus, tam tikros pozityvios tendencijos isryskėja, lyginant pasidalijimą namų ruosos darbais tarp sutuoktinių: jaunesnėse kartose vyrai siek tiek aktyvesni, atliekant įvairias buitines pareigas.
Apibendrinant galima teigti, jog siandieninė moters situacija seimoje yra dvilypė: nepaisant to, kad dazniausiai jos yra lygiavertės partnerės, priimant sprendimus, tvarkant biudzetą ir pan., jos tuo pačiu yra ir neapmokama darbo jėga namų ūkyje, visų seimos narių aptarnautojos ir kasdieninių buitinių poreikių tenkintojos. Būtent nelygus pasidalijimas namų ruosos darbais bene labiausiai atspindi patriarchalines mūsų visuomenės nuostatas, kurių nepakeitė penkiasdesimt aktyvaus moterų dalyvavimo ekonominiame Lietuvos gyvenime metų. Kita vertus, didziulė buities darbų nasta apsunkina moterims sąlygas sėkmingai derinti profesines ir seimynines pareigas bei siekti karjeros apmokamo darbo sferoje. Kadangi į moteris dazniausiai zvelgiama pro jų seimyninių pareigų prizmę, "dvigubi" jų vaidmenys tampa svarbia prielaida tiek paslėptai, tiek daznai ir atvirai diskriminacijai pagal vienintelį - lyties pozymį.



Isvados

1.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1991-1995 metais bendras uzimtų moterų skaičius sumazėjo net 195.8 tūkst., arba beveik penktadaliu, tuo tarpu uzimtų vyrų - 58.2 tūkst., arba 6.6%. Per sį laikotarpį pastebimai sumazėjo moterų dalis bendrame uzimtų gyventojų skaičiuje -nuo 53.8 iki 50.2 Dirbančių moterų skaičiaus mazėjimas buvo susijęs su zenkliais jų ekonominio aktyvumo pokyčiais (moterų uzimtumo lygis 1991-1995 metais sumazėjo net 18.6 procentinio, tuo tarpu vyrų - tik 4.5 procentinio punkto). 1996 metų pabaigoje - 1997 metais kartu su ekonomikos augimu pradėjo didėti ir dirbančiųjų skaičius, siek tiek sumazėjo nedarbo lygis, tačiau sios pozityvios tendencijos darbo rinkoje susijusios su vyrų ekonominio aktyvumo augimu, moterų tarpe buvo ir toliau stebimas uzimtųjų skaičiaus mazėjimas, atitinkamai sumazėjo ir jų uzimtumo rodikliai (iki 79%) bei dalis dirbančiųjų tarpe (iki 49.2%).

2. Moterys sudaro didesnę pusę (apie 58%) valstybinio sektoriaus darbuotojų (jo dalis bendroje uzimtumo struktūroje sumazėjo iki trečdalio). Privačios ekonominės veiklos sferoje aktyvesni yra vyrai (jų dalis siekia 57%). Lėtesnės privataus sektoriaus feminizacijos priezastys susijusios su tuo, kad vadinamosios "moteriskos" ūkio sakos (svietimas, sveikata ir socialinis darbas) praktiskai tebelieka valstybinio sektoriaus dalimi, tuo tarpu "vyriskos" veiklos sferos (statyba, kai kurios apdirbamosios pramonės sakos) yra beveik visiskai privatizuotos. Kita vertus, kaip rodo specialūs tyrimai, moterys zymiai lėčiau negu vyrai įsitraukia į privatų verslą. Statistikos departamento duomenimis, 1998 m. moterys darbdavių tarpe sudarė maziau nei trečdalį, savarankiskų, arba dirbančių sau asmenų tarpe - apie 40%.

3. Mazėjant moterų darbo vaidmeniui salies ekonomikoje, nuo 1992-tųjų metų zenkliai sumazėjo moterų dalis beveik visose ūkio sakose, isskyrus svietimą ir sveikatos apsaugą: Didziausias sumazėjimas yra prekyboje, viesbučių ir restoranų versle, transporte ir rysiuose bei apdirbamojoje pramonėje. Persiskirstant darbo jėgai, pastebimai isaugo vyrų uzimtumas kai kuriose anksčiau feminizuotose veiklose, pvz., prekyboje jų skaičius isaugo daugiau negu du kartus.

4 Beveik per visą nedarbo registravimo laikotarpį (isskyrus 1993 m.) moterys sudarė didesnę pusę visų bedarbių; oficialiai uzregistruotų nedirbančių moterų skaičius salyje nuolat didėja: 1998 m. pabaigoje jis virsijo  61 tūkst., moterys sudarė  pusę visų bedarbių, jų tarpe  daugiau nei du trečdalius bedarbių su aukstuoju ir aukstesniuoju issimokslinimu. (Nekvalifikuotų bedarbių tarpe moterų yra siek tiek daugiau nei pusė - 53%). Bedarbių amziaus struktūros pokyčių analizė rodo, jog nedarbas - tai, visų pirma, vidutinio ir vyresnio amziaus moterų problema: vyrų skaičius didesnis tik jaunimo tarpe, moterų persvara isryskėjai vidutinio ir vyresnio darbingo amziaus (iki 54 metų) grupėse. Nuo 1993 m. vyresnių nei 30 metų moterų lyginamasis svoris visų bedarbių tarpe isaugo nuo 30 iki 37%.

5. Sociologiniai tyrimas rodo, kad apmokamo darbo sferoje, ypač "įėjimo" į darbo rinką fazėje moterys yra daznai diskriminuojamos dėl savo lyties ir amziaus. Tradiciniu poziūriu į moterų ir vyrų vaidmenis seimoje ir visuomenėje grindziama darbdavių elgsena tebėra labai svarbus veiksnys, kontroliuojantis Lietuvos moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje.

6. 1998 m. geguzės mėn. Darbo jėgos tyrimo duomenimis, didziausi moterų ir vyrų ekonominio aktyvumo ir uzimtumo rodiklių skirtumai yra susituokusių, jaunesnių nei 24 metų asmenų grupėje. Desimtadalis turinčių uzsiėmimą moterų dirbo ne visą darbo dieną, vidutinė moterų darbo savaitės trukmė (36.1 val.) buvo trumpesnė nei vyrų (40.6 val.)

7. Statistiniai duomenys liudija apie moterų ir vyrų darbo uzmokesčio skirtumus: 1998 m. moterų darbo uzmokestis sudarė 87.4% vidutinio mėnesinio bruto darbo uzmokesčio, tuo tarpu vyrų - gerokai virsijo sį rodiklį (113.6%), t.y. moterys uzdirba beveik ketvirtadaliu maziau nei vyrai. Nepaisant ryskios atlyginimų diferenciacijos pagal lytį visose profesijų grupėse ir ūkio sakose, "vyriskose" veiklos sferose moterys uzdirba gerokai daugiau, negu vidutiniskai salies ūkyje, tuo tarpu maziausi moterų (kaip ir visų dirbančiųjų) atlyginimai yra labiausiai feminizuotose ūkio sakose: tekstilės pramonėje, sveikatos apsaugoje ir svietime

8. Sociologiniai tyrimai rodo, kad moterys seimoje aktyviai atlieka įvairius vaidmenis: sprendimų priėmėjos, namų ūkio "vadybininkės", globėjos, motinos, emocinės - psichologinės pagalbos teikėjos. Bene vienintelis reiksmingas vyrų vaidmuo yra seimos maitintojo, tik kas ketvirta moteris sulaukia sutuoktinio pagalbos namų ruosoje. Didziulė buities darbų nasta apsunkina moterims sąlygas sėkmingai derinti profesines ir seimynines pareigas bei siekti karjeros apmokamo darbo sferoje. Kadangi darbo rinkoje į moteris dazniausiai zvelgiama pro seimyninių pareigų prizmę, "dvigubi" jų vaidmenys tampa svarbia prielaida tiek paslėptai, tiek daznai ir atvirai diskriminacijai pagal vienintelį - lyties pozymį.


Literatūra

Aidis R. Moterų verslininkių problemos.
-  Moterys: tapatumo paieskos. - Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas/Moterų informacijos centras, Vilnius, 1999
Ellingseter A. Fathers Working Long Hours: Trends, Causes and Consequences. - Institute for Social Research, Oslo, 1990.
Darbininkų ir tarnautojų pagrindinių kvalifikacinių grupių darbo apmokėjimas. Balandis 1998. - Statistikos departamentas , Vilnius, 1999
Darbo jėga, uzimtumas ir nedarbas 1998 geguzės mėnesį (darbo jėgos tyrimo rezultatai). - Statistikos departamentas , Vilnius, 1998
Darbo rinka ir gyventojų uzimtumas 1998 II ketvirtį. - Statistikos departamentas , Vilnius, 1998
Darbo rinka ir gyventojų uzimtumas 1998 III ketvirtį. - Statistikos departamentas , Vilnius, 1998
Darbo rinka ir gyventojų uzimtumas 1998 IV ketvirtį. - Statistikos departamentas , Vilnius, 1998
Gender Inequality at Work. - Jacobs J.A. (Ed.), Sage Publications, 1995.
Kanopene V. Trud zensčin v Litovskoj SSR. - Vilnius, 1993
Kanopienė Vida. Men and women in the Lithuanian labor market. -"Revue Baltique". - Vilnius, 1997, No 10
Kanopienė V. Darbas ir seima: vaidmenų pasidalijimas. - Ðeima ir gimstamumas Lietuvoje, Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. - Vilnius, 1997
Kanopienė V. Moterų diskriminacija darbo rinkoje. - Vilniaus universitetas, Vilnius, 1998
Minifacts on Equal Status. Gender Equality Council, Norway, 1995
Pranesimas apie zmogaus socialinę raidąą Lietuvoje 1997. -UNDP, Vilnius, 1997
Professional and social mobility of Lithuanian women. Vilnius, UNDP, 1995
Walby S. Towards a theory of patriarchy. - The Polity reader in Gender Studies. - Polity Press, 1995
Profesinių ir seimyninių pareigų derinimas: lyčių skirtumai

Reziumė

Straipsnio tikslas - remiantis tarptautinio tyrimo "Ðeima ir gimstamumas Lietuvoje" rezultatais, atskleisti pasidalijimo pareigomis ir atsakomybe tarp sutuoktinių ypatumus ir parodyti, kaip seimyniniai vaidmenys įtakoja profesinę veiklą.

Autorė apibrėzia seimyninius vaidmenis, siedama juos su pagrindinėmis seimos funkcijomis. Analizuojant pasiskirstymą vaidmenimis seimoje paaiskėjo, kad svarbiausias vyro vaidmuo - seimos maitintojo (beveik kas antroje seimoje tai yra jo pagrindinė pareiga ir atsakomybė). Vyrai yra aktyvesni tose veiklos srityse, kurioms nereikia paskirti daug laiko ar fizinių jėgų (sprendimų priėmimas ir pan.). Tuo tarpu moterims tenka pagrindinė nasta, atliekant namų ruosą (tik kas ketvirtoje seimoje sutuoktiniai dalijasi buities darbais), rūpinantis seneliais ir ligoniais, priziūrint ir auklėjant vaikus. Labiausiai nelygus pasidalijimas vaidmenimis yra vyresnėse kartose; jaunesnio amziaus vyrai dazniau priima sprendimus ir tvarko seimos biudzetą, padeda savo zmonoms namų ruosoje.

Dauguma (apie 60%) respondentų, nepriklausomai nuo lyties, pirmenybę atiduoda moters seimyniniams vaidmenimis lyginant su profesiniais, tik penktadalis vyrų ir ketvirtadalis moterų pasisakė uz harmoningą sių vaidmenų derinimą, moterims aktyviai dalyvaujant darbo rinkoje. Egalitarinės nuostatos dazniausiai sutinkamos viduriniosios kartos (40-49 metų) istekėjusių moterų tarpe; patriarchaliniu poziūriu issiskiria jauni (25-29 metų) vedę vyrai.
Vertybinės orientacijos, susijusios su profesine karjera ir seima, įvairiose socialinėse-demografinėse gyventojų grupėse skiriasi ir kitais aspektais. Turinčių seimą asmenų tarpe apmokamas darbas yra svarbesnis vyrams, lyginant su moterimis, tačiau visuomenės pripazinimas ir pagarba yra vienodai reiksmingi ir vieniems, ir kitiems. Lytis nėra diferencijuojantis nesusituokusių asmenų poziūrius veiksnys, jų gyvenime profesinės karjeros vaidmuo yra zymiai didesnis, lyginant su kitais.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad visuomenėje įsigalėjęs stereotipinis poziūris į vyrą kaip "seimos maitintoją", moteriai priskiriant visus likusius vaidmenis seimoje, zymia dalimi apsprendzia moterų ir vyrų padėtį apmokamo darbo sferoje, ypač "įėjimo" į darbo rinką fazėje.



Irano moterys pries 2000 metų

Siuolaikinėje Irano visuomenėje moterims draudziama netgi stebėti futbolo zaidziančius vyrus, tačiau pries 2000 metų mūsio lauke jos kaip lygios su lygiais kaudavosi su stipriosios lyties atstovais.

Irano siaurės vakaruose esančio Tabrizo miesto apylinkėse kasinėjantys archeologai rado pries 2000 metų zuvusio kario skeletą. Pasak vieno ten dirbusių archeologų, atlikti kaulų DNR tyrimai parodė, kad plačių pečių, kardu ginkluotas karzygys is tiesų buvo moteris. "Atlikus DNR tyrimus tapo aisku, kad ankstesnės prielaidos apie karzygio lytį, darytos atsizvelgus į kape rastą kardą, buvo klaidingos", - laikrasčiui "Hambastegi" teigė Alireza Hodzabris Nobaris (Alireza Hojabri-Nobari).

Jis pridūrė, kad moters kapas, kuriame aptikti visi karzygio paskutiniojo poilsio vietai būdingi daiktai, buvo vienas is 109 rastų kapų. Mokslininkai atliko visų juose esančių skeletų DNR tyrimus.

Laikrasčio "Hambastegi" teigimu, kaip manoma, moterims-karzygėms priklausiusių kapų taip pat buvo rasta netoli Kaspijos jūros.
 

Informacijos saltinis: ELTA

Tipiska Kipro moteris - dvejų, arba dar dazniau, trejų vaikų motina. Jai pasisekė, jei pavyko istekėti iki  23 metų. Kaimuose seimos augina dar daugiau vaikų. Pasak Libano armėnės Karūn, kuri istekėjo ir gyvena Kipre, čia moterys turi labai sunkiai dirbti. Jos - tarsi  "super moterys": privalo auginti vaikus, turėti gerą darbą, suteikti seimai būstą, geriausia - namą. Iki siol labai gajus stereotipas, jog moteris kalta, jei vyras isėjo is namų nelygintais marskiniais. Net siuolaikiskos seimos namuose dėl netvarkos kaltinama moteris.

Moterims patinka vadovauti

Daugiau nei trims ketvirtadaliams moterų vadovių postuose patinka jų uzimamos pareigos. Tai rodo Vokietijoje atlikta apklausa.

Mazdaug 78 proc. is visų 270 apklaustųjų moterų pazymėjo: "Taip, man patinka valdzia". Vos 8 proc. atsakė neigiamai.

Valdzią moterys apibūdino tokiais zodziais, kaip "kaita ir judėjimas į priekį 34,9 proc.), "įtakos darymas" (21,6 proc.) bei "atsakomybės dėl kitų zmonių prisiėmimas" (19 proc.).

Apklausą atliko Vadovų akademija Vokietijos mieste Bad Harcburge kartu su vienu tarptautiniu valdybos tinklu.

 

Informacijos saltinis: ELTA

Leonidas Donskis apie moteris


Moteris kildinama is vyro sonkaulio, o jos gyvenimo tikslas, anot vienos sentencijos, - nuskinti dangiskas rozes ir įpinti jas į zemiską gyvenimą. Deja, siandien moterys rozių pinti nebenori. Jos siekia uzsibrėzto tikslo ir geidzia būti mylimos. Į klausimus apie siandieninę moterį dienrastyje "Vakarų ekspresas" atsako Leonidas Donskis, LTV laidos "Be pykčio" autorius ir vedėjas.
 
 
 
 
Moters kilmė - vyro sonkaulis. Tai sumenkina dailiąją lytį ar patvirtina, jog jos vieta - salia vyro?

Man atrodo, jog į sį klausimą gali atsakyti vyras, kuriam sulauzyti sonkauliai. Vyras su sveikais sonkauliais niekada nepateiks ismintingo atsakymo.

Ką yra praradusi siandieninė moteris?

Ji neprarado daugiau nei vyras. Moderniajame pasaulyje, lyginant su kitų epochų ir civilizacijų zmonėmis, mes praradome labai daug.

Eropos Komisija jus įvertino uz tolerancijos sklaidą visuomenėje ir lygių galimybių propagavimą. Bet gal yra dalykų, kurių moteriai niekada neatleistumėte?

Nedaryčiau skirtumo tarp vyro ir moters. Tarkim, isdavystė, tiek mylimo zmogaus, tiek artimo draugo, skaudi vienodai - ir vyrams, ir moterims.

Pabaikite sakinį: Mylėti moterį tai - ...

...graziausia, ką gali patirti vyras.

Kalbino Auksė BOGUZAITĖ, Klaipėdos dienrasčio "Vakarų ekspresas" zurnalistė
 

Moksliniuose straipsniuose iskraipomi lyčių skirtumai

Moksliniai pranesimai apie vyrų ir moterų skirtumus skirtingai nusviečiami konservatyviojoje ir liberaliojoje spaudoje. Tad jūsų nuomonę apie lyčių stereotipus lems laikrasčiai, kuriuos skaitote. Nauji tyrimai apie vyrų ir moterų smegenų skirtumus - ypač lemiančius mokymosi sunkumus ir gabumus - yra traktuojami kaip tik nori.

"Informacija perkrauta emocijomis," - sakė McGill'o universiteto profesorė Barbara Sherwin viename Monrealio laikrasčių publikuotame straipsnyje apie hormonų įtaką mokymuisi. "Būtų absurdiska teigti, kad vienus dalykus gali tik vyrai, kitus - tik moterys. Visgi, pripazįsta Sherwin, mūsų smegenys skiriasi savo sandara.

Dvi Yale'o universiteto tyrėjos - Victoria Brescoll ir Marianne LaFrance - analizavo straipsnius apie lyčių skirtumus, publikuotus 29-iuose stambiuose leidiniuose nuo 1994 m. sausio iki 2001 m. vasario. Jos nustatė, kad lyčių skirtumų nusvietimas priklauso nuo politinių leidėjų ir zurnalistų paziūrų. Konservatyviojoje spaudoje sie skirtumai aiskinami is biologinės pusės, o liberaliuose leidiniuose - kaip sociokultūriniai efektai.

Rimti klausimai

Tyrimų rezultatai buvo isspausdinti 2004 m. rugpjūtį zurnale "Psichologijos mokslas". Iskeliamas klausimas, ar mokslinė zurnalistika patenkina skaitytojų poreikius.

Straipsniai buvo sugrupuoti pagal tris kriterijus: kaip aiskinami lyčių skirtumai; kokioje - konservatyviojoje ar liberaliojoje spaudoje - publikuoti; kaip laikrastyje traktuojami tradiciniai lyčių vaidmenys.

Brescoll ir LaFrance taip pat bandė nustatyti, ar straipsniai, kuriuose lyčių skirtumai aiskinami is biologinės pusės, padeda puoselėti lyčių stereotipus. Nenuostabu, jog atsakymas buvo "taip". Biologiniai paaiskinimai is tiesų sustiprina stereotipus, priskiriamus lytims.

Tačiau, Brescoll ir LaFrance teigimu, neaisku, kokiu būdu įtakojamas medziagos pateikimo procesas. Ar redaktoriai isbraukia, pataiso terminus, dėl kurių pranesimas atrodo neaiskus, neįtikinamas? O gal patys reporteriai "pagyvina" tyrimų rezultatus, kad įtiktų redaktoriui? Brescoll ir LaFrance į siuos klausimus neatsako, tačiau tokie perdirbti moksliniai pranesimai gali įvelti painiavos.

Į mokslą - "per savo prizmę"

Mokslo zurnalistas, Pulitzer prizo laimėtojas Jonas Franklinas turi savo nuomonę siuo klausimu: "Esmė ta, kad daugelis apie mokslą rasančių reporterių nėra profesionalūs mokslo zurnalistai, " - sakė Franklinas. "Kaskart, kai reporteris raso apie nelabai jam aiskų dalyką, jis priverstas jį suvokti "per savo prizmę". Jei reporteris turi isankstinį nusistatymą, savo poziūrį, jis bus jaučiamas straipsnyje, nors zurnalistas tokio tikslo ir neturėjo."

1997 m. Nacionalinės sveikatos taryba atliko apklausą, kurios metu daugiau nei pusė - 58% - amerikiečių teigė, kad straipsniai apie mediciną, sveikatą yra privertę susimąstyti apie savo elgesį ar paskatinę imtis veiksmų fizinei būklei pagerinti.

Vadinasi, populiarioji ziniasklaida, informuodama apie sveikatą ir mokslą, daro didelę įtaką skaitytojams. Skaitydami straipsnius apie lyčių skirtumus nė nesuvokiame, kad esame "įklampinti". "Zurnalistai ismeta tai, ko nesupranta; redaktoriai isbraukia tai, kas neaisku jiems; skaitytojai gauna tai, kas lieka," - sako Franklinas. "Tai priveda prie kvailos interpretacijos."

Svarbiausias zurnalistikos principas - objektyvumas, priesingų nuomonių isklausymas. Tačiau straipsnis gali tapti dar subjektyvesnis, jei oponento poziūris remiasi ideologija, o ne mokslu.

Kalbėdama apie lytis ir smegenis, Peggy Curan nepamirso įterpti Harvardo Medicinos mokyklos profesoriaus Jillo Goldsteino citatos:

"Manau, kad gyvename tokiais laikais, kai lyčių skirtumų neturime traktuoti tik kaip nulemtų genetiskai," - sakė Goldsteinas.

Sutinkate? Bet mes taip pat gyvename tokiais laikais, kai protingiausia būtų tiesiog permesti akimis taip vadinamus mokslinius straipsnius ir perversti puslapį.

Libane tebeklesti genties taisyklės

www.dailystar.com.lb, www.DELFI.lt
2005 sausio mėn. 21 d. 10:54

Nusiųsti

Informuokite redaktorius apie įzeidziančius
komentarus ir klaidas

Skaityti komentarus (47)

Versija spausdinimui



Corbis/Scanpix

Libano moterys laukia to jau nebetolimo meto, kai galės kaip lygios dalyvauti drauge su vyrais visose visuomenės sferose. Jos jau nuėjo ilgą kelią kovodamos uz socialinį teisingumą, ir dar daugiau issūkių jų laukia priekyje.

Per pastaruosius metus kelios zymios moterys paliko savo pėdsakus visuomenės kultūriniame bei politiniame gyvenime. Zinoma, pirmiausia tai dabartinė pirmoji ledi Andree Lahoud, ankstesnioji pirmoji ledi Mona Hrawi, dabartinė parlamentarė Nayla Mouawad arba jos kolegė parlamente Bahia Hariri, - sios moterys yra reiksmingi pavyzdziai, kuriais libanietės gali pagrįstai didziuotis. Jos pasinaudojo savo galia ir valdzia moterų vaidmeniui didinti ir jų įtakai kasdieniame Libano gyvenime stiprinti.

Reklama

Pirmoji Libano ledi Andree Lahoud - puikus pavyzdys moters, kuri pasinaudoja savo padėtimi, kad padėtų kitiems. Ji siais metais itin aktyviai dalyvavo įvairioje labdaringoje veikloje, padėjo naslaičiams ir neįgaliesiems, nepriklausomai nuo jų tikėjimo.

Kalbėdama dienrasčiui "The Daily Star" apie Libano moterų vaidmenį siuolaikinėje visuomenėje, pirmoji dama pabrėzė, kad jų kaip kovotojų uz laisvę vaidmuo neturėtų būti apeinamas. "Libano moterys issiskiria is kitų pasaulio moterų", - sakė ji. - "Jos kovojo pries okupaciją pasilikdamos savo zemėje ir mokydamos savo vaikus mylėti salį. Niekas negali paneigti sio jų įnaso į issilaisvinimą".

Kita nepaprastai populiari ir mylima tarp libaniečių moteris - Nayla Mouawad, kuri sulauzė dar vieną barjerą moterų teisių kovoje, siais metais kandidatuodama į prezidento postą.

"Moterys - pagrindinis pokyčių bei plėtros variklis ir tuo pat metu - įtvirtintos demokratijos atspindys", - teigė Mouawad, pridurdama, kad menkas moterų dalyvavimas arabų visuomenėje - viena pagrindinių priezasčių, kodėl sie regionai nesivysto sparčiai.

"JTO parengė issamią studiją, kurioje pazymima, kad arabų regionai yra vieni pirmaujančių pagal individualias pajamas ir vienoje zemiausių lentelės vietų pagal zmogaus teisių plėtrą. Viena priezasčių - menkas moterų dalyvavimas (arba jokio)."

Ji teigė, kad rems siūlymą patvirtinti kvotas moterų dalyvavimui politikoje, jei toks siūlymas patektų į parlamentą. Mouawad pazymėjo, kad "dabar turime auksinę galimybę pakeisti situaciją. Si galimybė - tai ateinantys parlamento rinkimai geguzę, kuriuos regiu kaip pagrindinį kelią moterims patekti į politinį gyvenimą."

Parlamento rinkimai Libane turi vykti geguzę, ir daug moterų viliasi, kad bus isrinktos kelios moterys kandidatės.

Hariri, būdama parlamento svietimo komiteto pirmininke, yra dar vienas sunkiai dirbančios Libano moters, besistengiančios padėti kitoms moterims, pavyzdys. Isreiksdama savo susizavėjimą Libano moterimis, Hariri pasakė, kad "Libano moterys palaiko mūsų visuomenės moralę per savo kaip namų seimininkės vaidmenį, per pastangas islaikyti seimą ir tą reiksmę, kurią ji suteikia vaikų auklėjimui." Vis dėlto tas politinis kelias, kuris Libane gali atsiverti moterims, vis dar kupinas issūkių. Dviejų moterų ministrių - Leilos Solh kaip pramonės ministrės ir Wafaa Diqa Hamzeh kaip valstybės ministrės - paskyrimas naujai suformuotame kabinete pries tris mėnesius buvo politinė naujovė, pralauzti ledai Libano istorijoje. Deja, kol politinis gyvenimas Libane telkiasi apie politines grupuotes, moterų padėčiai lemta dar kurį laiką isgyventi sąstingį.

"Moterų issilaisvinimas sioje salyje - tai nuolatinė kova tarp modernistų ir radikaliųjų religinių konservatorių", - sako Mona Khalaf, Moterų studijų instituto Arabų pasaulyje direktorė Libano Amerikos universitete Beirute. - "Prievartinės vedybos ir tai, kad moterys vis dar negali kontroliuoti savo gyvenimo, nepaneigiamai įrodo, kokia patriarchalinė tebėra mūsų visuomenė."

"Iki pat dabar daug - jei ne dauguma - mūsų moterų neturi teisės nuspręsti, uz ko nori istekėti ar kur nori gyventi. Visuomenėje vyrauja genties taisyklės."

Vis dėlto, kaip rodo naujausia statistika, daugėja vienisų moterų, nors visuomenė su jomis elgiasi nepavydėtinai.

"Vis daugiau moterų nusprendzia netekėti ir todėl vis daugiau vienisų moterų perkasi namus", - sako sociologė Ghada Khoury, - "Statistiniai duomenys rodo, kad apie desimt procentų vienisų moterų, sulaukusios trisdesimties metų ar daugiau, gyvena vienos."

Vis dar uzdrausta kūdikiui suteikti motinos pilietybę - si problema taip ir lieka neisspręsta. Yasmine buvo vos astuonerių, kai mirė jos tėvas airis, palikdamas ją libanietės motinos globai. Nors Yasmine seima gyveno Libane, vaiko motinai nebuvo leista perduoti vaikui Libano pilietybės. Tik jos tėvas, jei būtų buvęs libanietis, būtų galėjęs suteikti jai tokią teisę.

Kad uztikrintų savo dukros legalų gyvenimą, Yasmine motina buvo priversta kasmet pratęsti dukros leidimą gyventi salyje. Dabar, praėjus ketvirčiui amziaus, niekas nepasikeitė, ir Yasmine, kaip ir kitos arabų pasaulio moterys, yra isstumta is visų pagrindinių pilietybės teisių.

"Tai ne tik paneigia moterų kaip piliečių teises, tai taip pat paneigia ir jų vaikų, ir jų pačių kaip zmogiskų būtybių teises", - sako Lina Abu Habib, Tyrimų ir mokymų centro vadovė. Vienintelė isimtis - Tunisas, kur neseniai moterims buvo leista, remiantis grieztais apribojimais, perduoti pilietybę Tunise gimusiam vaikui. Kitur tik vyras gali perduoti pilietybę zmonai ir vaikams. Pagal naują sio centro pranesimą, "vidutinei arabei pagrindinės teisės, kaip teisė balsuoti, turėti tapatybės kortelę ar pasą, naudotis socialine apsauga, siųsti vaiką į mokyklą, tekėti, keliauti. perduoti pilietybę vaikams yra arba uzdraustos, arba sias teises ji gali pasiekti tik per seimos nario vyro tarpininkavimą." Centro tyrimas, paremtas JT Arabų regiono plėtros programos, zvelgia į moterų, istekėjusių uz kitataučių, gyvenimą, kad pamatytų, kaip sių teisių neigimas paveikė jų kasdienį gyvenimą ne tik svietimo, sveikatos apsaugos, zemės nuosavybės, paveldėjimo, bet ir psichologinės savijautos aspektais.

"As atsisakau pripazinti, kad mano kūnas ir kraujas, kūdikis, kurį nesiojau devynis mėnesius, nėra tokios pat tautybės kaip as", - pasakė viena moteris, cituojant pranesimą. Nors dauguma arabų salių pasirasiusios JT konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo (kartu su kitomis konvencijomis, kurios moterims garantuoja lygias teises su vyrais), nė viena nesilaiko devintojo straipsnio, kuris suteikia moterims lygias teises su vyrais sprendziant kūdikio tautybės klausimą.

Pirmasis skaudus susidūrimas su realybe įvyksta tada, kai moteris suvokia, jog negali uzregistruoti savo vaiko. Tokių dokumentų trūkumas priverčia seimas isgyventi nuolatinę policijos baimę. "Kai sutemsta, o mano vaikų vis dar nėra namie, issigąstu, kad juos sulaikė policija ir jie bus issiųsti is salies", - sako Malak, 52 metų moteris, istekėjusi uz brito. - "Savo namuose esame tarsi kaliniai", - priduria ji.

Dar daugiau, daug moterų prisipazįsta isgyvenančios baimę, kad jų vyrai paliks salį ir issives kartu vaikus. "Toji baimė verčia kai kurias moteris kęsti smurtą, kad tik būtų salia savo vaikų", - teigiama pranesime.

Beveik kiekvienoje Vidurinių Rytų ir Siaurės Afrikos salyje rysys tarp moters ir valstybės islieka netiesioginis, palaikomas per vyriskį - brolį, tėvą, vyrą.

Tailando moters vaidmuo visuomenėje ir seimoje

www.busakorn.addr.com, www.DELFI.lt
2004 spalio mėn. 19 d. 15:17

Nusiųsti

Informuokite redaktorius apie įzeidziančius
komentarus ir klaidas

Skaityti komentarus (13)

Versija spausdinimui

Corbis/Scanpix

"Vyras yra ryzių laukas. Moteris yra ryziai."-sako tailandiečių patarlė. Ji atspindi tradicinį tailandiečių poziūrį į vyrų ir moterų vaidmenis - jie vienas kitą papildo. Nuo seniausių laikų moterims ir vyrams vaidmenys buvo priskiriami skirtingai. Vyrų vaidmuo buvo "duonpelnys, seimos galva, salies valdovas ir saugotojas", o moterų - "besirūpinanti namais, vaikais ir vyrais, seimos biudzeto valdytoja".



Tačiau tai nereiskia, kad Tailando moterys visuomet buvo laikomos zemesnėmis uz vyrus. Tailandietės buvo labai gerbiamos, tai atspindi ir Sukhothai periodo pasakymas pries septynis simtmečius: "Moterys, ypač protingos moterys, turėtų kontroliuoti pinigines islaidas, o vyrai - jų klausyti".

Reklama

Vis dėlto nuo Ayudhya periodo keturioliktame amziuje moterų padėtis ėmė blogėti. 1361 metais isleistame įsakyme vyrams buvo leidziama poligamija, o zmonos suskirstytos į skirtingas klases. Vyrai galėjo skirti savo zmonoms fizines bausmes. Siuo laikotarpiu moters statusas buvo apibūdinamas taip: "Moterys yra buivolai. Vyrai yra zmonės."

Corbis/Scanpix

Sie įstatymai veikė tol, kol pries simtą metų karalius Rama IV uzdraudė vyrams pardavinėti zmonas, o tėvams - prievarta apvesdinti vaikus. Moterų padėtis pagerėjo, karaliui Ramai V uzdraudus vergiją.

Svarbu pabrėzti, kad nepaisant tokios moterų padėties, Tailando visuomenė buvo tarytum nustatoma is motinos pusės, ne visiskai dominuojama vyrų: empiriniai duomenys is kelių Tailando regionų rodo, kad nuo seniausių laikų iki dabar tradiciskai istekėjusios dukterys ir jų vyrai gyvendavo su zmonos tėvais, kol jų vaikai tiek paaugdavo, kad galėdavo padėti namų ruosoje ir kituose darbuose. Tuomet seima galėdavo persikelti ir kurti savo ūkį. Pas vyro tėvus keldavosi tik tuomet, jei sie neturėdavo dukterų.

Corbis/Scanpix

<Siame kontekste, nors galutinio sprendimo teisė daugiausia priklausė tėvui ir zentui, kuris vėliau pats tapdavo seimos galva, daug svarbių namų ūkio sprendimų tvirtai laikė savo rankose seimos moteriskės, paprastai zmona ir jos motina, kadangi vyrų sprendimai paprastai apsiribodavo ne namų ūkio, o platesniais ekonominiais ir politiniais klausimais. Dar daugiau - zentas turėdavo gerbti zmonos motiną be islygų. Net jei ji tapdavo nasle, vis tiek būdavo laikoma namų galva. Daznai ji būdavo zemės ir kitos seimos nuosavybės savininkė, kurią paveldėdavo dukra, dazniausiai - jauniausioji, paprastai paveldėdavusi seimos namą, kadangi buvo tikimasi, jog ji priziūrės tėvus senatvėje.

Isskyrus karaliskosios seimos moteris ir aristokrates, Tailando moterims mokslas nebuvo prieinamas. Pries karaliaus Ramos VI universalaus pasaulietinio mokslo įvedimą auklėjimu uzsiėmė tik budistų vienuoliai vienuolynuose, kuriems pagal budistinę Theravados tradiciją nebuvo galima bendrauti su moterimis. Taigi sioje srityje tailandiečių moterų statusas buvo kone zemiausias. Theravados budizme, bent kai kuriuose Tailando ir Birmos regionuose, laikoma, kad moterys yra dvasiskai zemesnės uz vyrus, pavyzdziui, negali pasiekti nirvanos kaip vyrai.

Corbis/Scanpix

Kaip ir daugumoje visuomenių, sūnūs ir dukterys Tailande buvo traktuojami skirtingai. Sūnums paauglystėje buvo suteikiama daugiau laisvės, o dukterims - daugiau atsakomybės ir maziau laisvės iseiti uz namų ribų. Viena to priezasčių - tėvų baimė, kad dukterys bus suviliotos ar jėga priverstos seksui pries santuoką. Net jei taip neatsitiktų, apkalbos apie "palaidą" dukters elgesį pazeistų jos tėvų moralinį autoritetą visuomenėje. Si baimė aiskiai isreiskiama paplitusioje Tailando patarlėje, jog "turėti dukterį - tai lyg turėti isvietę priesais savo namus", tuo tarpu dėl sūnų tokios baimės nebuvo.

Corbis/Scanpix

Priesingai, kai tailandiečių vyrai turėjo galimybę gauti mokslą ir dvasinį auklėjimą, visas moterų gyvenimas sukdavosi apie namų ūkį. Jos būdavo mokomos būti geromis zmonomis - rūpestingomis, nuolankiomis ir mazai ambicingomis, o jų perėjimas į suaugusiųjų gyvenimą pazymimas "merginos" statuso pasikeitimu į "zmonos". Pirmojo vaiko gimimas galutinai sutvirtindavo moters perėjimą į suaugusiosios gyvenimą. Tuo laiku moteris galėjo "turėti savo turtą, vesti ūkį, ir buvo laikoma, kad ji pakankamai kompetentinga patenkinti sutuoktinio norus."





Document Info


Accesari: 4094
Apreciat: hand-up

Comenteaza documentul:

Nu esti inregistrat
Trebuie sa fii utilizator inregistrat pentru a putea comenta


Creaza cont nou

A fost util?

Daca documentul a fost util si crezi ca merita
sa adaugi un link catre el la tine in site


in pagina web a site-ului tau.




eCoduri.com - coduri postale, contabile, CAEN sau bancare

Politica de confidentialitate | Termenii si conditii de utilizare




Copyright Contact (SCRIGROUP Int. 2024 )