Documente online.
Username / Parola inexistente
  Zona de administrare documente. Fisierele tale  
Am uitat parola x Creaza cont nou
  Home Exploreaza
Upload




























PIRMAS KONTROLINIS DARBAS

Lituaniana




VILNIAUS KOLEGIJA

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS



pIRMAS KONTROLINIS DARBAS

SP06B

Sudarė  Vilija Vazgytė

Darbą tikrino  Henrikas Balandis

Vilnius

Turinys

Turinys

Visuomenė 

Klasinės visuomenės zlugimas

Siuolaikinis visuomenės susiskirstymas

Temos 

Jaunimo organizacijų vaidmuo ir atsakomybė


Visuomenė

Visuomenė - tam tikroje teritorijoje gyvenančių asmenų visuma; socialinių santykių sankloda. Dar kitaip sociologijoje visuomenė yra vadinama sociumu. Visuomenė kaip organizacijos forma yra būdinga tik zmonėms. Tai ypatinga zmonių grupė, kuri sieja tam tikrą asmenų ratą socialiniais rysiais. Visuomenė yra zmonių koncentracijos pasekmė, kurią formuoja tokie reiskiniai kaip religija, tradicijos, valstybė. Ją taip pat formuoja ir tokie faktoriai kaip regiono ar bendruomenės geografinė padėtis, mokslo laimėjimai, kuriuos atspindėti gali architektūra, ekonominė situacija ir t.t.

"Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra sukarpytas, suskaidytas į daugybę tarpusavyje susijusių, susipynusiu ląstelių - organizacijų.
Zmogus visada yra apsuptas kitų. Tie kiti-tai ne tik asmenys, su kuriais jis bendrauja, bet ir visas socialus pasaulis, su kuriuo sieja tam tikri rysiai, įsipareigojimai. Juos atligdamas, zmogus keičiasi, tobuleja, o kartais ir ... degraduoja." (R.Grigas)

"Be konkretaus zmogaus nėra egzistencijos. Kiekvieno ji kitokia. Svarbiausias dalykas yra sąmoningas zmogaus dalyvavimas savo gyvenime ir savęs kurime. Save suprasti ir kurti zmogus gali tik pats. Zmogus (individas) privalo savo gyvenimą suvokti kaip autentiską, niekieno nepakartojamą. Asmuo privalo suvokti savo būties laikinumą ir juo labiau ją vertinti." (Kierkegoro)

"Kad taptum dvasiniu tautos vedliu, reikia nuolatos pačiam augti. Zmogus turi mokėti susikaupti rodyti save, troksti tobulumo.
Individas turi mokėti gyventi nors ir dūztančiuose formuose. Esame patys sviesa, esame patys saulė, todėl neturime jokios teisės aimanuoti, kad aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nusviesti. Kiekvienas nesam sielą lyg zibintą. Vienatvė, kančia, nerimas, skausmas-būdingi kiekvieno zmogaus gyvenimui." (Vytautas Mačernis)

"Zmogaus gyvenimas - dviplanis. Zmogus kasdieniniame gyvenime yra paniręs į visuomenę. Visuomenėje zmogus vykdo jam skirtas roles (politikas, mokytojas, verslininkas). Visuomenei rūpi, kad zmogus kuo efektyviau atliktų jam pavestą funkciją. Visuomenė zmogų paverčia priemone. Individo unikalumas istirpsta toje visuomenėje, zmogus nuasmeninamas, standartizuodamas. Klausimas: ar zmogui derėtų pabėgti is visuomenės? Ne. Visuomenė padeda zmogui fiziskai issilaikyti, pratęsti savo giminę. Tikrojo autentiskumo reikia ieskoti pačiam savyje." (Karlas Jaspersas)

"Būti visuomenėje reiskia būti tarp tikrų socialinių jėgų susikirtimo taske. Zmogus veikia visuomenėje kaip individas, tiksliai apibrėztų įtakos ir prestizo sistemų ribose. Suvokęs savo padėtį, zmogus suvokia savo 11311e42l kaip individo reiksmę bendrojoje sistemoje, o jei taip nėra, jis praranda socialumą. Visuomenė buvo yra ir bus sluoksniuota, todėl individo padėtį visuomenėje nustato tam tikros taisyklės, o lemia ekonominiai kriterijai." (Karlas Jaspersas)

Siuolaikinės Europos raida daznai suvokiama kaip individualizmo triumfas, tačiau konkretūs europiečio, kaip individo, evoliucijos etapai nėra apibrėzti.

Zmonės gyvena ir veikia drauge, o ne po vieną. Zmogaus atsiribojimas nuo kitų zmonių yra labiau isimtis negu taisyklė. Pačia savo prigimtimi zmogus yra visuomeninė būtybė. Is tikrųjų , nors kiekvienas is mūsų esame įsitikinę savo unikalumu, laikome save nepakartojamais individais, tačiau tam mūsų "unikalumui ir gebialumui" irgi reikalingas pripazinimas, kurio galime sulaukti itktai is kitų zmonių , tiktai gyvenant visuomenėje. Tiktai gyvendami visuomenėje mes galime perimti ankstesnių kartų pasiektus laimėjimus ir sukurtą gerovę. Ne veltui Danielio Defo pasakojimo herojus Robinzonas Kruzas nieko kito taip netrosko , kaip tik istrūkti is negyvenamos salos, į kurią jį nubloskė likimas, ir grįzti gyventi į zmonių visuomenę.

Zmonės gyvena drauge tam, kad kiekvienas is jų galėtų kuo geriau atskleisti ir parodyti savo sugebėjimus, siekti slovės ir turtų ar tiesiog naudotis jais.

Tačiau visuomenė - tai ne tik didziulė zmonių grupė, ne paprasta zmonių minia, bet didelė ir labai sudėtinga struktūra:

Ji sudaryta is smulkesnių grupių, o sios savo ruoztu susiskaidziusios į dar mazesnes grupeles. Pati maziausia visuomenės visuomenės grupė arba socialinė grupė - seima, kuriai sudaryti uztenka tik dviejų zmonių sąjungos, ir pagalaiu atskiras -mogus.



Tiek pavieniai zmonės, tiek jų grupės įvairiausiais ir sudėtingiausiais rysiais. Kiekvienas zmogus vienu metu priklauso ne vienai, o is karto kelioms ar net keliolikai socialinių grupių.

Visuomenės, įvairių socialinių grupių kilmę, prasmę, tikslus nagrinėja socialinė filosofija. Visuomenę kaip didziulę zmonių grupę ir atskiras ją sudarančias socialines grupes, jų sudėtį, elgseną ir poziūrį į įvairius dalykus ir t.t. visapusiskai tyrinėja socialogija. Politologija atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad, nepaisant zmogaus laisvės principo, bendras zmonių gyvenimas visuomenėje neisvengiamai suponuoja bendrų reikalų tvarkymo poreikį.

Zmonėms, gyvenantiems drauge didziulėje ir sudėtingoje visuomenėje, tenka tvarkyti ne tik asmeninius, bet ir bendrus daugeliui zmonių ar net visai visuomenei reikalus. Gyvenima sdrauge reiskia, kad ne tik pavieniai zmonės, bet ir socialinės grupės, o kartais ir visa visuomenė patenka į vienokias ar kitokias problemines situacijas.

Visuomenę sudarančios socialinės grupės yra taip susipynusios tarpusavyje, kad labiausiai sunku apriboti privačius ir viesuosius jų reikalus. Viesieji reikalai - problemos, kylančios zmonių grupėms.

Probleminė situacija - tai taip susiklosčiusios zmogaus veiklos aplinkybės, kuriomis jis yra priverstas rinktis, priimti sprendimą dėl tolesnių veiksmų.

Mes nuolat vertiname savo ir kitų poelgius, asmenis ir visuomeninius darinius (įstatymus, instituciajs, valdymo formas, visuomeninius santykius). Vertinti - tai pritarti ar smerkti, girti ar peikti, priklausomai nuo to, ar mes kokį nors poelgį ir jo pasekmes laikome gerais, teisingais, ar blogais, neteisingais.

Mes galime manyti ką tinkami apie įvairius dalykus ir neaiskinti, kuo grindziamas mūsų poziūris. Tačiau jeigu nepateiksime argumentų, kodėl mūsų įsitikinimai ar paziūros yra būtent tokie, mūsų pasnekovas nelaikys jų rimtais.

Ypač sunku keisti nusistovėjusius stereotipus apie vyro bei moters vaidmenis visuomenėje. Jie priimami kaip natūralūs, todėl jų sukeltos socialinės problemos tiesiog nepastebimos arba nesusimąstoma, kad galėtų būti pasalintos. Ekonominiai ir socialiniai pokyčiai vyksta sparčiau nei kinta zmonių mentalitetas, todėl pasenusios paziūros tampa rimta kliūtimi įtvirtinant demokratines permainas visuomenėje. Stereotipai ne tik trukdo uztikrinti lygų moterų bei vyrų atstovavimą politikoje ir savivaldoje. Jie tampa rimta kliūtimi, siekiant subalansuoto moterų bei vyrų dalyvavimo ekonominiame ir seimos gyvenime.

Bendraudami atrandame kitą, isgyvename tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas, ugdome savo įsitikinimus, kuriame individualų pasaulį. Bendraudami su kitais susitinkame ir su savimi. Diskutuodami ismokstame vertinti kitą ir save. Sugebėjimas bendrauti - tai viena is pagrindinių zmogaus (individo) vertybių.

Socialinis procesas yra pirminis individo atzvilgiu. Bendrija, kurioje zmogus bendradarbiauja su kitais, kai vieno individo veiksmas yra stimulas kito atsakui, ir taip toliau, yra pirminė tiems dariniams, kurie vadinami "Protu" ir "Pats". Negalima sakyti, kad pirma ateina individai, o po to bendrija, nes individai atsiranda pačiame bendrijos egzistavimo procese. Jeigu nebūtų proceso, kurio dalis yra individas, nebūtų ir paties individo. Zmogiskasis "Protas" tampa įmanomu tuomet, kai socialinis procesas, vykstantis per bendravimą zenklais, yra perimamas į individo elgesį - ir tuomet pagal skirtingus galimus atsakus, reakcijas atsiranda skirtingi individai. Zmogiskas individas įmanomas todėl, kad yra socialinis procesas, kuriame jis gali sąmoningai funkcionuoti. Nuostata - socialinės reakcijos dalis. Sauksmas nebus pats savaime vokalinis simbolis, jei neissauks tam tikros reakcijos kituose. Simbolis egzistuoja tik sąrysyje su atsaku, su nuostata. Individas neturės zodzių, jei nebus atitinkamų atsakymų. Jeigu nebūtų tendencijos atsiliepti į pagalbos sauksmą, niekas jos ir neprasytų. Mūsų prigimtyje yra ne tik simboliai, bet ir atsakas į juos. Zmogus, kuris duoda tam tikrą zenklą, kartu priima nuostatą tų, kurie į jį atsilieps. Jis zino, ką tas simbolis reiskia. Zmogus, kuris saukia "Gaisras!", gali savyje issaukti reakciją, kurią jis pazadina kituose. Jis gali reaguoti į save, priimdamas bendrą grupės nuostatą bandyti pabėgti nuo pavojaus.

Klasinės visuomenės zlugimas

Struktūruota visuomenė lemdavo itin mazą individų dalyvavimą politikoje, dauguma jų niekada nesijausdavo atsakingi uz viesųjų reikalų tvarkymą. Kita vertus, klasių sistemos gijos jungė visuomenę į vieningą politinį audinį, atskirų socialinių sluoksnių interesams atstovavo tam tikros politinės partijos. Klasinės visuomenės zlugimas sąlygojo tradicinių partijų pabaigą bei snūduriuojančios minios virtimą didziule, neorganizuota, chaotiska individų mase. Tokia visuomenės struktūra po Pirmojo pasaulinio karo isryskėjo Vokietijoje ir Austrijoje. Rusijoje centralizuota biurokratija valdė bestruktūrę masę gyventojų, kurių nesiejo nei feodalizmo likučiai, nei kapitalizmo uzuomazgos. Klasinės visuomenės zlugimo atmosferoje susiformavo Europos masių zmogaus psichologija.

Siuolaikinis visuomenės susiskirstymas

Siuolaikinė visuomenė nėra susiskirsčiusi į luomus ir daugumos pasaulio valstybių konstitucijose (tarp jų ir Lietuvos) nurodyta, kad visi zmonės lygūs pries įstatymą, turi vienodas socialines ir teisines garantijas.

Kartais nurodomas, kad visuomenė susiskirsčiusi į klases: aukstesniąją (turtingąją), viduriniąją (tarnautojai ir smulkieji verslininkai, zemdirbiai) ir zemąją (zemiau skurdo ribos gyvenantys individai). Is tiesų toks skirstymas neteiktinas, o jį dazniausiai vartoja buvusių socialistinių salių sociologai remdamiesi pasenusiu klasių modeliu.

Valstybės privalo rūpintis, kad visuomenė nesusiskaldytų į luomus, būtų vieninga ir lygiateisė. Europos Sąjungos narių konstitucijos nurodo, jog individai yra visiskai lygūs, nepaisant rasės, tautybės, materialinės padėties. Tai skelbia ir Jungtinių Tautų Visuotinė zmogaus teisių deklaracija

Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė rysių jį sieja su kitais zmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir isoriskai reiskiasi per zmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia sio zodzio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai zmogiską ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laisvė - neprisirisimas prie nuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui. Mes gyvename demokratinėje salyje, kur zmogaus gyvenimas nėra apribotas jokiais grieztais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiskai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.

Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą: kaip zmogaus pareiga zmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai, tačiau tai nėra tiesioginis reiskinys. Jis jaučiamas kasdieniniame mūsų gyvenime, nors nėra teisiskai apibrėztas.

Nuo pat gimimo visi esame kazkam įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvo ir motinos, vyras ir zmona - neisduoti ir mylėti vienas kitą iki mirties, seni geri drauguziai - nepalikti draugo bėdoje...Tai gyvenimiskos, kaip minėjau, neapibrėztos pareigos. Tačiau egzistuoja ir siek tiek kitokia atsakomybės rūsis, kur kiekvienas pilietis, kiekvienas individas privalo jos laikytis ir nepazeisti įstatymo.

Galbūt pagrindinė zmogaus pareiga yra įstatymo laikymasis. Įstatymas, kaip zmonių santykius reguliuojanti norma, yra bet kokios savivalės priesybė. Tiesioginė jo paskirtis yra - uzkirsti kelią savivalei.

Deja, mūsų visuomenė nėra linkusi taip palankiai ziūrėti į ivairiausius gyvenimą reguliuojančius veiksnius. Is to kyla pasipriesinimo, savotisko maisto formos: įstatymų ir draudimų nepaisymas, ivairūs nusikaltimai. Daznai asmuo, nusizengęs tam tikrai normai, nenori prisiimti atsakomybės. Geriausias pasiteisinimas - kito apkaltinimas. Tad tam tikrais atvejais valdzia turi teisę kistis i privatų zmogaus gyvenimą. Teisėta ir leistina prievarta yra tik tiek , kiek jos reikia palaikyti, teisingo elgesio normoms, t.y. garantuoti, kad zmonės paklustų įstatymams ir suvoktų savo atsakomybę.

Taigi, individo prigimtinės teisės ir laisvės neturi uzgozti kitų. Pareigos riboja mūsų galimybes bet kur ir bet kada daryti ką panorėjus, nes verčia mus atsizvelgti į kitų laisves ir teises. Zmogus nėra tobulas, bet sugebantis savarankiskai kelti sau tikslus ir prisiimti atsakomybę uz savo veiksmus. Atsakomybę, kuri yra neatskiriamas laisvės palydovas.

Zmogaus, kaip gyvūnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia yra virs sios gamtos. Zmogaus būtis - tai buvimas pasaulyje. Zmogus nuolat yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį . Tik zmogui būdinga laikiniskumo atmaina - istoriskumas . Tik zmogus turi istoriją . Zmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su juo. Zmogaus esmė daro jį visuomeniską.

Zmogaus kūniskumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena islaisvina nespecializuotas zmogaus rankas ir atveria zvilgsniui platų horizontą, klausa ir rega tampa svarbesni uz lytėjimą, uoslę, skonį. Tas nespecializuotumas rodo jį esant tokia gyva būtybe, kuri pati turi susikurti gyvenimo galimybę.

Zmogus su pasauliu santykiauja klausdamas. Is prigimties susijęs su pasauliu, jis specifiskai informuojamas is isorės. Zmogaus būtis yra buvimas pasaulyje. Pasaulis egzistuoja tik zmogaus dėka, kadangi tik zmogus sugeba matyti įvairovę. Zmogui erdviskumas įgyja pasaulio prasmę.



Kaip subjekto rysys su objektais, zmogaus sąmonė yra pasaulio įsisąmonimas, kurį atitinka savimonė. Taip įsisąmoninamas pasaulis atskleidziamas kaip visuma. Pasaulio atskleidimas, supratimas kaip visumos - sudaro terpę, kurioje egzistuoti pradeda Visuomenė. Nes tik mastantis Zmogus, kaip individas, kuris vien suprasdamas ar mėgindamas suvokti esamą pasaulį, sugebantis mąstyti, vertinti bei įtakoti reiskinius, gali būti visuomenės dalimi.

Visi zmonės siekia laimės. Laimė yra tai, kas siekiama dėl jo paties, kas pasitenkina pačiu savimi. Tai yra galutinis veikimo tikslas . Bet kokia veikla yra laimės siekimas. Veiklos įprasminimas priklauso nuo to, koks yra zmogus, tai suprantama kad kaip zmogus-individas įprasmina savo veiklą, taip, tokiu pagrindu kuriama visuomenė. Formuojasi visuomeninis laimės siekimas, pasaulietiskumo suvokimas esant bendruomenėje.

Zmogaus buvimas - pasaulyje yra buvimas - kartu, tai yra buvimas su kitais zmonėmis. Zmogus kaip savitikslis gali save atbaigti, isskleisti ir įgyvendinti tik kartu su kitais zmonėmis. Zmogaus dvasia realizuoja save kalbiskai. Zmogaus esmė yra visuomeniskumas. T.y. zmogaus kaip individo priklausymas visuomenei. Zmogaus būtis - buvimas kartu su kitais asmenimis, individais, lemia santykį tarp to koks turi būti norimas pasaulis.

Zmogus is prigimties yra politinė arba socialinė būtybė, jam lemta gyventi visuomenėje is prigimties.

Zmogaus buvimas visuomenėje sukelia įtampą ir konfliktus. Tai ne neigiamybė. Savirealizacija nevyksta be krizių.

Visuomenė - socialinio bendradarbiavimo erdvė . Formuojasi, remiantis poreikių sistema. Zmogus pats turi susikurti gyvenimo galimybes, tad jo poreikiai jį verčia bendradarbiauti su kitais, tapti visuomenės dalimi. Kol zmogaus dvasia orentuota į natūralius poreikius, tol ji nėra laisva. Laisva tampa tada, kai suvokia savo giliausią poreikį - kaip dvasią.

Bendruomeninio bendradarbiavimo dvi didelės sritys yra ūkis ir kultūra. Jose ryski darbo jėgos pasidalijimo ir specializacijos tendencija . Pagal interesus ir įsitikinimus formuojasi susivienijimai , kurie sudaro visuomeninių jėgų struktūrą. Vykstant toliau "paties savęs varančiam" procesui, kyla naujų poreikių ("auga turtai"), bet kartu , dėl didėjančios specializacijos, darbas tampa labiau atskiras, ribotas, stiprėja priklausomybė. Socialinis procesas pats savaime nėra protingas. Tariamieji poreikiai trukdo patenkinti tikruosius poreikius; nekontroliuojamas ūkio augimas naikina aplinką; karstligisko bendravimo perteklius slopina pagrindinį zmonių bendravimo poreikį; meilė ir darbas tolsta vienas nuo kito; vartotojiskumas slopina kūrybiskumą.

Zmogaus visuomeniskumas is prigimties orentuotas į valstybę. Tik joje jis pasiekia savarankiskumo būklę, ji sudaro sąlygas atskiram individui realizuoti save bendrijoje ir visuomenėje. Valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai uztikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Tikslas - savo piliečių visuotinė gerovė. Teisinė valstybė turi uztikrinti teisėtumą ir taiką (viduje), privalo garantuoti savo piliečiams socialines, kultūrines, ūkines savirealizacijos sąlygas.

Zmogaus visuomeniskumas verčia svajoti apie "pasaulinę valstybę ", kuri uztikrintų pasaulinę visuotinę gerovę zmogiskumo prasme.

Temos

.Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė rysių jį sieja su kitais zmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir isoriskai reiskiasi per zmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia sio zodzio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai zmogiską ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laisvė - neprisirisimas prie nuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui. Mes gyvename demokratinėje salyje, kur zmogaus gyvenimas nėra apribotas jokiais grieztais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiskai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą: kaip zmogaus pareiga zmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai, tačiau tai nėra tiesioginis reiskinys. Jis jaučiamas kasdieniniame mūsų gyvenime, nors nėra teisiskai apibrėztas.Nuo pat gimimo visi esame kazkam įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvo ir motinos, vyras ir zmona - neisduoti ir mylėti vienas kitą iki mirties, seni geri drauguziai - nepalikti draugo bėdoje...Tai gyvenimiskos, kaip minėjau, neapibrėztos pareigos. Tačiau egzistuoja ir siek tiek kitokia atsakomybės rūsis, kur kiekvienas pilietis, kiekvienas individas privalo jos laikytis ir nepazeisti įstatymo. Zmonių gyvenimą valdančios normos skiriasi savo pobūdziu, tačiau jų esmė ir paskirtis visur ir visada yra ta pati. Norma - yra bendra tam tikro elgesio taisyklė, kuri daugiau ar maziau visuotinai pripazįstama ir turinti atsakomybės dalią. Kitaip tariant, norma visada yra liepinys arba reikalavimas, kad zmogus ja vadovautųsi savo santykiuose su kitais ir elgtųsi normos nurodomu būdu net tada, kai dėl asmeninės naudos ar kitokių priezasčių jis mielai to nedarytų. Visuomeninės, politinės, teisinės, religinės ir kt. institucijos įvairiais būdais stengiasi garantuoti, kad būtų laikomasi vieną ar kitą gyvenimo sirtį tvarkančių normų.Galbūt pagrindinė zmogaus pareiga yra įstatymo laikymasis. Įstatymas, kaip zmonių santykius reguliuojanti norma, yra bet kokios savivalės priesybė. Tiesioginė jo paskirtis yra - uzkirsti kelią savivalei, sitaip įgyvendinant pačiame jo apibrėzime slypintį teisingumo reikalavimą. Apskritai, įstatymas turi būti suprantamas ne kaip ???is auksčiau" ateinantis valdzios nurodymas, kokių tikslų zmogus privalo siekti ir ką jis konkrečiai turi daryti, bet priesingai - kaip draudimas arba nurodymas, ko jis neturi teisės daryti, kad neįsibrautų į kito asmens privataus gyvenimo ir ir jo interesų sferą.Deja, mūsų visuomenė nėra linkusi taip palankiai ziūrėti į ivairiausius gyvenimą reguliuojančius veiksnius. Is to kyla pasipriesinimo, savotisko maisto formos: įstatymų ir draudimų nepaisymas, ivairūs nusikaltimai. Daznai asmuo, nusizengęs tam tikrai normai, nenori prisiimti atsakomybės. Geriausias pasiteisinimas - kito apkaltinimas. Tad tam tikrais atvejais valdzia turi teisę kistis i privatų zmogaus gyvenimą. Teisėta ir ir leistina prievarta yra tik tiek , kiek jos reikia palaikyti, teisingo elgesio normoms, t.y. garantuoti, kad zmonės paklustų įstatymams ir suvoktų savo atsakomybę.

Taigi, individo prigimtinės teisės ir laisvės neturi uzgozti kitų. Pareigos riboja mūsų galimybes bet kur ir bet kada daryti ką panorėjus, nes verčia mus atsizvelgti į kitų laisves ir teises. Zmogus nėra tobulas, bet sugebantis savarankiskai kelti sau tikslus ir prisiimti atsakomybę uz savo veiksmus. Atsakomybę, kuri yra neatskiriamas laisvės palydovas.

Dabartinė visuomenė susiduria su daugeliu rimtų issūkių, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su jaunų zmonių gerbūviu ir valstybės ateitimi. Didėjanti demografinė krizė, nusikalstamumo plėtra, grėsmingai aukstas jaunimo nedarbo lygmuo - tai tik keletas akivaizdziai matomų ir ismatuojamų visuomenės rodiklių, liečiančių jaunus zmones. Ypatingą reiksmę siuolaikinėje informacijos pertekliaus ir greitų pasikeitimų visuomenėje įgauna jauno zmogaus perėjimas "nuo mokyklos suolo" prie realaus gyvenimo - jauno zmogaus pasiruosimas sąmoningam ir atsakingam dalyvavimui visuomenės gyvenime. Dėl to yra svarbus įgytų kompetencijų, zinių ir gyvenimo poreikių santykis. Akcentuojant mokymosi visą gyvenimą, visą apimančią ugdymosi/mokymosi erdvę ir tai, kad formalaus ugdymo įstaigose daznai pasigendama galimybių įgyti tas kompetencijas, kurias siūlo jaunimo organizacijos savo veikloje, jaunimo informalus ir neformalus ugdymas yra vienas is esminių patyrimo būdų, siūlomų jaunam zmogui per aktyvią veiklą organizacijose. Pozicijos dėl jaunimo neformalaus ugdymo pripazinimo ir organizacijų vaidmens tikslas yra įvardinti pagrindinius su jaunimo neformaliu ugdymu susijusius veiksnius:apibrėzti jaunimo neformalaus ugdymo sąvoką, įvardinti apimtį, JNU teikėjo ir gavėjo sąvokas; pateikti pirmines įzvalgas dėl galimų būdų pripazinti neformalaus ugdymo pagalba įgytas kompetencijas ar zinias; identifikuoti jaunimo organizacijų vaidmenį ir pabrėzti jų svarbą neformalaus ugdymo plėtrai Lietuvoje. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba pozicijoje dėl JNU pripazinimo ir jaunimo organizacijų vaidmens isskiria tris pagrindinius teiginius: Jaunimo organizacijos suvokdamos, JNU svarbą, siekia jo pripazinimo visuomenėje; Formalaus svietimo įstaigų teikiamas issilavinimas nepakankamai paruosia jauną zmogų dalyvavimui pilietinėje visuomenėje bei dėl naudojamų metodų ir principų negali suteikti reikiamo patyrimo; Jaunimo organizacijos - neformalaus ugdymo teikėjai - sieks jaunimo neformalaus ugdymo proceso teikiamų galimybių propagavimo bei savo ypatingo vaidmens isviesinimo visuomenėje. Formalaus ugdymo įstaigos vis dar turi monopolį ugdymo rinkoje. Sis monopolis yra nulemtas fakto, kad tik joms yra suteiktos isskirtinės galimybės teikti įgytas kompetencijas patvirtinančius dokumentus. Tačiau dalies socialinių ir asmeninių įgūdzių formalioji svietimo sistema is esmės negali jaunam zmogui suteikti ir dėl sistemoje taikomų ugdymo principų ir metodų. Neformalus ugdymas tampa itin svarbia mokymosi visą gyvenimo dalimi, papildančia formaliu būdu įgyjamą patirtį. Atsakingos institucijos deklaratyviai telkia dėmesį į ugdymo įstaigų įgyjamų kompetencijų ribotumą bei pabrėzia reiksmę ir galimybes, kurias teikia neformalaus bei informalaus ugdymo procesai. Įvardijamas poreikis apibrėzti neformalaus ugdymo reiksmę, svarbą bei būdus, kuriais sis procesas gali būti įgyvendinamas. Priestaringai įvairiose struktūrose vadinamas ir vertinamas neformalus ugdymas reikalauja bendro sąvokų aiskumo ir sutarimo, kokį indėlį į siuos procesus įnesa jaunimo organizacijos.Neformalaus ugdymo pripazinimas yra esminis zingsnis skatinant asmeninį vystymąsi ir mokymąsi visą gyvenimą jaunų zmonių tarpe. Bendrojo, aukstojo bei profesinio mokslo institucijų teikiamos zinios neatitinka jaunų zmonių poreikių ir pasiruosimo būsimam darbui. Tuo tarpu darbdaviai vis dazniau ieskodami darbuotojų, tarp reikalavimų skelbia poreikį ne tik turėti formalųjį issilavinimą, bet ir tam tikros patirties ar socialinių kompetencijų, daznai įgyjamų ne mokslo įstaigose. Reikalaujami įgūdziai negali būti įgyti formaliuose institucijose. Sie įgūdziai praktiskai ir daug efektyviau įgaunami neformalioje aplinkoje.



Kas yra jaunimo neformalus ugdymas?Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, siekdama apibrėzti jaunimo neformalaus ugdymo sąvoką, naudojosi Lietuvos Respublikos Jaunimo politikos pagrindų įstatymo, Europos Komisijos, UNESCO bei Europos jaunimo forumo parengtomis JNU formuluotėmis. Sie skirtingi apibrėzimai padėjo atskleisti skirtumus tarp formalaus, neformalaus ir informalaus ugdymo. Formalus ugdymas yra teikiamas valstybės pripazintose ugdymo sistemose, pabaigus isduodant issilavinimo vertę nustatantį sertifikatą. Ugdymo procesas yra aiskiai hierarchiskai struktūruotas. Jaunimo neformalus ugdymas - organizuotas ugdymo procesas, kuris vyksta greta vyraujančių ugdymo bei mokymo sistemų. Dazniausiai nėra isduodami sertifikatai. Jaunimo neformaliojo ugdymo paskirtis - ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat plėtoti jauno zmogaus socialines kompetencijas. Individai savanoriskai dalyvauja sioje veikloje, todėl prisiima aktyvų vaidmenį ugdymo(si) procesuose. Svarbu aiskiai atskirti įvairias pripazinimo formas, priklausančias nuo to, kas pripazįsta ugdymąsi ir kokiu tikslu. Pripazinimo formos būna įvairios - nuo sertifikavimo, kai isduodami sertifikatai ar diplomai, kurie formaliai pripazįsta individo pasiekimus, iki politinio pripazinimo, kai gali būti įvestas teisinis pagrindas individo teisei į gautų kompetencijų patvirtinimą. Galimas ir bendrasis pripazinimas, kur visuomenė pripazįsta įgautų kompetencijų vertę neformalioje aplinkoje ar galiausiai įmanomas ir savęs pripazinimas, kur individas pats įvertina ką jis ismoko atlikdamas proceso refleksiją. Esant tokiai pripazinimo būdų įvairovei reikia pabrėzti, kad Lietuvoje itin didelį vaidmenį turi politinis pripazinimo aspektas. Jauno zmogaus teisės į neformalų ugdymą įgyvendinimas, tiesiogiai priklauso nuo atitinkamų galimybių uztikrinimo. Jis turi įvykti bendradarbiaujant valstybiniam ir nevyriausybiniam sektoriams. Sių būdų įvairovė taip pat parodo skirtingą poziūrį į JNU pripazinimą - ar į pirmąją vietą iskeliamas poreikis ugdymui, ar poreikis pripazinimui.

Neformalus ugdymas patvirtina savo "neformalią" prigimtį, todėl neturėdamas daug rysių su formalų ugdymą teikiančiomis įstaigomis, neturi ir tokio visapusisko pripazinimo - įvertinimo. Todėl neturėdami formalaus įvertinimo būdo, negalime parodyti neformalaus ugdymo pagalba pasiekiamų ugdymo proceso rezultatų, metodikos efektyvumo bei pranasumo kitų atzvilgiu. Lietuvos jaunimo organizacijoms yra labai svarbus neformalaus ugdymo pripazinimas. Jis uztikrintų vieningą visuomenės ir nevyriausybinių iniciatyvų poziūrį į jaunų zmonių ugdymą, pagrįstą bendrai sutartais principais ir kokybės standartais, kurie atitiktų tiek neformalaus ugdymo teikėjų tiek ir gavėjų interesus.

Jaunimo organizacijų vaidmuo ir atsakomybė

Vienas is efektyviausių būdų jaunam zmogui pazinti pilietinės visuomenės principus bei veikimą yra aktyvus įsitraukimas į jaunimo organizacijų veiklą. Jaunimo organizacijos jauno sukuria erdvę jauno zmogaus ugdymui. Ugdytis sioje aplinkoje tai yra perteikti bei įgyti kompetencijų, kurių negali suteikti formalaus mokymo įstaigos.Per sąveiką su kitais zmonėmis bei aplinka kurioje realizuojama jaunimo organizacijų veikla jaunas asmuo įgyja labai vertingų kompetencijų: bendravimo įgūdzių, zmogiskųjų isteklių vadybos, komandinio darbo, pasitikėjimo savimi, disciplinos, atsakomybės, lyderystės įgūdzių, planavimo, projektų vadybos, organizavimo, koordinavimo ir praktinių įgūdzių sprendziant iskylančias problemas.

JNU yra prieinamas ir tiems jauniems zmonėms kurių poreikiai ir norai nebuvo patenkinti formalaus svietimo pagalba. Jaunimo organizacijos savo veikla gali pasiekti jaunus zmones is įvairiausių visuomenės grupių, atspindinčių platų socialinių, etninių, religinių, kultūrinių interesų spektrą. Jaunimo organizacijose jaunimas "zaidzia savo aikstelėje pagal pačių sutartas taisykles", ugdymo metu visi tiek teikėjas tiek gavėjas turi vienodas galimybes įgyti neformalaus ugdymo pagalba įgaunamas zinias ir kompetencijas.

Ypatingai prasmingas jaunimo organizacijų vaidmuo dirbant su jaunais zmonėmis turinčiais specialių poreikių: neįgaliaisiais, linkusiais nusikalsti, kenčiančiais nuo socialinės diskriminacijos ar priklausomybės ligų.

Jaunimo organizacijos be teikiamų neformalaus ugdymo galimybių bei poreikio jas pripazinti, prisiima ir atsakomybę: pagelbėti jauniems zmonėms perprasti ugdymą kaip neatsiejamą dalyvavimo jaunimo veikloje etapą ir paskatinti pazinimo rezultatų identifikavimo ir individualaus įvertinimo procesus; Sudaryti sąlygas jauniems zmonėms naudotis tinkamais metodais bandant suvokti ugdymo proceso rezultatus, tai daryti tam kad įgautos kompetencijos ir zinios būtų aiskesnės; Dėti visas įmanomas pastangas tam kad organizuojama veikla ar renginiai atitiktų kuo platesnį jaunų zmonių interesų ratą ir būtų prieinami kiekvienam norinčiam.

Zmogaus, kaip gyvūnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia yra virs sios gamtos. Zmogaus būtis - tai buvimas pasaulyje. Zmogus nuolat yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį . Tik zmogui būdinga laikiniskumo atmaina - istoriskumas . Tik zmogus turi istoriją . Zmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su juo. Zmogaus esmė daro jį visuomeniską. Zmogaus kūniskumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena islaisvina nespecializuotas zmogaus rankas ir atveria zvilgsniui platų horizontą, klausa ir rega tampa svarbesni uz lytėjimą, uoslę, skonį. Tas nespecializuotumas rodo jį esant tokia gyva būtybe, kuri pati turi susikurti gyvenimo galimybę. Zmogus su pasauliu santykiauja klausdamas. Is prigimties susijęs su pasauliu, jis specifiskai informuojamas is isorės. Zmogaus būtis yra buvimas pasaulyje. Pasaulis egzistuoja tik zmogaus dėka, kadangi tik zmogus sugeba matyti įvairovę. Zmogui erdviskumas įgyja pasaulio prasmę. Kaip subjekto rysys su objektais, zmogaus sąmonė yra pasaulio įsisąmonimas, kurį atitinka savimonė. Taip įsisąmoninamas pasaulis atskleidziamas kaip visuma. Pasaulio atskleidimas, supratimas kaip visumos - sudaro terpę, kurioje egzistuoti pradeda Visuomenė. Nes tik mastantis Zmogus, kaip individas, kuris vien suprasdamas ar mėgindamas suvokti esamą pasaulį, sugebantis mąstyti, vertinti bei įtakoti reiskinius, gali būti visuomenės dalimi. Visi zmonės siekia laimės. Laimė yra tai, kas siekiama dėl jo paties, kas pasitenkina pačiu savimi. Tai yra galutinis veikimo tikslas . Bet kokia veikla yra laimės siekimas. Veiklos įprasminimas priklauso nuo to, koks yra zmogus, tai suprantama kad kaip zmogus-individas įprasmina savo veiklą, taip, tokiu pagrindu kuriama visuomenė. Formuojasi visuomeninis laimės siekimas, pasaulietiskumo suvokimas esant bendruomenėje. Zmogaus buvimas - pasaulyje yra buvimas - kartu, tai yra buvimas su kitais zmonėmis. Zmogus kaip savitikslis gali save atbaigti, isskleisti ir įgyvendinti tik kartu su kitais zmonėmis. Zmogaus dvasia realizuoja save kalbiskai. Zmogaus esmė yra visuomeniskumas. T.y. zmogaus kaip individo priklausymas visuomenei. Zmogaus būtis - buvimas kartu su kitais asmenimis, individais, lemia santykį tarp to koks turi būti norimas pasaulis.

Zmogus is prigimties yra politinė arba socialinė būtybė, jam lemta gyventi visuomenėje is prigimties. Zmogaus buvimas visuomenėje sukelia įtampą ir konfliktus. Tai ne neigiamybė. Savirealizacija nevyksta be krizių.

Visuomenė - socialinio bendradarbiavimo erdvė . Formuojasi, remiantis poreikių sistema. Zmogus pats turi susikurti gyvenimo galimybes, tad jo poreikiai jį verčia bendradarbiauti su kitais, tapti visuomenės dalimi. Kol zmogaus dvasia orentuota į natūralius poreikius, tol ji nėra laisva. Laisva tampa tada, kai suvokia savo giliausią poreikį - kaip dvasią.

Bendruomeninio bendradarbiavimo dvi didelės sritys yra ūkis ir kultūra. Jose ryski darbo jėgos pasidalijimo ir specializacijos tendencija . Pagal interesus ir įsitikinimus formuojasi susivienijimai , kurie sudaro visuomeninių jėgų struktūrą. Vykstant toliau "paties savęs varančiam" procesui, kyla naujų poreikių ("auga turtai"), bet kartu , dėl didėjančios specializacijos, darbas tampa labiau atskiras, ribotas, stiprėja priklausomybė. Socialinis procesas pats savaime nėra protingas. Tariamieji poreikiai trukdo patenkinti tikruosius poreikius; nekontroliuojamas ūkio augimas naikina aplinką; karstligisko bendravimo perteklius slopina pagrindinį zmonių bendravimo poreikį; meilė ir ir darbas tolsta vienas nuo kito; vartotojiskumas slopina kūrybiskumą.

Zmogaus visuomeniskumas is prigimties orentuotas į valstybę. Tik joje jis pasiekia savarankiskumo būklę, ji sudaro sąlygas atskiram individui realizuoti save bendrijoje ir visuomenėje. Valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai uztikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Tikslas - savo piliečių visuotinė gerovė. Teisinė valstybė turi uztikrinti teisėtumą ir taiką (viduje), privalo garantuoti savo piliečiams socialines, kultūrines, ūkines savirealizacijos sąlygas.

Zmogaus visuomeniskumas verčia svajoti apie "pasaulinę valstybę ", kuri uztikrintų pasaulinę visuotinę gerovę zmogiskumo prasme.

Zmogaus fenomenas rodo, kad zmogus jau kaip kūniska būtybė nebėra gyvūnas. Net zmogaus kūniskume galime įziūrėti dvasią. Zmogaus būtis yra buvimas - pasaulyje, kaip individo buvimas visuomenės dalimi. Buvimas- pasaulyje yra veiklus.

Visuomeniskumas isplaukia is pačio zmogaus esmės. Zmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu, kuris realizuojamas bendraujant ir bendradarbiaujant, mylint ir dirbant. Natūrali kartu buvimo struktūra prasideda lyčių tarpusavio rysiui, kuris paklusdamas meilei ir istikimybei, virsta santuoka ir seima.

Poreikių sistema atskleidzia visuomenę kaip socialinio bendradarbiavimo erdvę. Valstybė, kuri kaip visuomenės visuma, turi uztikrinti savo piliečiams visuotinę gerovę, atbaigia sią struktūrą, tačiau verčia perzengti savo ribas ir pereiti prie zmonijos, bei siekti pasaulinės visuotinės gerovės .





Document Info


Accesari: 2814
Apreciat: hand-up

Comenteaza documentul:

Nu esti inregistrat
Trebuie sa fii utilizator inregistrat pentru a putea comenta


Creaza cont nou

A fost util?

Daca documentul a fost util si crezi ca merita
sa adaugi un link catre el la tine in site


in pagina web a site-ului tau.




eCoduri.com - coduri postale, contabile, CAEN sau bancare

Politica de confidentialitate




Copyright Contact (SCRIGROUP Int. 2023 )